Pasaulietiškas, pliuralistinis, hedonistinis – taip pat musulmoniškas
Orhano Osmanoğlu rankose – prancūziška nosinė, padabinta raide H. „Tik tiek man ir liko iš proprosenelio – kalifo“, – sako jis. Po šlovingųjų dienų jo šeima smarkiai nusmuko. Abdülhamidas II gyveno rūmuose, Jildize, pačioje osmanų Stambulo širdyje. Orhanas įsikūręs daugiaaukštyje, vieno Stambulo autobusų maršrutų gale. Į kalifų priėmimus suvažiuodavo karališkieji Europos asmenys, bet Orhano dukrai iškeltomis vestuvėmis dabartiniai Turkijos vadovai nesusidomėjo. Blogiausia, kad titulą, kuris šimtus metų priklausė jo šeimai, užgrobė apsišaukėlis iš Irako. Abu Bakro al Baghdadi vadovaujama barbariška „Islamo valstybė“ žada atkurti kalifatą. Ar Abu Bakras al Baghdadi žino, apie ką kalba?
Ištisus 1300 metų kalifai, arba „įpėdiniai“, didžiavosi puoselėjantys pranašo Mahometo paliktą islamišką bendruomenę. Be Artimųjų Rytų, Osmanų imperija, kuri ilgaamžiškumu varžėsi su Romos imperija, nusidriekė iki Afrikos šiaurės, apėmė beveik visą šiaurinę Juodosios jūros pakrantę ir Europos pietryčius iki pat Vienos vartų. Iš Stambulo valdančių kalifų dvariškiai kalbėjo daugybe kalbų, kurios atspindėjo įvairias rūmuose atstovaujamas tautas ir religijas. Tarpusavyje osmanų dvariškiai bendravo prancūziškai. Taip pat vartotos persų, armėnų ir arabų kalbos.
Kalifai anaiptol nebuvo doktrinieriai. 1876–1909 m. valdęs Abdülhamidas II buvo vienas labiau linkusių į islamizmą, bet aistringai mėgo muziką (kurią „Islamo valstybė“ draudžia). Jis augo rūmuose, kuriuose princesės grojo auksu aptaisytu pianinu, įteiktu Napoleono III, o Layla Hanoum mokė princus griežti violončele. Ketvirtadienio vakarais jis akompanuodavo sufijų meistrams, deklamuojantiems dhikr (tai ritmiškas Dievo vardo kartojimas), o grįžus iš mečetėje išklausytų penktadienio pamaldų jo imperatoriškasis orkestras grodavo Offenbachą. Valstybiniuose pobūviuose orkestras kiekvieną patiekalą palydėdavo specialiai parinktu koncertu, kartais sukurtu rūmų kompozitoriaus „pašos“ Giuseppe’s Donizetti, vyresniojo Gaetano Donizetti brolio. Abdülmecidas II, paskutinis kalifas, griežė smuiku – koncertuose linksmindavo mišrią vyrų ir moterų auditoriją.
Abdülhamidas II skaitė ne tik Koraną ir musulmonų Suną. Jis mėgo šnipų romanus ir žavėjo Sarah Bernhardt – žymiausia to meto aktore, ją net kelis kartus buvo atsivežęs į savo privatų teatrą. „Politikoje Abdülhamidas buvo konservatyvus, – pasakojo osmanų istorijos profesorė Suraiya Faroqi iš Stambulo Bilgio universiteto. – Privačiame gyvenime jo skonis buvo ryškiai verdiškas.“ Osmanai dabinosi naujausios mados drabužiais, dažnai importuotais iš Venecijos. Nuotraukose iš senojo Osmanų banko saugyklų užfiksuoti tarnautojai, vilkintys nepriekaištingais angliškais surdutais. 1894 m. Smirnos (dabar Izmiras) gubernatorius net uždraudė kalniečių zeibekų (sukarintų būrių) nešiotas dukslias kelnes, nes, jo manymu, šioms trūko rafinuotumo.
Abdülhamidas II skaitė ne tik Koraną ir musulmonų Suną. Jis mėgo šnipų romanus ir žavėjosi S. Bernhardt – žymiausia to meto aktore, ją net kelis kartus buvo atsivežęs į savo privatų teatrą.
