Laisvos ir laimingos.
Pats metas dabar
Arabų revoliucijos egiptietėms bei tunisietėms ir teikia vilčių, ir jas baugina.
Egiptietė Asmaa Mahfouz taip prisimena protestus, kurie šių metų pradžioje nuvertė Hosni Mubaraką: „Visi ten buvome, mėtėme akmenis, nešiojome mirusiųjų kūnus. Viską darėme. Nebuvo skirtumo tarp vyrų ir moterų.“ Nors buvo vyrų, jai liepusių trauktis iš kelio, kiti dengė ją skėčiais.
Tunise aktyvistė Lina Ben Mhenni keliavo po šalį savo tinklaraštyje „A Tunisian Girl“ („Mergina iš Tuniso“) aprašydama protestus. Ji fotografavo ne tik žuvusius ir sužeistus, bet ir skelbė nuotraukas, kuriose Kasbaho aikštėje Tunise įamžinta su protestuojančiais vyrais sėdimuosiuose streikuose. Spalio pradžioje Nobelio taikos premiją gavusi Tawakul Karman iš Jemeno buvo tenykščių demokratiją palaikančių demonstracijų lyderė, ne vieną mėnesį stovyklavusi priešais Sanos universitetą ragindama Jemeno prezidentą Ali Abdullah Salehą atsistatydinti. Nepaisydamos stereotipo, kad yra despotiško patriarchato aukos, arabų moterys savo dalyvavimu tapo esminiu arabų pavasario bruožu.
Ilgai moterų padėtis arabų pasaulyje buvo sunki. 2002 m. sudarytoje pirmojoje arabų „Žmogaus socialinės raidos ataskaitoje“ moterų teisių stoka paminėta kaip vienas iš trijų labiausiai regiono pažangą stabdančių veiksnių; kiti du – politinių laisvių stygius ir prastas švietimas. Pirmosiomis sukilimų dienomis garsiai reikalaujant demokratijos, konkrečiai apie moterų teises kalbėta mažai. Bet dabar, kai perrašomos konstitucijos Egipte ir Tunise, kur revoliucijos pasistūmėjo labiausiai, daug moterų viliasi, kad galės išsilaisvinti.
Egipte matyti protestuojančias moteris vargu ar naujiena. 1919 m. šyduotos moterys Kaire eitynėmis protestavo prieš britų valdžią reikalaudamos nepriklausomybės. 1957 m. Egiptas tapo pirmąja arabų šalimi, kuri, vos prieš metus moterims suteikusi teisę balsuoti, į parlamentą išrinko moterį. Valdant Gamalui Abdeliui Nasserui, mergaitės buvo raginamos lankyti mokyklą, o moterys – vienas žingsnių siekiant bendrai didinti ekonominį išsivystymą – prisijungti prie darbo jėgos. XX a. aštuntajame dešimtmetyje, valdant Anwarui Sadatui ir padrąsinus jo žmonai Jehan, moterys pasiekė dar daugiau. Bet nuo to meto, augant konservatyvių religinių grupių galiai, pažanga įstrigo.
Šiandien Egipto moterys gali dirbti ne vien namie, gali lankyti mokyklą ir universitetą, laisvai balsuoti ir kandidatuoti visuose rinkimuose. Bet tik 58 proc. moterų raštingos ir tik 23 proc. darbo jėgos yra moterys. Šalies įstatymai labai įvairūs. Diskriminaciją dėl lyties draudžia Konstitucija, bet moterys tegali paveldėti perpus mažiau nei vyrai. Vyrai su žmonomis gali akimirksniu išsiskirti atėję pas valstybės tarnautoją, o moterims tokiu atveju tenka ištverti ilgą teismo procesą. Ištekėjusi dar kartą moteris praranda teisę į savo vaikų globą.
O štai Tuniso moterų padėtis arabų pasaulyje lygių neturi. Labiausiai už tai reikia dėkoti šiuolaikinės Tuniso valstybės tėvui Habibui Bourguibai, kuris įstatymais uždraudė poligamiją, suteikė moterims lygias teises išsiskirti ir įteisino abortus. Nuverstasis Tuniso diktatorius Zine’as el Abidine’as Benas Ali tęsė H. Bourguibos darbą ir papildė moterų motinystės, skyrybų bei vaikų globos teises, skatino jų švietimą bei užimtumą. 1960-aisiais beveik pusė moterų, sulaukusios 20-ties, jau buvo ištekėjusios. O 2004-aisiais tik 3 proc. 15–19 metų merginų buvo ištekėjusios, išsiskyrusios arba našlės. Nūnai moterų raštingumas Tunise viršija 70 proc., nors moterys sudaro tik 27 proc. darbo jėgos. Universitetuose moterys sudaro beveik du trečdalius studentų, palyginimui – Egipte du penktadalius.
