Gyvenimo audros 88-erių panevėžietį Jurijų nubloškė į Nakvynės namus, tačiau valdiška lova vyras spėjo pasinaudoti vos pusmetį.
Onkologine liga sirgęs vyriškis palaidotas kaip benamis.
Kone tris dešimtmečius su juo bendravęs panevėžietis Vytautas Matuliauskas tvirtina, kad tose pačiose Šilaičių kapinėse yra Jurijaus tėvų kapavietė. Bičiuliui buvo pažadėjęs jį ten ir palaidoti.
V. Matuliauskas piktinasi pažado neištesėjęs, nes Nakvynės namai jam nepranešė apie bičiulio mirtį, nors ir buvo palikęs savo kontaktus.
Įstaigos darbuotojai teigia pasielgę taip, kaip reikalauja įstatymai.
Gyvenimo vėtytas ir mėtytas
Kaip pasakojo V. Matuliauskas, Jurijaus gyvenimas buvo paženklintas skaudžių netekčių.
Prieš maždaug du dešimtmečius jis prarado Panevėžio centre, Laisvės aikštėje, turėtą butą.
Vytauto teigimu, Jurijus tapo sukčių auka – jo patiklumu pasinaudoję asmenys įkalbino parduoti butą, už dalį gautų pinigų šiam nupirko sukežusį namuką Smilgiuose, o likusius pažadėjo saugiai investuoti. Tačiau investuotojai kartu su visais pinigais paslaptingai dingo.
„Po savaitės jis man skambino ir prašė atvežti bent duonos, visiškai nebeturėjo pinigų“, – prisimena bičiulis.
Po kelerių metų Jurijų ištiko dar viena nelaimė – vienintelį stogą virš galvos pasiglemžė liepsnos. Tada jį savo namuose priglaudė vienas smilgietis, tačiau ilgai čia gyventi Jurijus negalėjęs. Pasak V. Matuliausko, iš užsienio grįžusi namo šeimininko dukra griežtai pareikalavo Jurijaus išsikelti.
Taip praėjusių metų spalio viduryje nelaimėlis atsidūrė Nakvynės namuose.
„Jurijumi rūpinausi: pirkdavau valgį, drabužių, jeigu reikėdavo, nuveždavau pas gydytojus. Atvežęs į Nakvynės namus palikau visus savo kontaktinius duomenis, kad prireikus galėtų su manimi susisiekti“, – pasakoja V. Matuliauskas.
Visiškai vienišas
Atvežęs Jurijų į Nakvynės namus V. Matuliauskas pripažįsta iš darbuotojų sulaukęs priekaištų, kodėl jis tinkamai nepasirūpino bičiuliu. Mat šis ne tik neturėjo būtiniausių daiktų, bet ir buvo apleistas. Jau netrukus medikai Jurijui nustatė paskutinės stadijos onkologinę ligą.
Be to, V. Matuliauskas išgirdo galintis turėti reikalų su policija, mat pas jį buvusi Jurijaus banko kortelė.
„Nesu gydytojas, negalėjau nustatyti ligų. Per jėgą žmogaus irgi nenutempsiu. Bet vežiau pas akių gydytojus, pas odontologus, stengiausi, kad netrūktų maisto ir drabužių. Kadangi viską pirkau, Jurijus man buvo patikėjęs savo banko kortelę“, – kalba pašnekovas.
V. Matuliauskas tvirtina tai daręs nesitikėdamas jokios materialinės naudos – Jurijus neturėjo jokio turto, o vienintelis jo pajamų šaltinis buvo vos kiek daugiau nei 400 eurų siekianti pensija.
„Jurijus man buvo palikęs šeimos albumus. Prašė pasirūpinti ir paskutine jo gyvenimo kelione. Notariškai šio susitarimo neįforminome, nepagalvojome, kad gali būti kitaip“, – teigia V. Matuliauskas.
Pasak pašnekovo, Jurijus artimųjų Lietuvoje neturėjo.
Galimi tolimesni giminaičiai Ukrainoje, tačiau ryšių su jais nepalaikė. Tėvas, buvęs kariškis, buvo atsiųstas tarnauti į Panevėžį, čia šeima ir liko, čia palaidoti ir tėvai, o savo šeimos Jurijus nesukūrė.
Ne giminaitis
Beveik tris dešimtmečius Jurijų pažinojęs panevėžietis V. Matuliauskas sako iki šiol negalintis susitaikyti su tuo, kad negalėjo tesėti pažado.
Dar šiemet vyras Jurijų aplankė Nakvynės namuose, paskui su juo susisiekti nebuvo įmanoma. Iš pradžių telefonas dar kvietė, vėliau buvo išjungtas.
V. Matuliauskas pamanė, kad Jurijus atsidūrė ligoninėje ar buvo perkeltas į globos namus. Tačiau paskambinęs į Nakvynės namus išgirsdavo, kad jam teikti informacijos darbuotojai neturi teisės, nes nėra artimas giminaitis.
„Kai kreipdavausi į Nakvynės namus, man sakydavo, kad esu svetimas žmogus ir jie neprivalo teikti informacijos“, – tvirtina pašnekovas.
Sulaukė pasiūlymo perlaidoti
Kad bičiulis sausio viduryje mirė, V. Matuliauskas sužinojo atsitiktinai, paskambinęs Smilgių seniūnui paklausti, galbūt jis daugiau žino, kur pradingo Jurijus. Iš seniūno ir pasiekusi žinia apie bičiulio mirtį.
„Keisčiausia, kad seniūnui galėjo pranešti, o man – ne. Juk mano duomenys buvo palikti“, – stebisi V. Matuliauskas.
