Yra žmonių, kurių darbai peržengia jų gyvenimo laiką ir tampa neatsiejama miesto tapatybės dalimi. Viena tokių asmenybių – istorikė, pedagogė, humanitarinių mokslų daktarė Ona Maksimaitienė, padovanojusi Panevėžiui jo gimimo dieną.
Panevėžys turėtų lenktis miesto istorijos tyrinėtojai Onai Maksimaitienei (1902–1999), kurios indėlis pildant krašto praeities puslapius niekada nebus perdėtas.
Tai ji archyviniuose šaltiniuose atrado 1503 metų rugsėjo 7-osios Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Aleksandro rašte Ramygalos klebonui pirmą kartą paminėtą Panevėžio vardą.
Nuo tada ši data tapo oficialia miesto pradžia, o šiandien kiekviena gimtadienio šventė yra ir tylus padėkos ženklas iškiliai istorikei.
Todėl kalbėdami apie O. Maksimaitienę, kalbame ne tik apie mokslininkę. Kalbame apie Panevėžio legendą – žmogų, kurio dėka miestas turi aiškiai įvardytą savo istorijos atskaitos tašką.
Panevėžio istorija pradėta skaičiuoti nuo šio dokumento surašymo datos, tapo miesto pradžios diena – šiemet jau 523-ioji.
Mokslininkės atradimas, o ir kiti jos iškilūs darbai istorijos srityje – ypatinga dovana visam kraštui.
Nors istorikė šaknimis su Panevėžiu nesusieta, čia praleisti pora dešimtmečių jos ilgo gyvenimo buvo reikšmingi ir pačiai, ir miestui.
„Man Ona Maksimaitienė – pasiaukojimo ir atsidavimo pavyzdys. Iš jos ir dabar žmonės galėtų mokytis, kaip reikia siekti užsibrėžto tikslo – valingai, drausmingai, nesiblaškant į pašalinius dalykus“, – sako panevėžietis istorikas, ilgametis pedagogas Juozas Brazauskas, taip pat daug nuveikęs praeities įvykių tyrinėjimo baruose.
Istorikas labai vertina pirmtakės atsidavimą svarbiausiems savo gyvenimo dalykams – šeimai ir mokslui.
Juk tik tada, kai labai sunkiais ir sudėtingais laikais užaugino vaikus, ši rūpestinga motina galėjo visiškai atsidėti savo pasirinktai mokslo sričiai – istorijai ir išvažiavusi iš Panevėžio ilgus metus sėkmingai dirbo Mokslų akademijos Istorijos institute.
„Darbšti, valinga, ištverminga, drausminga“, – mokslininkę apibūdina J. Brazauskas.
Žinios – didelis turtas
O. Maksimaitienė savo veiklos srityje yra pasiekusi ypač daug – ji pirmojo sieninio Lietuvos istorijos žemėlapio, daugybės straipsnių, knygų, tarp jų ir skirtų Panevėžio istorijai, autorė.
Kaip sako J. Brazauskas, viena pagrindinių jos darbo krypčių buvo istorijos kartografija. O. Maksimaitienė žemėlapius rengė Istorijos instituto leidiniams, istorijos vadovėliams.
Mokslininkė žinoma ir kaip 1863metų sukilimo Lietuvoje tyrinėtoja.
Parašyta ir apginta disertacija „Sukilėlių karinė organizacija ir koviniai veiksmai 1863–1864 m.“, išleista knyga „Lietuvių sukilėlių kovos 1863–1864 m“ ir kt.
Dar viena O. Maksimaitienės darbo kryptis – Panevėžio istorijos tyrinėjimai.
Įtemptai ir atsidėjusi dirbdama ji parengė spaudai monografijos „Panevėžio miesto istorija“ 865 puslapių rankraštį, deja, jį išleisti nebuvo taip paprasta. Iki nepriklausomybės atkūrimo pasirodė tik 108 puslapių knyga „Iš Panevėžio istorijos“.
Tik 2003-iaisiais, jau po autorės mirties, išleista O. Maksimaitienės knyga „Panevėžio miesto istorija. Nuo pirmųjų paminėjimų šaltiniuose iki XX a. 8-ojo dešimtmečio“.
Pasitelkus gausius archyvinius šaltinius, istoriografinius apibendrinimus, skaitytojui knygoje pirmą kartą pateikiamas visapusiškas, ne atskirus laikotarpius, bet visą Panevėžio istoriją apimantis, kvalifikuotai parengtas tyrimas.
Tą knygą ar bent jau kai kuriuos skyrius vertėtų paskaityti kiekvienam panevėžiečiui. Juk žinoti savo gimtojo krašto istoriją, gebėti įsigilinti į praeitį ir susieti ją su dabarties gyvenimu – didelis turtas.
Paskyrimas karininkui
Mokslininkės, tyrinėjusios Panevėžio istoriją, šaknys – ne šiame mieste.
