Įvairiose šalyse failų dalijimosi rodikliai ryškiai skiriasi, o tai turi pasekmių vietiniams žiniasklaidos sektoriams ir pasaulinei prekybai kultūros prekėmis.
Rugpjūčio mėnesį Didžiojoje Britanijoje praūžusių riaušių metu buvo išplėštos bent dvi muzikos parduotuvės. Šiauriniame Londone buvo padegtas sandėlis su kompaktinėmis plokštelėmis ir videodiskais. Pardavėjus ir vietinius gyventojus tai pribloškė. Bet britų žiniasklaidos sektorius gali džiugiai pastebėti, kad jo produktai tebelaikomi pakankamai vertingais, jog dėl jų būtų rizikuojama sėsti kalėjiman. Daugelyje šalių sunku įsivaizduoti plėšikautojus, kurie muziką arba filmus vogtų iš parduotuvės. Keliose šalyse apskritai sunku įsivaizduoti, kad būtų muzikos įrašų pilnas sandėlis.
Skaitmeninis piratavimas žiniasklaidos, filmų ir muzikos sektorių persekioja nuo 2000 metų, kai pirmą kartą išpopuliarėjo failų dalijimosi tarnyba „Napster“. Ilgainiui išaugo piratavimo įvairovė ir jis pasidarė įmantresnis. Užuot keitęsi failais per P2P tinklus, žmonės savo grobį kai kuriose šalyse nūnai slepia privačiose „virtualiose spintelėse“. Padidėjus plačiajuosčio ryšio spartai, piratai siunčiasi nebe atskiras dainas, o čiumpa visą atlikėjo diskografiją. Neteisėtai rodomų televizijos programų ir filmų žiūrėjimas internete irgi išpopuliarėjo.
Tačiau negalima sakyti, kad piratavimas apėmė visą pasaulį. Kai kuriose šalyse jis endeminis, bet kitose – nišinė veikla. Kai kur prasidėjo antplūdis, kitur banga, regis, slūgsta. Reaguodamos bendrovės savo išteklius kilnoja iš šalies į šalį, o tai gali turėti reikšmingų pasekmių pasauliniams populiariosios kultūros srautams.
Filmų ir muzikos piratavimas būdingesnis besivystančiam, o ne turtingajam pasauliui (žr. grafiką). Labiausiai pirataujama Kinijoje, Nigerijoje, Rusijoje, kur beveik visa produkcija jeigu ne parsisiunčiama nelegaliai, tai parduodama kaip piratinės kompaktinių plokštelių ir videodiskų kopijos. Bet nemaža skirtumų ir tarp turtingų šalių. Piratavimas kur kas labiau paplitęs Viduržemio jūros regione nei Šiaurės Europoje, įskaitant Didžiąją Britaniją. JAV turbūt mažiausiai pirataujanti šalis – keista, kai ten atsirado „Napster“.
Viena priežasčių – kaina. Neseniai JAV Socialinių mokslų tyrimų tarybos užsakymu atliktas tyrimas nustatė, kad populiariojo „Warner Bros“ filmo „Tamsos riteris“ („The Dark Knight“) vaizdadiskiai Rusijoje buvo siūlomi už 75 JAV dolerių ekvivalentą (atsižvelgus į BVP vienam asmeniui skirtumus). Indijoje šio videodisko kaina atitiko 663 JAV dolerių ekvivalentą. Kita priežastis – teisiniai skirtumai. Vokietijoje už neteisėtą muzikos atsisiuntimą nubausti lengva, o Ispanijoje beveik neįmanoma. Paskutinė priežastis kone neapčiuopiama, bet turbūt stipriausia – tai kultūra. Kai kuriose šalyse kopijavimą dauguma laiko vagyste, kitose – ne.
Dar perka, bet vis rečiau.
Žiniasklaidos bendrovėms priežastys rūpi mažiau nei pasekmės. Imkime Ispaniją, kuri pagal piratavimą pirmauja Vakarų Europoje. Tyrimų bendrovė IDC pernai nustatė, kad Ispanijoje 92 proc. 16–24 metų (ir bent 70 proc. 45–55 metų) interneto vartotojų prisipažino naudojantys P2P tinklus. Prekyba muzikos įrašais nusmuko. 2010-aisiais šioje šalyje parduota vos 10 mln. kompaktinių plokštelių, nors 2001 metais jų parduota 71 mln. Skaitmeninio turinio prekyba irgi menka. „Ispanijoje pirmąją vietą gali užimti pardavęs 3 tūkst. albumo vienetų“, – pastebi EMI veiklai Europoje vadovaujantis Davidas Kassleris.
Dėl to stambios leidybos kompanijos apkarpė veiklą Ispanijoje. „Universal Music“ Ispanijoje atleido trečdalį darbuotojų. Šios įmonės filialams už JAV ribų vadovaujantis Maxas Hole’as sako, kad kompanija Ispanijoje „laikosi“, bet iš esmės vildamasi, kad atras atlikėją, kuris bus patrauklus ispanų kilmės JAV gyventojams. D. Kassleris sako, kad Vokietijoje, kurios rinkoje piratavimas menkas, o prekyba muzikos įrašais smunka lėčiau (11 proc. 2006–2010 m.) EMI išleidžia penkis ar šešis kartus daugiau.