Bandydami kopijuoti kitus Senojo žemyno valdovus, kalifai samdė žymiausius Europos architektus projektuoti naujų rūmų. Abdülhamido II tėvas, Abdülmecidas I, iš aukštumoje virš miesto pastatytų Topkapio rūmų persikėlė į Dolmabahčę, neobarokinį pastatą su marmuriniais laiptais, skalaujamais Bosforo bangų. Pro šalį plaukiančių lainerių keleiviai pro langus galėjo įžiūrėti krištolines rūmų baliustradas ir didžiausią pasaulyje kandeliabrą, pagamintą Birmingame. „XIX a. kalifas save laikė europietišku imperatoriumi, panašiu į Habsburgus ar Romanovus“, – sakė vyriausiasis bibliotekininkas Mehmetas Kentelis iš Koço universiteto Anatolijos civilizacijų tyrimų centro. Pinigai buvo ne bėda: Abdülhamido II palikuonys siekia atgauti palikimą (neskaitant žemių), kuris, jų vertinimu, sudaro 30 mlrd. JAV dolerių.
„Islamo valstybės“ ikonoklastai naikina žmonių atvaizdus, o paskutiniai kalifai juos kūrė. Abdülhamido II nurodymu prancūzų dailininkas Pierre’as Désiré Guillemet su žmona įsteigė pirmąją imperijos menų mokyklą, o italas Fausto Zonaro paskirtas rūmų dailininku. Vienas F. Zonaro mokinių buvo Abdümecidas II, kurio paveikslai ir šiandien kabo Dolmabahčėje. Paveiksle „Apmąstymai“ jis nutapė savo žmoną Sehsuvar: pusiaugulą, be šydo, su Goethe’s „Faustu“ rankose (žr. iliustr.). Kitame paveiksle „Beethovenas hareme“ jo žmona, vėl be šydo, griežia smuiku. Kartu su ja trio groja viena kalifo čerkesių, pritarianti fortepijonu, ir vyras su violončele. Šiame paveiksle aplinka taip pat žemyninė – apstatymas europietiškas, stovi Beethoveno biustas. Niekur nerasi nei rytietiškų haremo fantazijų, nei stropaus moterų atskyrimo, matomo „Islamo valstybės“ sostinėje Rakoje.
Vakarų kultūra neapsiribojo rūmais. Abdülmecidas I pasamdė du šveicarus architektus, brolius Fossati, atnaujinti Sofijos soborą (anksčiau tai buvo Konstantinopolio patriarcho buveinė, vėliau mečetė, o dabar muziejus) ir įrengti galeriją neišpažįstantiems islamo, iš kurios galima stebėti apačioje susirinkusius maldininkus. Jie suprojektavo pirmąjį šalies operos teatrą, pirmąjį universitetą ir naujus teismo rūmus, kurie naudojami iki šiol. Graikų architektas Nikolajus Kalfa suprojektavo Abdülhamido II mėgstamą Jildizo mečetę. Mieste pridygo tiek dramos ir šešėlių teatrų, koncertų salių, kad „Stambulo teatrų enciklopedijai“ prireikė trijų tomų. Nepaisant tradicinio priešiškumo futbolui, paskutinio kalifo sūnus Ömeras Farukas tuo metu, kai miestas buvo okupuotas britų, vadovavo aukščiausiosios lygos Stambulo komandai „Fenerbahçe“.
XIX a. kalifų laikais Stambulas tapo „modernizacijos metropoliu“, kaip penkis amžius, kai miestą valdė osmanai, apžvelgiančioje knygoje „Constantinople: City of the World’s Desire, 1453–1924“ („Konstantinopolis: pasaulio troškimų miestas, 1453–1924 m.“) rašo Philipas Manselis. Pirmas oficialus laikraštis „Moniteur Ottoman“ išėjo 1831-aisiais. Iš pradžių prancūziškai, vėliau osmanų turkų, taip pat graikų, armėnų, persų ir arabų kalbomis. Abdülhamidas II rytietiškai laiko sampratai suteikė vakarietišką formą, įsakęs imperijoje pristatyti laikrodžių bokštų, dažnai prie mečečių įėjimo. Jis Stambule įrengė požeminį metro – antrą Europoje. Taip pat įvedė telegrafą, sukūrė žvalgybos tarnybą ir geležinkelių tinklą. Pirmas „Rytų ekspresas“ iš Paryžiaus į Konstantinopolį išriedėjo 1889-aisiais, kone dviem dešimtmečiais anksčiau, nei osmanai baigė piligriminį geležinkelį į Mediną.