Z. A. Benui Ali, o šiek tiek mažiau ir H. Mubarakui, moterų teisių gynyba buvo pravarti norint įsiteikti Vakarams. Tai leido pateisinti oponentų islamistų slopinimą. Jų žmonos, ypač Suzanne Mubarak, mielai prisidėjo prie feminizmo. S. Mubarak pasistengė, kad būtų priimti įstatymai, draudžiantys moterų genitalijų žalojimą ir leidžiantys joms dirbti teisėjomis. Įstatymai tebegalioja, bet juos suteršė sąsajos su buvusiu režimu. „Labai gaila, – sako Arabių moterų aljanso vadovė Hoda Badran. – Tai nebuvo S. Mubarak įstatymai. Pabaigoje ji šiek tiek pasistengė, bet darbą atlikome mes.“ Egipte daugelis jau įtariai žiūri į kalbas apie moterų teises, kai kurių laikomas vakarietišku importu. Aktyvistai nerimauja, kad, stengiantis atsikratyti visko, kas susiję su H. Mubarako era, moterų teisės nukentės.
Po svaiginamų sausio dienų balsai, sakantys, kad moterys revoliuciją turėtų palikti vyrams, Egipte pradėjo skambėti primygtiniau. Kovo mėnesį, vykstant demonstracijai Tarptautinės moters dienos proga, eitynėse dalyvaujančioms moterims vyrai švilpdami liepė eiti namo ir pamaitinti savo kūdikius. Nutraukusi eitynes policija moterims irgi pasakė, kad tokiems susibūrimams ne metas. Dar iškalbingiau byloja tai, kad moterų skaičius kabinete sumažėjo nuo keturių iki vienos. Naująją konstituciją rengiančiame komitete nėra nė vienos moters, nors daug turi reikiamos kvalifikacijos. Egipto ministras pirmininkas Essamas Sharafas grupę moterų pakvietė susitikti ir aptarti jas kamuojančius rūpesčius, bet daug naudos iš to nebuvo.
Keli žingsniai atgal
Daugiau nerimo kelia karinių Egipto valdytojų požiūris. Nepatenkinti lėtai vykstančiomis reformomis, protestuotojai kovo 9-ąją grįžo į Tahriro aikštę ir vėl pradėjo reikalauti laisvės, teisingumo ir lygybės. Demonstraciją kariuomenė išsklaidė ir areštavo krūvas demonstrantų, įskaitant bent 18 moterų. Kol moterys buvo suimtos, jas mušė, grasino apkaltinti prostitucija ir vertė leisti „patikrinti nekaltybę“. Iš pradžių kariuomenė neigė tikrinusi. Tačiau gegužę vienas aukštas generolas pripažino, kad tai buvo padaryta, idant moterys vėliau negalėtų tvirtinti buvusios karių išprievartautos. „Sulaikytos merginos nebuvo kaip jūsų ar mano dukra, – aiškino jis. – Tai merginos, kurios Tahriro aikštėje palapinėse buvo įsikūrusios su protestuojančiais vyrais.“
Tuniso moterys tokio šiurkštaus elgesio nepatyrė. Jų teisinė padėtis, jau gerokai pranokusi Egipto moterų padėtį, po revoliucijos nepasikeitė. Bet jos baiminasi, kad gali pasikeisti. Pasak Tuniso universiteto konstitucinės teisės specialistės Mounos Dridi, Tuniso moterims reikia išsaugoti teises, o ne išsikovoti naujų. Jos nerimastingai žvelgia į tai, kas nutiko Irake, kur tirono nuvertimas neatrodo padėjęs moterims.
