Šylant orams, Smilgių gimnazijos kieme kartais pirmiausia pasigirsta ne skambutis į pamoką, o motociklo gausmas.
Mokiniams tai jau įprasta: kūno kultūros mokytoja Vaida Kanišauskienė atvažiuoja ant dviejų ratų. Ir ji – ne vienintelė šios gimnazijos pedagogė, dievinanti laisvės pojūtį, kai švilpiantis vėjas lydi kiekvieną kilometrą.
Pradinių klasių mokytoja Rita Kirdeikienė taip pat nebeįsivaizduoja atostogų be kelionių po Europą motociklu.
Nors viena jų motociklą vairuoja pati, kita renkasi būti keleive, bet abi sutaria, kad kelias tampa geriausia vieta pailsėti nuo kasdienių rūpesčių.
Pašėlę „senjorai“
Smilgių gimnazijos kūno kultūros mokytoja V. Kanišauskienė šypsosi, kad vis dar yra žalias klevo lapas. Jei kas seniau būtų pasakęs, koks malonumas lėkti su vėju, gerokai anksčiau būtų žengusi šį žingsnį.
„Vaikystėje kažkodėl maniau, kad vairuosiu didelę mašiną, apie motociklą net nesvajojau. Bet vyras, jau seniai važinėjantis motociklu, užsimindavo apie bendras keliones. Vis kalbėdavo, kad kai būsime senjorai, labai gerai atrodytume abu ant motociklo. Sugundė ta mintis apie ratuotus pašėlusius senjorus“, – juokiasi V. Kanišauskienė.
Motociklas jai tapo ne tik transporto priemone, bet ir būdu pabėgti nuo kasdienybės.
Kartu su vyru ir vaikais ji dažnai leidžiasi į trumpas išvykas po Lietuvą.
„Tas lėkimas su vėjeliu labai gerai po visų darbų prapučia nereikalingas mintis. Jei tik turime laisvą savaitgalį, abu sėdame ant motociklo, pasiimame vaikus ir leidžiamės po Lietuvą. Susigalvojame ir lekiame. Kol esu žalias lapas, man visiškai užtenka kelionių po Lietuvą. Toliau keliauti dar neatrastomis kryptimis man patinka su kelionių agentūra, kai belieka mėgautis atostogomis, o jų organizavimu pasirūpina kiti“, – pasakojo V. Kanišauskienė.
Kaitina adrenalinas
Kaip tvirtina V. Kanišauskienė, motociklu ji dažniausiai renkasi trumpus pabėgimus.
Kai važiuoji pagal taisykles, stebi kelią, motociklas, tikina pedagogė, tikrai saugus malonumas.
„Kuo vyresnis žmogus, tuo tikriausiai daugiau galvoje įvairių saugiklių – o jei griūsiu, virsiu, susižalosiu. Dabar gailiuosi, kad anksčiau neįsigijau motociklininko pažymėjimo. To nerimo būta tik iš pradžių, dabar jau išmokau mėgautis“, – šypsosi V. Kanišauskienė.
Beje, Vaida prisipažino iš prigimties esanti tokia, kurią traukia viskas, kas ekstremalu. Mokytoja išbandžiusi vandens motociklus, šuolį parašiutu ir kitas pramogas, kuriose adrenalinas liejasi per kraštus.
„Mėgstu pasileisti plaukus. Tokie dalykai savotiškai perkrauna vidinį kompiuterį. Visi rūpesčiai lieka kažkur toli. Iš pradžių sukyla adrenalinas, o paskui ateina lengvumas“, – pasakoja V. Kanišauskienė.
Su vyru ant dviejų ratų
Jos kolegės pradinių klasių mokytojos Ritos Kirdeikienės santykis su motociklais kitoks.
Rita renkasi keleivio vietą, tačiau dėl to meilė kelionėms ant dviejų ratų nė kiek ne mažesnė.
Šis pomėgis gimė dar vaikystėje, stebint motociklu važiuojantį tėtį, būdamas paauglys ant motociklo sėdo ir jos brolis.
Simboliška, kad ir Ritos sutuoktinis visuomet degė aistra motociklams.
„Apie motociklą pasvajodavau nuo vaikystės, tiesa, pati vis neprisiruošiu gauti motociklininko pažymėjimo. Gal pritrūksta postūmio, o gal laiko, nes laikyti egzaminus – ilgalaikis projektas. Kita vertus, man labai patinka sėdėti keleivio vietoje“, – šypsosi pradinių klasių mokytoja.
