Norintys imigruoti į Europą gali traukti beveik bet kur – už tam tikrą kainą.
Evro upė – pagrindinis kelias nelegaliems imigrantams iš Azijos patekti į Europą. Ją įveiksi per kelias minutes, bet persikėlimas gali bauginti. Tie, kurie nelegaliu perkėlimu rūpinasi Turkijos pusėje, gali būti ginkluoti. Žiemą upė srauni ir labai šalta. Vieno asmens perkėlimas kainuoja 300 eurų, o surinktos grupės į gumines valtis sugrūdamos naktį. Kai kurie migrantai supanikuoja, ypač dėl to, kad plaukti moka nedaugelis.
Tad palengvėja Graikijos pusėje išvydus draugiškus veidus. Dažnas migrantas trumpam areštuojamas, sulaikomas arba perduodamas policijai. Dažniausiai jiems išduodamas leidimas likti 30 dienų. Tie, kurie persikelia ties Aleksandrupoliu, traukia geležinkelio stotin, ten gali užsukti į „Café Paris“ ir pabendrauti su jaunu marokiečiu, kuris migrantams parenka transportą tolesnei kelionei. Kelionė iš Atėnų į Prancūziją specialioje sunkvežimio slėptuvėje kainuoja 4 tūkst. eurų. Ištrūkti lėktuvu labai sunku. Vis populiariau keliauti per Vakarų Balkanus. Kelionė iš Aleksandrupolio į Austriją kainuoja 2,8 tūkst. eurų, o maršrutu pakeliui rūpinasi graikai, albanai, serbai ir marokiečiai.
Dauguma nelegalių imigrantų į Graikiją atvyko kirtę Evrą. 2009 m. vietinė policija užregistravo 8,8 tūkst. migrantų, 2010 m. – 47 tūkst., o 2011 m. – 55 tūkst. Turimais duomenimis, šių metų sausį upę kirto 2,8 tūkst. Tarp atvykėlių daugiausia pakistaniečių, o po jų rikiuojasi afganistaniečiai, bangladešiečiai, alžyriečiai ir kongiečiai. Kai kuriais skaičiavimais, nelegalių migrantų Graikijoje – pusė milijono. Dėl euro krizės jiems sunku rasti darbo.
Pasak tyrėjos Despinos Syrri, nelegalūs migrantai it vanduo: atkirtus vieną kanalą, jie randa kitą. Anksčiau daugelis Graikijoje ilgai užsilikti nelinkusių imigrantų galėdavo bent laikinai rasti darbo. Dalis pirkdavo padirbtus pasus su vizomis, atveriančiomis Šengeno zoną. Daugelis vogčiomis įsitaisydavo sunkvežimiuose, kuriuos keltai plukdydavo Italijon. Bet tokiais variantais pasinaudoti vis sunkiau. Dėl to tūkstančiai per Makedoniją ir Serbiją traukia į šiaurę – Vengrijos link. Šiek tiek mažiau keliaujančių per Albaniją, Kosovą, Juodkalniją ir Kroatiją.
Srautą sustabdyti sunku. Naujausiomis technologijomis apsiginklavę lenkai, vokiečiai ir kitų šalių policininkai iš „Frontex“, ES išorės sienų valdymo agentūros, per sieną dairosi į Turkiją ir kolegoms iš Graikijos padeda pastebėti tikėtinų migrantų grupes, į kurias kartais surenkama po 100 žmonių. Graikijos policija informuoja turkus. Tačiau Turkijos pusėje už tai atsakinga ne policija, o armija, ir šioji dažnai pasirodo per vėlai. Jeigu nepasikeis Turkijos politika, nebus naudojama jėga arba pastatyta siena, srautas nesiliaus.
Pasienio ilgis – apie 206 km. Visas pasienis – upė, išskyrus 12,5 km ruožą. Juo sieną 2010 m. perėjo ne mažiau kaip 26 tūkst. žmonių, bet pernai skaičius sumažėjo iki 900. O praėjusio mėnesio pradžioje graikai pradėjo statyti tvorą, kuri pastos kelią. Pasak vietos policijos viršininko Giorgioso Salamangaso, kertančių sausumos sieną po 2010 m. mažėja dėl to, kad ankstyvieji „Frontex“ perspėjimai buvo veiksmingi. O dar svarbiau, kad Turkijos pajėgos, regis, nutarė keisti politiką, kai „apsimesdavo jų apskritai nematantys“.
Su pabėgėliais dirbęs pilietinių teisių aktyvistas Muratas Celikkanas iš Stambulo sako, kad Turkija, kurią pačią užplūdo migrantai iš Afganistano, Irano, Pakistano, o dabar ir Sirijos, nori jų atsikratyti. Tačiau prisimenant, kad turkų santykiai su ES prasti, migrantų srautą jie laiko svertu derybose su Briuseliu. Be to, jie neįsivaizduoja, kodėl imigrantų naštą Turkija turėtų prisiimti vien tam, kad padėtų ES.
Prie Serbijos sienos su Bosnija, sniego užverstoje Bania Koviliačoje, vienišas jaunas afganistanietis Anoshas atsidūrė Serbijos prieglobsčio prašančių asmenų centre. 2008 m. prieglobsčio Serbijoje prašė 51 žmogus. O pernai – 3 134. Realiai į Serbiją turbūt patenka keliskart daugiau žmonių. Per Evrą Anoshas persikėlė pernai ir Atėnuose už 400 eurų nusipirko padirbtą Rumunijos pasą. Keltu persikėlė į Italiją, bet buvo pagautas Italijos pusėje, kai jo apklausai policija pasikvietė rumunų kalbos vertėją. Grąžintas Graikijon su grupe afganistaniečių pasisamdė gidą (kiekvienam tai kainavo 500 eurų), kad padėtų patekti į Makedoniją. Ten jie dvi dienas glaudėsi slėptuvėje, o vėliau taksi pasiekė sieną ir kalvomis buvo pervesti į Serbiją, už tai sumokėję dar po 200 eurų.
Pasak Radošo Djurovičiaus, kuris vadovauja Serbijos Saugaus prieglobsčio centrui, retas, siekiantis prieglobsčio, nori likti Serbijoje. Paraiškas jie teikia tik siekdami progos pailsėti, medikų pagalbos ir legalumo, kol sugalvos, kaip išvykti ir kur keliauti. O svarbiausia, kad jie gauna tapatybės kortelę, kuria galima pasinaudoti pinigų perlaidų bendrovės paslaugomis ir gauti pinigų tolesnei kelionei.
Nuo Bangladešo iki Suboticos Serbijos pasienyje su Vengrija, kur trobelėse šalčio sukaustytuose krūmynuose gyvena grupės afganistaniečių ir kitų tautybių žmonių, šalys imigrantus mėto viena kitai kaip karštą bulvę. Policijos šaltinių vertinimu, Kosovą, kuris pagrindiniam maršrutui nepriklauso, kasmet kerta per tūkstantį migrantų. Yra kalbančių, kad migrantą sugavę Makedonijoje ar Serbijoje policininkai jį kartais nuveža pasienin ir liepia keliauti į Vengriją arba „musulmonišką šalį“.
Dauguma migrantų bando pasiekti Vengriją, nes iš ten lengva patekti į Austriją, o iš šios dėl Šengeno nusigauti net iki Kalė be jokių patikrinimų pasienio punktuose. „Jeigu turi pinigų, – sako R. Djurovičius, – gali patekti bet kur.“
