Tomo Čiučelio iliustr.
Europos biudžeto taupymo planai atsigavimui nėra tokie pavojingi, kaip atrodo.
Kadaise galbūt dvejoję, ar euro zonos šalims pavyks susitvarkyti viešuosius finansus, dabar investuotojai, atrodo, baiminasi, kad krizė paskatino pernelyg griežtą taupymą. Nervingos obligacijų rinkos kelias šalis, ypač Graikiją, bet su ja ir Ispaniją, Portugaliją ir Airiją, privertė imtis drastiškų veiksmų. Siekdama išvengti panašaus likimo, Italija gegužę biudžeto deficitą įsipareigojo iki 2012 metų sumažinti 24 mlrd. eurų.
Prisijungia net ir geriausius kredito reitingus turinčios šalys. Vokietijos vyriausybė birželio 8-ąją pristatė priemonių paketą, leisiantį iki 2014 metų sutaupyti apie 80 mlrd. eurų. Šalies kanclerė Angela Merkel sakė, kad kitoms euro zonos šalims Vokietija turinti rodyti biudžetinės disciplinos pavyzdį. Prancūzija irgi pranešė, kad imsis veiksmų mažinti savo deficitą, nuo kitų metų panaikindama mokesčių lengvatas ir įšaldydama daugumą išlaidų programų. Taip skubotai veržiantis diržus vėl pradedama nerimauti, ar pernelyg smarkiai karpant biudžetą ekonomika nebus dar kartą įstumta į recesiją?
Sprendžiant iš to, ką tvirtina palaikantys naujas biudžeto taupymo priemones ir tie, kurie dėl jų būgštauja, tikimasi masyvaus fiskalinio smūgio. O iš tiesų ne viskas taip baisu. Pavyzdžiui, imkime Vokietijos priemones. Vyriausybė tuos pažadėtus 80 mlrd. eurų nuo biudžeto nurėš per ketverius metus. Daugiausia sutaupyti planuojama 2013 ir 2014 metais. Ateinančiais metais biudžetas bus sumažintas tik 11,2 mlrd. eurų, o tai mažiau kaip 0,5 proc. BVP. Kai tiek daug kalbama apie karpymus, lengva pamiršti, kad Vokietijos biudžeto deficitas šiais metais padidės 1,5–2 proc. BVP – tai ankstesnių stimuliavimo priemonių uždelstas poveikis.
Išlaidas teks karpyti. (Scanpix nuotr.)
Smulkesnės, euro bloko pakraščiuose esančios šalys diržus susiveržia rimčiau. Pasak Laurence Boone iš „Barclays Capital“, šiais metais Graikija biudžetą mažins 7 proc. BVP, o kitąmet – 4 proc. (žr. lentelę). Ispanija, Portugalija ir Airija savo biudžetus 2010 ir 2011 metais ketina mažinti 2–3 proc. BVP. Bet jos tėra nedidelė regiono ūkio dalis. Euro zonoje Graikijos gamybos apimtys tesudaro vos 2,6 proc. Portugalijos ir Airijos dalis dar mažesnė. Kartu su Ispanija šios šalys sukuria mažiau kaip penktadalį euro zonos BVP. Taigi jų planuojamo griežto taupymo poveikis euro zonos ūkiui bus menkas. L. Boone mano, kad kitais metais biudžeto deficito mažinimo priemonės euro zonoje sieks apie 1 proc. BVP, įvertinus kiekvienos šalies ūkio dydį. Blokui, kuriame biudžeto deficitas 2010 metais, anot Europos Komisijos prognozių, vidutiniškai sieks 6,6 proc. BVP, tai daug, bet ne pernelyg.
Ne itin aišku, kaip biudžeto suvaržymai paveiks ekonomiką – dar ir dėl to, kad kai kurios laikinosios priemonės kitais metais nebebus taikomos. Biudžeto karpymas BVP augimą silpnina numušdamas bendrąją paklausą. Keinso ekonominės teorijos vertinimu, netekus vieno viešųjų išlaidų euro, apytikriai tiek pat sumažėja BVP.