Ona Girčytė, būsimoji Maksimaitienė, gimė Sankt Peterburge, ten baigė lenkišką pradinę mokyklą, mokėsi mergaičių gimnazijoje, o grįžusi į Lietuvą – Kauno „Saulės“ gimnazijoje.
1927 m. baigė Kauno universiteto Humanitarinį fakultetą ir mokytojavo Kaune, Mažeikiuose, Kėdainiuose.
Panevėžys mokytojos gyvenime atsirado 1935 metais, kai vyras – karininkas Antanas Maksimaitis – gavo paskyrimą į šį miestą.
„1935 m. rudenį mano vyrą perkėlė į Panevėžį. Ten turėjo būti dislokuotas atkuriamas 1-asis artilerijos pulkas“, – knygoje „Atsiminimai: iš mokytojos dienoraščio“ pasakoja O. Maksimaitienė.
Darbo didesniame mieste ieškojo ir ji pati, ir, kaip rašo: „Nuvažiavusi į Švietimo ministeriją sužinojau, kad nuo rudens būsianti vieta mergaičių gimnazijoje, ir su džiaugsmu padaviau prašymą.“
Taip du vaikučius – dukrą Rimgailę ir sūnų Mindaugą – auginusi mokytojos ir karininko šeima persikėlė į Panevėžį.
Miestą, kuriame teko patirti ir laimingų dienų, ir daug skausmingų išbandymų. Panevėžyje ir trečiojo vaiko – sūnaus Algimanto Maksimaičiai susilaukė.
Čia gyvendama 1937 metų vasario 16 dieną pedagogė O. Maksimaitienė buvo įvertinta ir apdovanota Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordinu.
Pušaloto gatvėje
Knygoje mokytoja pasakoja apie savo gyvenimo Panevėžyje pradžią.
Iš pradžių šeima įsikūrė vadinamajame A. Malinino name, Vasario 16-osios gatvėje, vėliau persikėlė į atskirą namą Smėlynės gatvėje, paskui kurį laiką gyveno gydytojo K. Gudelio name, kol 1939 metais nusipirko savo, kaip rašo: „nemažą medinį dviejų butų namą su stikline veranda ir dideliu 0,25 ha daržu“.
Tas namas Pušaloto gatvėje, netoli vaikų lopšelio-darželio „Žibutė“, stovi ir dabar. Prie jo 2000 metais pritvirtinta atminimo lenta, bylojanti, joge čia gyveno O. Maksimaitienės šeima.
Šios mokslininkės vardą mieste įamžina ir dar vienas akcentas.
2024 metais Juozo Balčikonio gimnazijos kiemelyje atidengtas O. Maksimaitienės bareljefas.
Jį gimnazijai padovanojo abiturientai ir jų tėvai.
Anuomet įsikūrusi nuosavame name Pušaloto gatvėje Maksimaičių šeima ramiai ir saugiai gyveno neilgai – vos kelerius metus.
Kaip ir visą Lietuvą, ją užklupo pirmosios sovietinės okupacijos bei Antrojo pasaulinio karo negandos. Savo vargus, karo suirutėje netekusi vyro, žuvusio 1943 metais, mokytoja taip pat aprašo knygoje.
Likusi viena su trimis vaikais baisiais karo ir pokario metais O. Maksimaitienė sukosi kaip išmanydama: trūko ir maisto, ir malkų, ir viso kito, taip pat saugumo bei ramybės.
Mokytoja pati augino bulves, daržoves, uogas, iš jų spaudė sultis, virė uogienes. Turėjo ji ir vištų, ir triušių, laikė paršelį – po darbo gimnazijoje veiklos namuose, rūpinantis ūkiu ir trimis vaikais, buvo užtektinai.
Karo metų baisumai
Nukamuota karo baisumų mokytoja, artėjant 1944-iesiems, rašė: „Ir kada bus karo pabaiga? Kad tik greičiau! O tam karui galo nesimato. Baisus sūkurys susuko viso pasaulio valią, ir niekas nebepajėgia ryžtis pasukti taikos linkme.“
Prasidėję naujieji metai taip pat atnešė daug baimių.
1944 metais, kai vokiečiai traukėsi iš Panevėžio, naktį į liepos 21-ąją atskridę sovietiniai lėktuvai bombardavo Panevėžį.
O. Maksimaitienė prisimena, išgirdusi bombardavimą, skubiai prikėlė vaikus ir visi skubėjo į rūsį slėptis – ten sulaukė ir nakties į liepos 22-ąją.
„Tai buvo tikra pragaro naktis. Tokia baisi, kokios aš niekada gyvenime nebuvau mačiusi“, – savo prisiminimuose rašė mokytoja.
Miestas bombarduotas dar ne kartą – ir sovietų, ir nacių.
Ypač taikyta į netoli Maksimaičių namų esančią geležinkelio stotį. Laimė, stotyje gaisras nekilo.