Osmanų požiūris į religingumą galėjo būti nuginkluojamai liberalus. Kalifai naudojo kelių lygių teisės kodeksus, taikomus įvairioms bendruomenėms. 1839 m. Abdülmecidas I pradėjo teisinės sistemos pertvarką ir greta šariato įvedė pasaulietinę teisę. Neišpažįstantiems islamo jis suteikė vienodas teises su musulmonais, panaikino sultono teisę be teismo myriop siųsti dvariškius, uždraudė prekiauti vergais ir leido atidaryti tavernų – jas užplūdo iš rūmų užsakymų gyvenantys Europos dailininkai ir kompozitoriai. To meto diplomatiniuose dienoraščiuose pasakojama, kad kalifo atžalos mėgo įkaušti, ypač nuo gėrimų, kurie pranašo laikais neegzistavo, todėl pagal liberalesnius aiškinimus buvo leidžiami. Mahmudą II matė aukštuomenės pobūviuose gurkšnojantį šampaną.
Smagu apsvaigti
Tokia praktika nelaikyta nukrypimu nuo normos. Prieš osmanų laikus, ankstyvaisiais viduramžiais, kalifų rūmuose išgertuvės užėmė svarbią vietą, ypač Tamerlano dvare, kaip tvirtina arabų studijų profesorius Hugh Kennedy iš Londono universiteto Rytų ir Afrikos studijų mokyklos, rašantis knygą apie nesuvaldomą jų būdą. Didysis kalifas Harunas al Rashidas, valdęs 786–809 m., vadovavo intelektiniam atgimimui ir rūpinosi jo Išminties rūmuose Bagdade atliekamais graikų sofistų darbų vertimais, bet sykiu linksminosi su patvirkusiu bardu Abu Nuwasu, kuris kūrė ir išgertuvių daineles, ir bene puikiausias klasikines arabų pasaulio eiles. „Tūkstančio ir vienos nakties“ pasakose, surinktose valdant Harunui al Rashidui, netrūksta girtų dervišų.
Kartais puritonai reiškė nepasitenkinimą. 744-aisiais buvo nužudytas kalifas Validas II, apkaltintas išgertuvių organizavimu Mekoje. Bet paprastai lėbavimas laikytas norma. Kipro ir Tuniso užkariautojas Selimas II, valdęs 1566–1575 m., gyvenimą baigė mirtinai girtas, kai turkiškoje pirtyje persiskėlė galvą.
Kalifai galėjo būti nepaprastai pagarbūs. Save laikė aibės jų globos siekiančių tikėjimų gynėjais, ne tik islamo. Kai Ispanijos valdovai krikščionys išvarė žydus, tuometis kalifas Bayezidas pasiuntė laivus jų gelbėti. Stambulas buvo ne tik islamiškas, bet sykiu armėnų ir stačiatikių sostinė. (Osmanų armijoje irakiečiai kovėsi petys petin su albanais ir čečėnais.) Buvo tikimasi paklusnumo: sakoma, kad siekdamas numalšinti maištą prie Adanos, Viduržemio jūros šiaurės rytuose, Abdülhamidas II išžudė 30 tūkst. armėnų. Bet jei buvai paklusnus ir naudingas, buvai laukiamas nepaisant kilmės. Armėnas ketvirtį amžiaus ėjo Abdülhamido II užsienio reikalų ministro pareigas. Armėnas buvo jo rūmų architektas. Armėnas, kartu su Jeanu Paulu Garnier, suprojektavo laikrodžių bokštus, kurie visoje imperijoje tapo vizitine kalifo kortele.
Armėnas ketvirtį amžiaus ėjo Abdülhamido II užsienio reikalų ministro pareigas. Armėnas buvo jo rūmų architektas.
1896-aisiais Abdülhamidas II Šišlyje pastatė benamių slaugos ligoninę, pavadintą Darulaceze, kurios lengva nepastebėti. Pro ją virš Auksinio Rago suka greitkelis, kuriuo lekiant akiai sunku pagauti auksinį arabišką užrašą virš raudonmedžio durų. Bet jei stabtelėsi ir užsuksi į ilgą, kiparisų šešėlyje skendintį kiemą, gali ne tik pabėgti nuo pašėlusio šių dienų Stambulo tempo, bet kartu patekti į kalifų vertybių laiko kapsulę. Pietų pusėje stovi mečetė, šiaurinėje – bažnyčia ir sinagoga su Dovydo žvaigždėmis. Net tada, kai stačiatikiai ir sionistai siekė atsikratyti osmanų valdžios ir imti tvarkytis patys, kalifas tebestatė jų šventoves.
Galiausiai kalifatas, žinoma, buvo panaikintas, kaip ir kitos dinastinės Rytų Europos imperijos – Habsburgų ir Romanovų. Po Pirmojo pasaulinio karo Stambulą, kartu su visomis likusiomis arabiškomis kalifo žemėmis, užėmė britai ir prancūzai. Armijos generolo Mustafos Kemalio vadovaujami turkų nacionalistai pasiėmė likusį Anatolijos gabalą. Jei Rusijos nebūtų užgriuvusi revoliucija, gal ir jos armija būtų išlaikiusi rytų Anatoliją.