Bet tam tikromis aplinkybėmis biudžeto mažinimas augimui gali padėti – arba pakenkti jam mažiau nei rodo Keinso modeliai. Kai biudžeto deficito problemos sprendžiamos imantis griežtų veiksmų, sunerimusius vartotojus tai gali paskatinti mažiau taupyti (o įmones daugiau investuoti), nes dėl tokių priemonių mažėja netikrumas dėl būsimų mokesčių pakeitimų. Tikėtina, kad esant jaudinamai didelėms viešosioms skoloms nerimaujama labiau, nes mokesčių mokėtojai mano, jog poreikis mažinti deficitą netrukus smogs jų finansams. Christiane Nickel ir Isabel Vansteenkiste iš Europos centrinio banko atliktas tyrimas atskleidė, kad, augant itin įsiskolinusių valstybių biudžetų deficitui, žmonės pradeda daugiau taupyti.
Daug priklauso ir nuo to, kaip yra mažinamas biudžetas. Dažnai cituojamas Alberto Alesinos iš Harvardo universiteto ir Roberto Perotti, kuris dabar dirba Milano Bocconi universitete, tyrimas parodė, kad tikėtina, jog nauda iš biudžeto korekcijų, kai mažinamos socialinės išmokos arba valstybės tarnautojų atlyginimai, bus juntama ilgiau (sumažės viešoji skola ir sparčiau augs BVP) nei didinant mokesčius arba mažinant viešąsias investicijas. Mažiausią žalą darė įmonių pelno arba vartotojų išlaidų apmokestinimas.
Dabar tokio „ekspansinio fiskalinio mažinimo“ pavyzdžius pakartoti kur kas sunkiau. Anksčiau biudžeto deficitą mažinančioms šalims tvirtai augti dažnai pavykdavo pasitelkus krintantį valiutos kursą arba kaip atpildą jos gaudavo smarkiai sumažėjusias skolinimosi kainas. Šiandien daugelio turtingų šalių obligacijų pelningumas jau ir taip mažas. Ir ne kiekviena šalis gali devalvuoti savo valiutą.
Vis dėlto akivaizdu, kad kai kurie griežto taupymo būdai augimui kenkia mažiau. Euro zonos šalių pristatyti paketai, atrodo, sudaryti gana gerai. Dauguma šalių ketina mažinti valstybės tarnautojų darbo užmokestį ir teises į pašalpas, o toks mažinimas ekonomikos atsigavimui kenkia mažiausiai. Žymus viešojo sektoriaus atlyginimų ir priemokų mažinimas patvirtintas Airijoje, Ispanijoje ir Graikijoje. Italai planuoja trejiems metams įšaldyti atlyginimus ir, kaip Vokietija ir Graikija, tik nedidelę dalį į pensiją išeinančių darbuotojų pakeis naujais. Airiai sumažino socialines išmokas; nuo 2011 metų jos mažės ir Vokietijoje. Išlaidos pensijoms bus sumažintos Graikijoje ir apkarpytos Ispanijoje bei Italijoje.
Nė viena šalis pernelyg nepasikliovė viešųjų investicijų, kurių stabilumo dažnai neįmanoma užtikrinti, mažinimu. Ispanija ir Airija savo kapitalo biudžetus gerokai apkarpė, bet einamąsias išlaidas sumažino dar labiau. Portugalijoje griežtas taupymas pernelyg priklauso nuo didesnių mokesčių, nors šalis sumažino ir bedarbių pašalpas. Graikijai teko didinti įplaukas ir mažinti išlaidas, bet ji bent jau renkasi „teisingus“ mokesčius, pavyzdžiui, pridėtinės vertės mokesčius (PVM) ir akcizą, taikomą cigaretėms, alkoholiui ir benzinui.
Kadangi Graikijos biudžeto problemos buvo itin rimtos, ji neturėjo kito pasirinkimo – tik deficitą atakuoti iš visų pusių. O Vokietija tokio obligacijų rinkų spaudimo nejaučia. Ji biudžeto mažinimą galėjo kuriam laikui atidėti. Pareigūnai noriau, bent jau privačiuose pokalbiuose, pripažįsta, kad maža vidaus paklausa Vokietijoje – problema. Bet deficito problemą spręsti jį išlaikant ilgiau gal ir nėra geriausias būdas. Vokietijos socialinių išmokų mažinimo priemonės gali šiek tiek padėti, jei jos skatins daugiau nedirbančių žmonių prisijungti prie darbo jėgos ir didins vartotojų perkamąją galią. Vyriausybė bent jau mokesčius didino nedaug.
Biudžeto mažinimas ūkiui retai būna gera žinia. Bet taupymo kampanija Europoje galėjo būti kur kas blogesnė.
