Li Keqiangas žvangina monetomis.
Pašėlęs Kinijos noras pirkti Europai kelia ir vilčių, ir baimę.
SALDI! ¡Rebajas! Prasidėjo žiemos išpardavimai. Kaip ir visą Europą užplūdusios vis gausesnės turistų iš Kinijos grupės, Kinijos valstybė irgi nusprendė apsipirkti. Sausio mėnesį važinėdamas po Europą, Kinijos vicepremjeras Li Keqiangas pranešė, kad jo šalis ketina pirkti pigių Europos vyriausybių obligacijų; tuo tarpu kinų bendrovės pirko Europos naftos chemijos įmonių akcijų, dešimtis tūkstančių automobilių ir netgi pirkinių krepšelin įsimetė ispaniško vyno ir kumpio už kelis milijonus eurų.
Bet kinai nesielgia kaip naujieji rusai. Kinija ieško, kur pigiau. Bet kai kurie dalykai, kuriems ji norėtų skirti savo pinigus, ne tokie apčiuopiami: reputacija, politinė parama ir, galbūt svarbiausias dalykas, išlikusi euro zona. Pastaraisiais mėnesiais Kinijos lyderiai lankėsi ne tik didžiosiose Europos šalyse – Vokietijoje, Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje, bet ir keliose rūpesčių kamuojamose valstybėse „periferijose“. Kaskart lankydamiesi pietiniuose pakraščiuose – ar tai būtų spalį Graikijoje apsilankęs premjeras Wen Jiabao, ar lapkritį Portugalijon nuvykęs prezidentas Hu Jintao, ar šį mėnesį Ispanijoje pabuvęs Li Keqiangas – lyderiai visuomet atneša tą pačią žinią: Kinija palaiko Europos integraciją, nori matyti klestintį eurą ir pirks obligacijų norėdama padėti labiausiai įsiskolinusioms valstybėms.
Rašydamas „El País“, Li Keqiangas Ispanijai pateikė „kolosalių“ verslo galimybių perspektyvą: „Jei kiekvienas iš 1,3 mlrd. Kinijos gyventojų suvartotų butelį alyvuogių aliejaus arba išgertų kelis stiklus vyno, paklausai patenkinti turbūt nepakaktų visos Ispanijos metinės produkcijos.“ Laikraštis pranešė, kad Ispanija Li Keqiangą sutiko kaip „naująjį Marshallą“ – tai aliuzija į JAV valstybės sekretorių, kurio vardu buvo pavadinta pokarinė Europos atstatymo programa. Praėjusį spalį, priimdama Wen Jiabao, Italijos valdžia sukabino kiniškus žibintus, o Romos Koliziejų apšvietė komunistine raudona šviesa. Tai ženklas, kaip sparčiai kyla Kinija; ir kaip greitai atsiliko Europa, kai išgelbėjimo Europos lyderiams netgi tenka laukti iš šalies, kurios ūkis dydžiu, nors pati šalis ir didžiulė, tesiekia trečdalį Europos Sąjungos ūkio.
Kinija turi rimtų priežasčių padėti Europai – didžiausiai eksporto rinkai ir svarbiam technologijų bei praktinių žinių šaltiniui. Perkamos Europos obligacijos padeda sutvirtinti Kinijai gyvybiškai svarbią rinką, sustabdyti euro smukimą, dėl kurio pabrangtų Kinijos eksportas, apsaugoti eurais išreikštą Kinijos turtą ir paįvairinti Kinijos rezervus, kad nebūtų vien tik doleriai. Tačiau neaišku, kiek obligacijų Kinija pirks; ir, žinoma, to nepakako sumažinti rinkas apėmusią paniką. Nepaisant pagalbos Graikijai ir Airijai, Europos pakraščiuose išleistų obligacijų pelningumas savo dydžiu tebekelia nerimą. Tikėtina, kad dabar Portugalijos eilė.