Tuo metu kalifai nebeturėjo galios. 1923 m. M. Kemalis panaikino Osmanų imperiją, paskelbė respubliką ir ėmėsi prezidento pareigų. Po metų jis panaikino kalifo titulą. Jau vien tituluotas vaidmuo buvo per daug pavojingas respublikonams, o sykiu britams, kurie būgštavo, kad musulmonų atgimimas Artimuosiuose Rytuose gali atsiliepti jų valdžiai Indijoje. Iš imperatoriškosios šeimos M. Kemalis atėmė Turkijos pilietybę ir turtą, pasiėmė Dolmabahčę ir pasiskelbė Atatürku – turkų tėvu.
Turkų istorijos vadovėliuose šaipytasi iš buvusių šalies lyderių, kad jie prieš Vakarus, prieš moteris, tironai ir tamsuoliai. Išsibarsčiusi po pasaulį šeima gyveno nepritekliuje. Du tapo taksistais Beirute. Dar vienas grojo citra Libano naktiniuose klubuose. Tik po pusės amžiaus, 1974-aisiais, Turkija pirmą kartą įsileido tos giminės vyrus. O. Osmanoğlu grįžo iš Damasko, 1985 m. atgavo Turkijos pilietybę, pradėjo importo ir eksporto verslą – prekiavo su šalimis, kurios kadaise priklausė jo protėvių imperijai. Kai Egipte buvo nuverstas Hosni Mubarakas, banditai įsilaužė į uostus ir apiplėšė jo konteinerius. Jam tai atnešė bankrotą.
Pastaruoju metu, vadovaujant į islamizmą linkusiam prezidentui Recepui Tayyipui Erdoğanui, Turkija, atrodo, šiek tiek atlyžo. Vadovėliuose mažiau paniekos. Valstybinė televizija kartais rodo interviu su klano nariais. R. T. Erdoğanas ragina šalį atsigręžti į osmanišką praeitį. „Per pastarąjį dešimtmetį žmonės pradėjo mus labiau gerbti“, – džiaugėsi O. Osmanoğlu. Tą dieną, kai su juo susitiko šių eilučių autorius, O. Osmanoğlu buvo grįžęs iš Bursos, esančios už keturių valandų kelio automobiliu, kur dalyvavo savo protėvio Murado II, valdžiusio XV a., kai osmanai dar nebuvo užėmę Stambulo, mauzoliejaus atidarymo ceremonijoje. Tačiau jam neramu per daug rodytis, jei netyčia R. T. Erdoğanas trokšta kalifato sau. „Jei krikščionys gali turėti popiežių, kodėl mes negalime turėti kalifo?“ – klausia Abdülmecido II studijos Dolmabahčėje prižiūrėtojas.
O. Osmanoğlu galvojo steigti politinę partiją, jei tik turėtų tam pinigų. Vyras pabrėžia, kad paskutinis Osmanų kalifato lyderis 1922-aisiais dalyvavo rinkimuose ir pirmą kartą per šešis amžius buvo išrinktas oficialiu liaudies pritarimu. Jis svarstė, kad galbūt dar liko šlakelis nostalgijos jo šeimai ir stabilumui, kurį ji atnešė regionui.
Viename paskutinių savo paveikslų Abdülmecidas II pavaizdavo istorijos pamoką. Ant stalo patiestas Rumelijos, šiandienių Balkanų, žemėlapis. Mokytojas ranka užsidengęs veidą. Jis per daug susikrimtęs arba per daug sutrikęs, kad galėtų paaiškinti jos praradimą. Raudonplaukė mergaitė žiūri į žemėlapį, o berniukas iškrakmolyta apykakle, kaklaskare ir kostiumu rodo į žemėlapį, pasiryžęs atkovoti Rumeliją. Apačioje kalifas prirašė įspėjimą: „Pamirškite tuos, kurie jums sukėlė asmeninių problemų, bet neatleiskite įžeidimo savo tėvynei.“
Kalbama, kad tą dieną, kai M. Kemalis panaikino kalifatą, šeimai įsakymą išvykti atnešę gvardiečiai rado kalifą studijoje prie molberto, vartantį mėgstamo žurnalo komplektus. Tai buvo „La Revue des Deux Mondes“, kuris įkūnijo osmanų gebėjimą aprėpti du pasaulius, vėliau sukėlusį tiek bėdų. Nepraėjus nė parai Stambulo stotyje jis įlipo į „Rytų ekspresą“, vykstantį į Vakarus, į Europą.