Prekyba videodiskais Ispanijoje irgi nusmuko. Xavieras Marchandas iš nepriklausomos kino kompanijos „Alliance Films“ sako, kad Ispanija pavirto „šeštojo dešimtmečio rinka“, kurioje beveik visi pinigai uždirbami iš kino teatrų ir TV transliacijų teisių. „Sony Pictures“ vicepirmininkas Jeffas Blake’as sako, kad Ispanijoje tebeverta demonstruoti didelio biudžeto filmų visai šeimai, kaip antai „Smurfai“ („The Smurfs“). Tokie filmai – patikimas magnetas, sutraukiantis į kino teatrus, o jų vaizdadiskiai irgi gana gerai perkami, nes tėvai juos naudoja kaip elektronines aukles. Bet vaikinams skirtos dramos rizikingesnės. Pasak J. Blake’o, ispanai dėl to „gauna mažiau filmų, kurie rodomi ne visuose kino teatruose ir kuriems skiriama mažiau rinkodaros“.
Įrašų bendrovės traukiasi iš Ispanijos, bet stiprėja Pietų Korėjoje. Šios šalies muzikos rinka pagal dydį pasaulyje užima 12 vietą, šiek tiek atsilikusi nuo Ispanijos. Šiais metais šią Viduržemio regiono šalį ji beveik neabejotinai aplenks. Korėjoje muzikos įrašų prekyba, kuri pirmoje praėjusio dešimtmečio pusėje nusmuko, pastaruosius trejus metus visą laiką augo. 2010 metais parduotų vienetų vertė siekia 207 mlrd. vonų (tuo metu atitiko 179 mln. JAV dolerių), tad, palyginti su 2007 metais (134 mlrd. vonų), ji paaugo.
Kovos su piratavimu įstatymai Pietų Korėjoje – griežčiausi pasaulyje. Korėjoje taikytos beveik visos kitur svarstomos priemonės: grasinimai piratams nutraukti plačiajuostį ryšį, piratinių tinklalapių blokavimas, jaunųjų failų siuntėjų prievartinis švietimas, virtualiųjų spintelių uždraudimas. Atsirado teisėtai muziką transliuojančių ir atsisiųsti leidžiančių svetainių, kurios suteikia daugiau būdų muziką gauti dorai. Gali būti, kad korėjiečių patirtis unikali, nes kitur kovos su piratavimu įstatymai nepadarė tokio aiškaus poveikio.
Prieš kelerius metus šioje šalyje tarptautinių muzikos bendrovių beveik nebuvo. Anot muzikos sektoriaus asociacijos IFPI regioninės direktorės Mayseey Leong, nūnai jos grįžta. „Universal Music“ į korėjietišką muziką investuoti pradėjo 2009-aisiais. „Sony Music“ pristatė muzikinę TV laidą „Paslaptingas sodas“ ir per ją siūlė naujų singlų. „Warner Music Group“ pasirašė sutartį su korėjietiška vaikinų grupe JYJ ir sentimentalią jų muziką eksportuoja į kitas Azijos šalis.
Muzikos bendrovėms išteklius perkeliant iš vienos šalies į kitą keičiasi vietinės rinkos. 2010 metais Pietų Korėjoje vietinėms grupėms teko 76 proc. parduodamų kompaktinių diskų – didžiausia dalis per bent aštuonerių metų laikotarpį. Vokietijoje vietinių atlikėjų dalis muzikos įrašų rinkoje irgi nuolat augo: nuo 29,5 proc. 2001-aisiais iki 49 proc. 2010 metais. Ispanijoje proporcijos ne itin pasikeitė. Bet, anot IFPI, naujų Ispanijos atlikėjų albumų, kurie pasiekė metinį penkiasdešimtuką, skaičius nusmuko nuo dešimties 2003-iaisiais iki nulio 2009-aisiais ir 2010-aisiais.
Tačiau apie kiną to negalima pasakyti. Daugelyje šalių, įskaitant Ispaniją, vietinio kino verslą subsidijuoja valstybė, o tai riboja smunkančios prekybos vaizdadiskiais poveikį. Rusijos rinkoje, kur pirataujama masiškai, vietinių susukti filmai nemažą dalį užleido importui iš Holivudo. Bet bent iš dalies tai paaiškina rimtesnė Holivudo rinkodara šioje šalyje: gal prekyba videodiskais beveik ir neegzistuoja, bet pastatyta tiek kino teatrų, kad nūnai jie viską atperka.
Žinoma, pasauline Holivudo įtaka seniai piktinamasi. Vyriausybės nerimauja, kad kultūros sektoriai, kaip antai muzika, galų gale pasuks kino keliu, kai nuskurdusios vietinės kompanijos nesugebės konkuruoti su galingomis tarptautinėmis milžinėmis. Turbūt ne sutapimas, kad pirmoji „trijų perspėjimų“ įstatymą prieš piratavimą priėmė Pietų Korėja – šalis, kuri nemenkai didžiuojasi savo kultūriniu ir kitokiu eksportu. Nestebina ir tai, kad Europoje pirmoji ja pasekė Prancūzija, kur nerimastavimas dėl kultūrinio grynumo ir nepriklausomybės liejasi it vynas.
Neteisėtas muzikos ir filmų siuntimasis internetu atrodo nekenksmingas veiksmas – vargu ar toks baisus kaip plėšimas. Tačiau piratų legionai vis tiek tykiai keičia pasaulio kultūrą.