Nors visuotinio siaubo laikais, kai valdė Saddamas Husseinas, moterys kentėjo, jos galėjo laisvai dirbti, vaikščioti gatvėmis be šydų ir lankyti mokyklą. Išaugus religinių grupių įtakai, padėtis kai kuriose Irako dalyse iš esmės pasikeitė. Pirmaisiais „Baath“ valdymo metais moterys buvo paskelbtos lygiomis prieš įstatymą ir privalėjo lankyti raštingumo pamokas (nors kai kurioms neleido konservatyvūs šeimų nariai). Moterų padėtis suprastėjo po 1991 m. Persijos įlankos karo, kai siekdamas tvirtesnių politinių pozicijų Saddamas parodė palankumą islamistų ir gentinėms grupėms, o dėl Vakarų invazijos padėtis, regis, dar pablogėjo. Daugiau kaip pusė „Oxfam“ ataskaitai 2009 m. apklaustų moterų nuo 2003 m. buvo priverstos palikti namus – dėl smurto arba ieškodamos darbo. Beveik keturi penktadaliai nebelanko vidurinės mokyklos arba universiteto. Iš turinčių vaikų 40 proc. sakė, kad vaikai mokyklos nelanko: pagrindinė priežastis, kodėl namie likdavo sūnūs – saugumo stoka, bet dukrų niekur neleido, nes tai „per brangu“ arba mokyklas joms lankyti draudžiama.
Ar yra norinčių į parlamentą?
Siekdamas užtikrinti, kad moterys nenuslystų atgal ir atliktų deramą vaidmenį naujojoje porevoliucinėje politikoje, Tunisas pasitelkia įstatymus. Spalio rinkimuose dėl naujo steigiamojo susirinkimo besivaržančios partijos į rinkimų sąrašus turės įtraukti moterų, kitaip negalės dalyvauti. Moterims tai iš dalies neabejotinai padės, bet rinkimuose dalyvaujant per 100 partijų dauguma laimės tik vieną vietą, kuri atiteks pirmajam kandidatui sąraše (paprastai vyrui). Tik viena stambi grupė – kelių partijų aljansas Demokratinė modernistų ašis – pažadėjo pusėje sąrašų pirmose vietose surašyti moteris.
Egiptas ėmėsi panašių žingsnių. 2009 m. parlamentas priėmė įstatymą, kuris 64 iš 518 Liaudies susirinkimo vietų paskiria moterims. Po revoliucijos kvota buvo panaikinta. Vienoms moterims tai sukėlė nerimą, kitos liko patenkintos. Pelnytai ar nepelnytai, bet per kvotų sistemą paskirtos moterys buvo laikomos H. Mubarako statytinėmis.
Lapkritį numatytuose rinkimuose 70 proc. parlamento narių bus išrinkti per partijų sąrašus, kuriuose turi būti bent viena moteris. Pasak vieno vyriausybės atstovo, tai reiškia, kad moterys naujajame parlamente gaus bent 29 proc. vietų. Kaip jis tai suskaičiavo – ne itin aišku. Net jeigu partijų sąrašuose yra moterų, nebuvo jokio nurodymo, kokią vietą joms skirti. Daugelis būgštauja, jog jos bus įrašytos taip toli, kad jų buvimas turės mažai reikšmės.
Senoji kvotų sistema buvo bloga, pripažįsta Kaire įsikūrusios organizacijos „Nazra feministinėms studijoms“, kuri tyrinėja moterų teises ir kurios narių gretose yra ne viena islamo feministė, direktorė Mozn Hassan: „Dėl jos moterys užimdavo aukštus postus neturėdamos reikiamos patirties. Tai galėjo padaryti tik turinčios pinigų. Dėl to apie moteris susidarė bloga nuomonė.“ Ji pripažįsta, kad pagal naują sąrašų sistemą moterys vargu bau laimės daug vietų, bet tvirtina, kad geriau, kai parlamente dešimt moterų, kurios sunkiai dirbo ir tos vietos nusipelnė, nei daug daugiau, kurios nenutuokia ką darančios.
Moterims parlamentarėms M. Hassan taip pat pataria parodyti šaliai, ką galinčios – užuot ėjus į specialiai moterims skirtus komitetus mėginti patekti į sveikatos arba ekonomikos komitetus, ir šiems, daugiausia vyriškiems, susibūrimams suteikti moterišką perspektyvą. Bent viena moteris patarimą išnaudoja maksimaliai. Buvusi televizijos pranešėja Bothaina Kamel balandį paskelbė, kad Egipto istorijoje bus pirmoji prezidento posto siekianti moteris. Nors ji nepatyrusi ir neabejotinai pralaimės, ji bent jau įrodo, kad moteris gali varžytis dėl aukščiausių pareigų šalyje.
