Šalies santykius su didžiausiu užsienio investuotoju C. Fernández aukoja malšindama pinigų ir nacionalinio simbolizmo alkį
Iš pradžių nusiaubė pensijų fondus. Tuomet centrinio banko rezervus. Argentiniečiai kelerius metus svarstė, ką dabar griebs prezidentė Cristina Fernández ir jos vyriausybė, malšindamos apetitą pinigams. Atsakymą jie gavo balandžio 16-ąją, kai C. Fernández pranešė ketinanti Kongresui pateikti pasiūlymą nacionalizuoti 51 proc. buvusios valstybinės naftos bendrovės YPF. Taikomasi tik į tas akcijas, kurias 1999 m. (po šešerių metų nuo YPF privatizacijos) nusipirko Ispanijos bendrovė „Repsol“. „Mes – vienintelė šalis Lotynų Amerikoje ir, sakyčiau, pasaulyje, kuri nekontroliuoja savo gamtinių išteklių“, – pareiškė ji.
Energetika jau seniai yra C. Fernández silpnoji vieta. Kai 2003 m. pareigas eiti pradėjo jos amžinatilsį vyras ir pirmtakas Néstoras Kirchneris, Argentina buvo energijos pertekliaus eksportuotoja. Bet seniesiems dujų telkiniams išsekus, o ūkiui išaugus, energijos šaliai pritrūko. Dabar angliavandenilių ji suvartoja 15 proc. daugiau nei išgauna.
Kaltę už bėdas vyriausybė suvertė „Repsol“ sakydama, kad ši pasiima pelną užuot reinvestavusi. Tiesos tame yra. Nors YPF nuo 2006 m. Argentinoje investavo 11 mlrd. JAV dolerių, 3,5 mlrd. išdalydama dividendams, pinigai daugiausia buvo skirti esamiems telkiniams, o ne žvalgymams.
Bet YPF pateikia dvi priežastis, kodėl pinigus reikėjo išmokėti akcininkams, užuot išleidus grąžtams. Pirma, vyriausybė 2007 m. sukurpė planą, pagal kurį banko savininkas Enrique Eskenazi, anksčiau turėjęs reikalų su N. Kirchneriu, nusiperka 15 proc. YPF akcijų (vėliau dalis padidinta iki 25 proc.). Pinigų jis beveik nesukrapštė, tad įmonė ir bankų grupė jam paskolino. Tuomet YPF sutiko dividendams išdalyti 90 proc. tolesnio pelno, kad pinigus jis įstengtų grąžinti.
Kita priežastis siekia gerokai toliau nei YPF, kuriai tenka tik 45 proc. Argentinos angliavandenilių. XX a. pabaigoje ūkiui pradėjus dardėti žemyn, vyriausybė ėmėsi šaldyti energijos kainas. Smarkiai devalvavus valiutą, naujoji vyriausybė nustatė fiksuotas kainas pesais, o vėliau jas didino vėžlio žingsniu. Dėl to Argentinoje gamtinės dujos 75–80 proc. pigesnės nei kaimyninėse šalyse, o elektra pigesnė 70 proc. Be to, vyriausybė pradėjo imti mokesčius už naftos eksportą. Dėl kainų lubų atsirado stygius. Ne tik išseko investicijos, bet argentiniečiai energijos pradėjo vartoti daug daugiau nei būtina. Kartais vyriausybė imdavosi normavimo, tarkime, versdama įmones anksti išjungti šviesas. Bet spraga daugiausia buvo pildoma brangiai importuojant degalus ir kurą. Pirkiniai, už kuriuos mokama suma šiais metais turėtų perkopti 10 mlrd. JAV dolerių, surijo prekybos ir fiskalinį perteklių, dažnai vadinamus Kirchnerių ekonominės strategijos „inkarais“. Tai susilpnino pesą, taip pat apribojo C. Fernández išlaidas išmokoms ir infrastruktūrai, o šios jai būtinos norint užsitikrinti svyruojančių gubernatorių ir merų lojalumą.
Kai stinga pinigų, vyriausybės dažniausiai kreipiasi į skolų rinkas. Bet Argentina jau daugybę metų negali skolintis rinkose, nes investuotojai reikalauja didžiulių palūkanų, o šalis iki šiol įklimpusi į teisinius mūšius vilkinamose bylose po 2001 m. bankroto. Taigi, pinigų teko ieškoti savame krašte.