Kelionės dviese su vyru tapo svarbia jų gyvenimo dalimi.
Tai – ne tik nuotykiai, bet ir galimybė pabūti kartu.
Pasak Ritos, keliaujant tik dviese prie nieko daugiau nereikia derintis, o visą dėmesį ir laiką sutuoktiniai gali skirti tik vienas kitam.
„Šiame skubančiame pasaulyje kokybiško laiko vienas kitam labai trūksta, tad tokios kelionės yra būdas pabūti tik dviese“, – įsitikinusi R. Kirdeikienė.
Pasak pašnekovės, kelionės motociklu nėra vien tik nuvažiuoti kilometrai.
Tai – patirtys, kurios praturtina ir leidžia kitaip pažvelgti į kasdienybę.
Rita su vyru motociklu jau apkeliavo Lietuvą, aplankė Latviją, Estiją, jai priklausančią Saremos salą, o pernai leidosi į Lenkiją.
Ši kelionė įsiminė ne tik dėl vaizdų, bet ir dėl netikėto išbandymo – sprogus motociklo padangai, teko neplanuotai ilgiau užtrukti, kol rado, kas ją pakeis.
„Tokios patirtys moko paprastumo ir lankstumo. Į motociklo daiktadėžę telpa labai mažai, bet tai tik parodo, kad žmogui išties daug nereikia“, – pažymi R. Kirdeikienė.
Svajonė – aplankyti šiauriausią tašką
Kaip pasakoja Rita, kelionės motociklu nėra patogios. Kad nenutirptų kūnas, kas kelias valandas privalu sustoti pasimankštinti.
Bet viską atperka laisvės jausmas, vėjo švilpimas už nugaros, gaivus lietaus kvapas.
„Jeigu kelionėje neužklumpa lietus, vadinasi, ji nebuvo gera. Praėjusią vasarą pataikėme, kad nuo ryto iki pat vakaro pliaupė. Tada malonumas jau buvo menkas. Bet važiuodamas automobiliu niekada nepatirsi tokio gamtos artumo“, – įsitikinusi pradinių klasių mokytoja.
Kur su sutuoktiniu patrauks šią vasarą, dar nesuplanavę.
Praktiškai visas vietas Lietuvoje jau aplankę, tad tikriausiai leisis toliau.
Vyro svajonė – motociklu pasiekti šiauriausią Europos tašką – Nordkapą, įsikūrusį Norvegijos Magerojos saloje.
„Iki atostogų – dar daug laiko, bet man užtenka žinoti, kad motociklu ir šią vasarą leisimės kur nors toliau nuo Lietuvos“, – sako R. Kirdeikienė.
Grįžo į tą pačią mokyklą
Abi mokytojos šypsosi, kad nenuspėjami įvykai kelionėse jų negąsdina, nes pedagogo darbas kupinas netikėtumų.
„Niekada negali žinoti, kaip baigsis darbo diena – kaip diena, taip staigmena“, – šypsosi V. Kanišauskienė.
Ji prisipažįsta ir pati neturinti atsakymo, kodėl pasirinko pedagogikos studijas, tačiau žino, kad tokio įdomaus ir dinamiško darbo vargu ar kur kitur rastų.
„Kai vaikai nebeklausys, teks ieškoti kito darbo. Bet kol dar pavyksta sudominti, kitur savęs nelabai įsivaizduoju“, – šypsosi kūno kultūros mokytoja.
O R. Kirdeikienė jau nuo pirmos klasės visiems kartojusi, kad bus mokytoja, kodėl, atsakymo vis dar tebeieško.
Įdomu tai, kad ji dabar dirba toje pačioje Smilgių mokykloje, kurią kažkada pati baigė. Iš pradžių buvo kiek keista, kai dalis pedagogų, kurie mokė ją, tapo kolegomis, bet ilgainiui pavyko perlipti ir šią ribą.
„Nuo pirmos klasės visiems sakiau, kad užaugusi būsiu lietuvių kalbos mokytoja. Ir augant kitų minčių, kur galėčiau save realizuoti, nebuvo. Tiesa, nors ir dabar labai mėgstu skaityti knygas, tapau ne lietuvių, o pradinių klasių mokytoja. Su mažiukais dirbti daug įdomiau, jų smalsumas ir nuoširdumas mane pačią kasdien įkvepia“, – sako R. Kirdeikienė, ugdanti jau penktąją mokinių kartą.