Islamistai draugai, o gal priešai
Kad ir kaip keista, iš naujųjų pariteto įstatymų daugiausia naudos greičiausiai gaus islamistų partijos. Pagrindinė Tuniso islamistų grupė „Nahda“ (Pabudimas) – vienintelė pakankamai didelė partija, kad visose rinkimų apygardose į kandidatus galėtų iškelti ir vyrų, ir moterų. Smulkesnėms partijoms moterų į sąrašus įtraukti bus sunku, o be jų bus uždrausta dalyvauti. Net Progresyviojoje demokratinėje partijoje, kuriai vienintelei Tunise vadovauja moteris, moterys pirmose vietose puikuojasi tik trijuose iš 33 sąrašų.
Musulmonų brolija Egipte jaučia panašų spaudimą. Visiškai konservatyvi Brolija naujajame Egipto parlamente turbūt bus stipriausia grupė ir turės atsakyti savo rinkėjams. Po revoliucijos grupė labiau linkusi taikstytis su moterimis, pavyzdžiui, pripažindama, kad moteris gali dalyvauti prezidento rinkimuose. Bet nenyksta nerimas, kad laimėjusi ji gali pamėginti įvesti griežtesnių ir labiau diskriminacinių įstatymų.
Neseniai atliktos apklausos rodo, kad šariatui kaip vieninteliam teisės šaltiniui šalyje pritaria per 60 proc. egiptiečių, o beveik ketvirtis sako, kad jis turi būti vienas iš kelių šaltinių. Jeigu Musulmonų brolija Egipte laimėtų rinkimus, ji vargu ar įvestų Saudo Arabijoje praktikuojamą islamiškosios teisės aiškinimą, bet dabar ji bus atidžiai stebima, ar nesumažins Egipto teisinės sistemos palankumo moterims.
Pasak žurnalistės Shahiros Amin, kuri prieš atsistatydindama vasario mėnesį buvo valstybinės „Nile TV“ vadovo pavaduotoja, Brolija buvo priversta išversti kailį. Dokumentinį filmą apie Musulmonų seseriją (moterišką Brolijos sparną) kuriančią Sh. Amin žavi moterų vaidmuo judėjime, ypač atsiskyrusioje jaunesnių Brolijos narių grupėje Pažangiojoje Egipto partijoje. Patenkintos teisėmis, kurios joms suteikiamos pagal islamą, save jos bet kuriuo atveju laiko lygiomis: „Jos dalyvauja diskusijoje, ir ugningai, kaip vaikinai. Šios moterys nesitraukia į pašalę.“ Straipsnio pradžioje minėta revoliucijos aktyvistė A. Mahfouz su tuo sutinka. „Dėl Musulmonų brolijos per daug nesijaudinu, ypač dėl jaunesniųjų, – tvirtina ji. – Visi prisidėsime prie būsimų sprendimų.“
Bet daug kitų, ypač tos, kurios kampanijas rengė ne vieną dešimtmetį, tebesinervina. Liaudies socialistinio aljanso narė ir steigėja Fatma Khafagy, kuri balotiruojasi į parlamentą, Broliją ir jų bendražyges moteris vertina skeptiškai. Pasak F. Khafagy, Musulmonų seserija įsakymus gauna iš Brolijos, ir visi lyderiai yra vyrai. Ją erzina jų pabrėžiamas moterims skirtas tradicinis, šeimyninis vaidmuo: „Moterų diskriminacija prasideda namie.“
Tunisiečiai turi panašių rūpesčių. „Nahda“ lyderis Rachidas Ghannouchi užsipuolė liberalų Tuniso asmens teisių kodeksą ir jame numatytą poligamijos draudimą. Dabar jis pasižadėjo, kad jo partija „gins tai, ką pasiekė“ Tuniso moterys, ir viešai pareiškė, kad moterų teisių negalima liesti. Tačiau yra besibaiminančių, kad tokia pastaba tėra pataikavimas nuosaikiesiems ir Vakarams. Jie įtaria, kad realius jausmus R. Ghannouchi pademonstravo tada, kai Tuniso feministė Raja bin Salama sausį paragino naujus šalies įstatymus pagrįsti Visuotine žmogaus teisių deklaracija, o ne šariatu; tąkart jis pagrasino ją pakarti sostinės Basij aikštėje.