Jurijus buvo palaidotas valstybės lėšomis kaip neturintis artimųjų – šalia kitų benamių ir tų, kurių palydėti į paskutinę kelionę niekas nepareiškė noro.
Kiek V. Matuliauskas domėjosi Panevėžio savivaldybėje, tokio Nakvynės namų sprendimo priežastis buvo ta, kad duomenų bazėse nepavyko rasti Jurijaus artimųjų.
Pradėjus ieškoti teisybės, kodėl nebuvo susisiekta su juo, Vytautas teigia išgirdęs tik siūlymą pačiam organizuoti bičiulio perlaidojimą šeimos kapavietėje.
„Man buvo pasakyta – jei noriu, galiu organizuoti perlaidojimą. Bet tai ne mano klaida. Aš nebuvau informuotas. Labai gaila dėl tokios situacijos. Žmogų palaidojo kaip benamį, nors visai šalia – jo tėvų kapavietė“, – pabrėžia jis.
Keista globa
Nakvynės namų vedėja socialiniams reikalams Ermina Šejenko, komentuodama situaciją dėl mirusio Jurijaus, pabrėžė, kad įstaiga veikė laikydamasi teisės aktų reikalavimų.
„Duomenų apsaugos įstatymas neleidžia suteikti jautrios informacijos apie paslaugų gavėją. Informaciją galime teikti tik tiems asmenims, kurie turi teisinį pagrindą ją gauti. Šis žmogus nebuvo nei giminaitis, nei oficialus globėjas, pats Jurijus nebuvo jo nurodęs kaip kontaktinio asmens, su kuriuo būtų galima susisiekti“, – teigė E. Šejenko.
Anot jos, su V. Matuliausku ji pati nebendravo, tačiau situaciją žino iš socialinių darbuotojų pateiktos informacijos.
„Socialinė darbuotoja minėjo, kad ne kartą skambino, kvietė atvykti, tačiau jis neatvyko. Telefonu tokie jautrūs dalykai negali būti aptariami, nes nežinome, ar kitame laido gale iš tiesų yra tas žmogus, kuriuo prisistato“, – paaiškino vedėja.
Pasak E. Šejenko, atvežto į Nakvynės namus Jurijaus būklė buvo itin prasta. Žmogus buvo labai apleistas, neturėjo pinigų, asmens dokumentų, drabužių, jokių asmeninių daiktų. Socialiniams darbuotojams keista pasirodė ir tai, kad V. Matuliauskas, prisistatantis globėju, nenorėjo atiduoti Jurijaus asmens dokumento ir banko kortelės – pagal banko išrašus matyti, kad kortelė būdavo ištuštinama pervedus pensiją.
„Mes jam sakėme, kad jeigu nori valdyti šio žmogaus finansus, turi juo tinkamai pasirūpinti, nes jis buvo atvežtas itin prastos būklės. Tikrai negalime sakyti, kad V. Matuliauskas geriausiai atstovavo Jurijaus interesams tiek sveikatos srityje, tiek valdant asmeninius finansus. Jurijus tikrai neatrodė kaip žmogus, turintis globėją“, – komentavo ji.
E. Šejenko teigimu, po medikų atliktų sveikatos tyrimų naujasis Nakvynės namų gyventojas atsidūrė gydymo ir slaugos įstaigoje.
„Jurijus mirė ne pas mus, o ligoninėje, tad įsijungė kiti mechanizmai. Mes Savivaldybę tik informavome, kad tai buvęs mūsų Nakvynės namų gyventojas. Jeigu V. Matuliauskas pats būtų gyvai su mumis bendravęs, tikriausiai tokios situacijos nebūtų. Esame jam dėkingi, kad šį žmogų atvežė į Nakvynės namus, nepaliko gatvėje“, – sakė E. Šejenko.
Vienatvės dalia
Panevėžio savivaldybės Miesto infrastruktūros skyriaus vyriausioji specialistė Simona Zavackienė patvirtino, kad Savivaldybė taip pat buvo sulaukusi V. Matuliausko skambučio.
„Kai nėra artimų žmonių, tada kreipiamasi į mus – aiškinamės, galbūt yra tolimesnių giminaičių, kurie norėtų išlydėti mirusįjį į paskutinę kelionę. Savo duomenų bazėse informaciją patikrina ir policijos pareigūnai. Šiuo atveju gavome duomenis, kad tėvai yra mirę, o daugiau jokių artimųjų nėra“, – teigė S. Zavackienė.
Anot jos, nepavykus rasti artimųjų, laidojimo procedūra vykdoma nustatyta tvarka.
„Tokiais atvejais Savivaldybės konkurso būdu išrinkta ritualinių paslaugų įmonė pasirūpina vienišų ir neatpažintų asmenų laidotuvėmis“, – paaiškino specialistė.
S. Zavackienės teigimu, Savivaldybė nerado duomenų, kad velionis turėjo šeimos kapavietę.
Panevėžyje esančios kapinės yra suskaitmenintos, tačiau laidojimo žurnale nebuvo jokio įrašo apie už kapavietės priežiūrą atsakingą tokį asmenį kaip Jurijus.
Jei jis būtų buvęs nurodytas kaip atsakingas asmuo, būtų galima atrasti ir šeimos kapavietę.
Pasak specialistės, Savivaldybė neturėjo ir kitų duomenų, kurie būtų leidę identifikuoti galimą šeimos kapą.
„Nežinojome net tėvų gimimo, nei mirties datų, todėl negalėjome patvirtinti, kad konkreti kapavietė priklauso Jurijaus tėvams. Tokiu atveju žmogus palaidojamas ten, kur amžinojo poilsio atgula visi mūsų mieste mirę vieniši asmenys. Tokia vieta yra Šilaičių kapinėse“, – komentavo S. Zavackienė.