Praėjusio dešimtmečio viduryje N. Kirchneris pripildė iždą apmokestinęs sojų pupelių eksportą. Bet 2008 m. jo žmonai pabandžius tai pakartoti, ūkininkai surengė politinį maištą, ir užmačios ji atsisakė. Nuo to meto, kad pinigų srautas nenutrūktų, ji ėmėsi laikinų sprendimų. 2008 m. ji nacionalizavo privačius pensijų fondus. Po poros metų skolą pradėjo mokėti iš Centrinio banko rezervų. To pakako būti perrinktai.
Bet 2012-aisiais augimo tempas Argentinoje nukrito. Siekdama atsverti energetikos sektoriaus poveikį prekybos balansui, vyriausybė apribojo aibės kitų produktų importą ir pasistengė, kad gyventojams pesus būtų sunkiau keisti į dolerius. Tai kirto per C. Fernández populiarumą: gruodį siekęs 70 proc. jos reitingas šį mėnesį nukrito iki 50 proc.
„Repsol“ vylėsi, kad nuo vyriausybės agresijos apsaugos E. Eskenazi. Bet 2010-aisiais mirus N. Kirchneriui, C. Fernández nustūmė į šalį „pingvinus“, kaip vadinti jo sąjungininkai iš gimtosios Patagonijos, ir priėmė jaunesnius kairiuosius intelektualus iš „La Cámpora“ – jos sūnaus Máximo vadovaujamos politinės grupės. (Vienas iš jų, Axelas Kicillofas, dabar padės valdyti YPF.) Tad E. Eskenazi iš esmės nuo nieko neapsaugojo, nors akcijas C. Fernández jam paliko. „Repsol“ bandė dalį akcijų parduoti Kinijos „Sinopec“, kuri jau buvo investavusi į savo turtą Brazilijoje ir, kalbama, pateikė pasiūlymą. Bet sandorio nepavyko užbaigti laiku. Dabar kinams įsiteikti gali pamėginti pati C. Fernández, nors jie nestokoja priežasčių žiūrėti nepatikliai.
YPF perėmimas C. Fernández naudingas tiek finansiškai, tiek politiškai. Ji gali panaudoti 1,3 mlrd. JAV dolerių metinį įmonės pelną, smulkiesiems akcininkams užkrauti 49 proc. nuostolių, patiriamų vyriausybei importuojant energiją, į postus paskirti savus žmones ir rinktis įmonės tiekėjus. Galbūt ji įsivaizduoja naftos bumą, nes YPF neseniai rado daug skalūninės naftos ir dujų. Be to, kaip ir Folklando salos, YPF laikoma nacionalinio suvereniteto simboliu. Argentiniečiai žingsnį, be abejo, palaikys, ir numatoma, kad pasiūlymas Kongrese sulauks triuškinamos sėkmės.
Kiek sprendimas atsieis, apskaičiuoti sunkiau, nes daug sąnaudų C. Fernández apmokėjo iš anksto. Argentinos obligacijų draudimo nuo įsipareigojimų nevykdymo kaina pašoko, bet šalies ir taip niekas neįsileisdavo į skolų rinkas. Skalūno telkiniai, kurių eksploatacijai reikia specialių technologijų ir per 5 mlrd. JAV dolerių investicijų kasmet, liks nenaudojami – kaip buvo nuo pat atradimo. Patyrus nepageidaujamą perėmimą ir išėjus kvalifikuotiems darbuotojams, YPF gamybos apimtys gali kristi: buvęs energetikos sekretorius Danielis Montamatas prognozuoja, kad nusavinimas Argentinos energijos prekybos deficitą 2012 m. padidins nuo maždaug 5,5 mlrd. iki 7,5 mlrd. JAV dolerių. Bet šį poveikį sunku atskirti nuo platesnio masto sektoriaus smukimo.
Didžiausias tiesioginis pavojus Argentinai – užsienio atsakas. Ispanijos Europos reikalų ministras Íñigo Méndezas de Vigo perspėjo, kad Argentina taps „tarptautiniu pariju“, o Europos Komisija atšaukė planuotą susitikimą su Argentinos pareigūnais. Bet C. Fernández tikisi, kad tai tik tušti grasinimai. A. Kicillofas pasijuokė iš „Repsol“ reikalavimo skirti 10,5 mlrd. JAV dolerių kompensaciją. (Vietinis teismas spręs, ką šalis pasiūlys.) Bendrovė turbūt Argentiną paduos arbitražui. Bet tokios bylos tęsiasi metų metus, o Argentina ne kartą taip ir nesumokėjo priteistų sumų. PPO taisyklės Ispanijai neleidžia taikyti vienašališkų prekybos sankcijų. „Jeigu jie matys, kad atsako nėra, – sako Fernando Navajasas iš Buenos Airių idėjų kalvės FIEL, – tai bus tik istorijos pradžia. Tokių kaip YPF bus daug daugiau.“
