Rytų Europoje valstybės valdomose įmonėse dažnai vyrauja netvarka. Lietuva mėgina jas reformuoti.
Į politinius tankumynus giliai prasiskverbus bet kurioje valstybėje tarp Baltijos ir Juodosios jūrų, tuoj pat aptinkama keistų ryšių tarp valstybės valdomų įmonių, pareigūnų ir politikų. Paprastai jie išvengia tiriamo visuomenės žvilgsnio – taip pat ir dėl to, kad valstybinių įmonių dosnumu linkę naudotis visų rangų politikai.
Lietuvos Vyriausybė, kuriai, siekiant mažinti beveik 9 proc. BVP deficitą, teko didinti mokesčius ir mažinti išlaidas, nors tai buvo nepopuliaru ir pragaištinga, bando sutvarkyti šių įmonių valdymą, kas retai pasitaiko. Pagal neseniai paskelbtą analizę valstybės valdomo turto – energetikos, transporto ir žemės – vertė 2009 metų pabaigoje siekė apie 18 mlrd. litų, bet dividendų gauta tik 45 mln. litų. Nuosavybės grąža buvo neigiama (- 6 proc.).
Ryškus netinkamo valdymo pavyzdys yra miškų sektorius. Lietuvos valstybei priklauso 830 tūkst. hektarų miškų, kuriuos valdo 42 bendrovės. 2008 metais vidutinis pelningumas už kubinį metrą medienos siekė vos 4 litus (ketvirtis Švedijos pelningumo; žr. lentelę), ir netgi tai ištirpsta padengiant įmonės sąnaudas – valstybė dividendų negauna. Vyriausybė siūlo įsteigti vieną miškininkystės bendrovę, kuri šią šaką valdytų veikdama komerciniu pagrindu.
Panašių planų Vyriausybė turi ir dėl valstybinės žemės: ministerijos ir kitos valstybinės įstaigos, dažnai turinčios itin erdvių pastatų ir teritorijų, ateityje privalės mokėti rinkos kainas atitinkančią nuomą. Išbandžius tai Estijoje, prasidėjo rimtas išlaidų mažinimas. Anot ministro pirmininko Andriaus Kubiliaus, jei savo viešojo sektoriaus verslamones Lietuva tvarkytų taip pat veiksmingai kaip Švedija arba Suomija, būtų gaunama 1,5–2,5 proc. BVP dydžio pajamų. Tuomet šaliai netektų kreiptis į TVF, o A. Kubiliaus koalicinė vyriausybė nebebūtų laikoma neryžtinga.
Vien tik pabrėžus problemos mastą, tai turėtų paskatinti panašius tyrimus kitur. Bet norint įvesti tvarką, teks įveikti kelias galingiausias šalies lobistines grupes. Beveik 20 metų jos trukdė bet kokiems visuomenės mėginimams kontroliuoti patogiai tvarkomus jų verslo reikalus ir daryti konkurencinį spaudimą. Nežymią daugumą Seime turinčiai vyriausybei tai keblu.
Bet planą parėmė buvusi Europos Sąjungos biudžeto komisarė, Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė. Anot jos, naujoji ataskaita atkleidusi „bejėgiškumą ir atsakomybės trūkumą“. Ji sakė, kad „didžiulis rezervas“ yra šešėlinė ekonomika (kontrabanda ir korupcija), ir valstybei jis būtų geresnis įplaukų šaltinis nei didinami mokesčiai.
Tai gali būti optimistiškas požiūris: nors dalis iš valstybės valdomų įmonių ištraukiamų pinigų keliauja į bankų sąskaitas užsienyje, daug išleidžiama šalyje. Didesnių valstybės pajamų kaina – mažesnė renta jos draugeliams ir mažesnės leidžiamos sumos.
Nepaisant dvigubo skaičiavimo aspekto, šiuo planu susidomėjo ne Lietuvos įstaigos, bet, pavyzdžiui, Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas. Su šios pertvarkos planu susipažinę bankininkai mano, kad panašus būdas galėtų suveikti ir Pietų Europos šalyse, kaip antai Graikija.
Geriau valdomos valstybinės pramonės šakos būtų ir patrauklesnės privatizacijai, kuri buvusiose komunistinėse šalyse po energingų pastangų XX a. paskutiniajame dešimtmetyje iš esmės įstrigo. Estija vėl nacionalizavo geležinkelius ir išperka prastai valdomą šalies oro linijų bendrovę, o Latvijai 2008 metais teko nacionalizuoti vieną didžiausių savo bankų. Visame regione tokios šakos kaip energetika tebelaikomos pernelyg menkai apsaugotos nuo Rusijos įtakos, kad būtų galima tęsti jų privatizaciją.
Lietuvos pareigūnai sako planuojantys iš dalies privatizuoti bent kai kurias įmones, sutvarkę jų valdymą. Tačiau net griežčiausiems politikams gali būti sunku paaukoti taip traukiančias valstybės valdomų įmonių viliones.