Net jei švelnesni R. Ghannouchi žodžiai nuoširdūs, moterims nerimą kelia „Nahda“ ir labiau ekstremistiškai nusiteikusios jos dalys. „Galbūt jos lyderių vizijos teisingos, – sako žurnalistė ir tinklaraštininkė Emna Ben Jemaa, – bet nieko nežinome apie eilinius narius.“ Ir priduria, kad niekas nežino, kas bus R. Ghannouchi įpėdinis: „Būtent tai kelia problemų su „Nahda“ – neturime garantijų dėl ateities.“
Iš dalies dėl siekio apginti moterų teises buvo iškelta mintis sukurti tam tikros formos „laïcité“ – Prancūzijos branginamą griežto pasaulietiškumo idealą. Konstitucinė teisininkė M. Dridi nėra tikra: „Kai valstybė nesikiša į religiją, atsiveria kelias islamistams.“ Bet ji ne itin jaudinasi dėl moterų teisėms jų keliamos grėsmės: „Tunise moterys dalyvauja visur. Neįsivaizduoju, kaip jas būtų galima suvaržyti.“
Iš pažemės aukštyn
Tuniso ir Egipto revoliucijos kilo ne dėl moterų teisių. Tiesą sakant, daugelis labiausiai įsitraukusių tokią mintį kritikuoja. A. Mahfouz svarbu žmogaus teisės visiems egiptiečiams: „Jeigu man tai pavyks, gausiu ir moterų teises.“ Jai pritaria kita jauna aktyvistė Sally Zohneh. Ji tvirtina, kad visuomenė jau ir taip nemenkai susiskaldžiusi, taigi neprotinga atskirti dar vieną grupę moteris sukiršinant su visais kitais; dabar metas rūpintis kiekvieno laisvėmis, o ne konkrečiai moterų.
Antra vertus, dešimtmečius kovojusiems už moterų teises nukelti mūšį neatrodo gerai. „Jie sako, kad gavus demokratiją ir lygybę ji pasieks ir moteris. Jie mano, kad dabar moterų teisėms skiriamas dėmesys suaižys revoliucinius idealus, – kalbėdama apie jaunus Egipto protestuotojus sako H. Badran ir su jais nesutinka. – Dabar kaip tik metas pokyčiams.“
Tačiau tokie aktyvistai kaip ji vargu ar atstovauja didžiumai arabų moterų. Kovojant už moterų teises arabų pasaulyje didžioji pažangos dalis atėjo per deklaracijas iš viršaus, o ne dėl spaudimo iš apačios. Iš esmės tai buvo elito nagrinėjama problema ir mėgstama prezidentų žmonų tema, o tai, kas duodama viena ranka, kita galima atsiimti. Neseniai Saudo Arabijos karaliaus Abdullah priimtas sprendimas leisti moterims balsuoti savivaldybių rinkimuose kaip tik toks atvejis. Primygtinai reikalaujant emyrui, Kuveitas į parlamentą priima moteris, bet kartu parlamentas moterų teises apkarpė kitais būdais, pavyzdžiui, įvesdamas segregaciją Kuveito universitetuose.
Moterų teisės dar netapo problema, kuri išjudina plačiąją visuomenę. Daugelį moterų tai, kiek išrinkta moterų kandidačių, domina kur kas mažiau nei tai, kaip pamaitinti vaikus, ar pavyks nuvesti juos į kliniką ir ar bus įmanoma juos leisti į mokyklą. Egipte ir Tunise triukšmingai pokyčių dažniausiai reikalauja NVO darbuotojai, kampanijų dalyviai, teisininkai, mokslininkai ir politikai. Bet prie jų prisijungė dešimtys tūkstančių protestuojančių moterų, kurios senajam gyvenimo būdui pareikalavo galo.
Tad dar svarbiau, kad naujųjų Egipto ir Tuniso vyriausybių dėmesys į moteris būtų atkreiptas iš pat pradžių. Ruošdamos naujas konstitucijas jos turi neprilygstamą galimybę įtraukti platesnę moterų teisių interpretaciją. Jeigu senieji įstatymai nebus pakeisti dabar, tokia proga vėl pasitaikys tik po daugybės metų. „Mūsų padėtis baugina, – sako M. Hassan. – Nežinome, kas laukia ateityje.“ Bet ji jaučia, kad pokyčiai tikrai turi prasidėti.