O ir neaišku, ar Kinijos pinigai padeda pelnyti Europos simpatijas. Regis, iš ES užsienio politikos vadovės Catherine Ashton mėginimo atnaujinti svarstymus, ar neatsisakius po 1989 m. žudynių Tiananmenio aikštėje Kinijai taikomo ginklų embargo, naudos nebuvo. Ir nors per vizitą Li Keqiangas Ispaniją pasveikino kaip Kinijos „geriausią draugę“ Europoje, į praėjusį mėnesį Osle vykusią Nobelio taikos premijos ceremoniją įkalintam Kinijos disidentui Liu Xiaobo pagerbti savo ambasadorių Madridas vis tiek išsiuntė, kaip ir visos kitos Norvegijoje ambasadorius turinčios ES šalys.
Kai su Kinija kalbama apie ekonominius reikalus, Europos tonas kaip tik pasidarė gerokai aštresnis: dėl juanio vertės, galimybių Europos bendrovėms patekti į Kinijos rinką, ribojamo retųjų iškastinių mineralų, kurie būtini aukštųjų technologijų sektoriui, eksporto ir Kinijos įsigyjamos – sąžiningai arba apgaule – vakarų intelektinės nuosavybės. Prancūzija pasikvietė slaptųjų agentų, kad ištirtų, ar ne Kinijai kilo mintis šnipinėti mėginant išsiaiškinti „Renault“ elektromobilio technologiją. Ir Europa, ir JAV stiprina kibernetinę gynybą, iš esmės dėl įtariamų didžiulio masto elektroninių šnipinėjimų iš Kinijos.
Netgi tokia laisvajai rinkai itin palanki organizacija kaip Europos Komisija, kuriai prekybos barjerų panaikinimas Europoje – šventas reikalas, pradeda apie Kiniją kalbėti su protekcionistinėmis gaidelėmis. Pramonės komisaras Antonio Tajani paragino ES atidžiai patikrinti užsienio investicijas, kurios gali „kelti pavojų“. Tokias kalbas paskatino neaiškios Kinijos bendrovės (nepavykęs) mėginimas perimti Olandijos optinių kabelių gamintoją. Prekybos komisaras Karelas De Guchtas ruošia galimas atsakomąsias priemones prieš Kiniją, jei rangovams iš Europos ji nesuteiks galimybių dažniau varžytis šalies viešuosiuose pirkimuose. Viena priežasčių yra tai, kad Lenkijoje konkursą tiesti dalį greitkelio, kurį iš dalies finansuoja ES, laimėjo Kinijos įmonė.
Ar kuri nors priemonė bus įgyvendinta, priklausys nuo jėgų pusiausvyros tarp laisvai prekiaujančių „šiaurinių“ šalių ir labiau proteguoti linkusių „pietinių“ valstybių. Tačiau nuomonė keičiasi. Europos lyderiai praėjusį rugsėjį sutarė, kad santykius su Kinija reikia grįsti „abipusiškumu“.
Dydis – svarbu
Kinijos kilimas prisideda prie Europos nuosmukio. Dar neseniai ekonominėse diskusijose būdavo svarstoma, ar Europa sugebės neatsilikti nuo JAV, o dabar nagrinėjama, ar ji gali likti Kinijos priešakyje. „Jos dydžiui viršijus tam tikrą vertę, Kinija kelia nerimą“, – sako vienas eurokratas. Ji ne tik kelia grėsmę žemos klasės Europos batų ir tekstilės gamintojams, bet ir sparčiai pereina prie automobilių, traukinių, o galbūt netrukus ir lėktuvų gamybos. Taip, kinams patinka BMW automobiliai ir „Gucci“ rankinės. Bet ar gali Europa išgyventi iš aukštos klasės ir prabangos prekių? Ar gali ji būti Šveicarija kontinento mastu?
ES neabejotinai teisi reikalaudama abipusiškumo, bet jis turi būti tinkamas. Pradėjus „akis už akį“ prekybos karą Europai būtų blogiau: vartotojai gautų didesnes kainas, nukentėtų mokesčių mokėtojai, o įmonės prarastų rinkas. Europai reikia atviresnių rinkų ir aiškesnių taisyklių. Kinijai tai irgi būtų geresnis pirkinys už rizikingas obligacijas.