Bet nerimo būta, kai degė namai Pušaloto gatvės gale – pastatai stovėjo arti vienas kito, tad ir pavojus atrodė neišvengiamas.
Atsisveikinimas su Panevėžiu
Karui pasibaigus, netrukus ir vaikai užaugo, išvažiavo iš namų.
Pripratusi gyventi gausioje šeimoje ir niekada nebūdavusi viena, mokytoja pasijuto labai vieniša.
„Kol būnu mokykloje, vienatvės nejaučiu: mokytojai, mokiniai, darbas. Bet parėjus namo – tikra klaikuma. Įjungiu radiją vos įžengusi į pastogę …. vis girdisi garsas – ir aš lyg ne viena“, – rašė O. Maksimaitienė, nebenorėjusi likti viena savo dideliame name Pušaloto gatvėje.
1957 metais ji persikėlė gyventi į Vilnių, apie tai ji rašė: „Vykau į Vilnių neramia širdimi, jausdama sunkią atsakomybės naštą, tačiau drauge suvokdama atliktų darbų prasme, ir buvau laiminga.“
Prisimindama atsisveikinimą su Panevėžiu pasakojo:
„Išvykdama gyventi į Vilnių, prašiau Panevėžio muziejaus organizuoti kraštotyros ratelius apylinkėse ir centralizuoti jų darbą. Pamažu tokie rateliai susijungtų ir sudarytų šalies kraštotyros draugiją. Ir tokia draugija, mano džiaugsmui, buvo įsteigta.“
Įsikūrusi sostinėje O. Maksimaitienė pradėjo dirbti Mokslų akademijos Istorijos institute moksline bendradarbe.
„Sulaukusi 55 metų amžiaus, užuot išėjusi į pensiją, aš pradėjau naują gyvenimo etapą, kada galėjau atsidėti vien mokslo kūrybai. Juk tai buvo mano svajonė!“– prisiminimų knygoje rašo O. Maksimaitienė.
Istorijos institute ji dirbo iki 1970 metų ir tik tada, jau sulaukusi 68-erių, išėjo į pensiją.
Tačiau mokslinio darbo Istorijos institute vis tiek nenutraukė, ilgai dar dirbo visuomeniniais pagrindais.
Saugomas rankraštinis palikimas
Kai buvo minimos istorikės, pedagogės, humanitarinių mokslų daktarės O. Maksimaitienės 120-osios gimimo metinės, Panevėžio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje pateikta daug įdomios medžiagos apie jos gyvenimą ir veiklą. Juk čia sukauptas gausus O. Maksimaitienės fondas.
Jos rankraštinis palikimas saugomas ir Panevėžio kraštotyros muziejuje, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje.
Užrašytuose pačios istorikės prisiminimuose daug galima sužinoti apie tarpukario Panevėžio švietimo įstaigų darbą, mokytojų, moksleivių gyvenimą. Štai keletas ištraukų iš O. Maksimaitienės pasakojimo apie darbą mergaičių gimnazijoje, dabartinėje V. Žemkalnio: „Turėjau istorikų būrelį, kuris padėjo mėgstantiems istoriją gilinti savo žinias. Jau pirmaisiais mokslo metais buvau surengusi su grupe masinių išvykų į Upytę. Kai 1936 m. visoje Lietuvoje vyko 700-ųjų Saulės mūšio metinių paminėjimas, dariau pranešimą miesto visuomenei ir mokyklos mokiniams. <…> Teko dirbti ir Skautų organizacijoje. Buvau Panevėžio tuntininke. <…> Kaip karininko žmona, aktyviai dalyvavau Kunigaikštienės Birutės karininkų šeimų moterų draugijoje, kur teko būti pirmininkės pavaduotoja.“
Jau gyvendama Vilniuje O. Maksimaitienė visada atvykdavo į Panevėžį, į buvusių studentų susitikimus.
„Tokia skubanti, susirūpinusi. Būtinai kalbėdavo – sklandžiai, turiningai, be jokių užrašų. Nusifotografuodavo su mumis“, – prisiminė absolventai.
Paskutinė pamoka
Mergaičių gimnazijoje O. Maksimaitienė mokytojavo 1935–1944 metais, čia dėstė istoriją, visuomenės mokslą, psichologiją ir logiką.
Ji taip pat vadovavo vaidintojų būreliui, mokė raiškaus skaitymo.
Vėliau iki 1948 m. pedagogė dirbo Panevėžio mokytojų seminarijoje, buvo direktoriaus pavaduotoja, dėstė istorijos dėstymo metodiką ir kitus dalykus, o nuo 1948 iki 1957-ųjų buvo Panevėžio berniukų, dabartinės Juozo Balčikonio, gimnazijos mokytoja.
„1957 m. lapkričio 14 d. buvo paskutinė mano darbo diena mokykloje. Tą dieną pamokų turėjau visą krūvį, visas šešias pamokas, budėjau koridoriuje, o po pamokų laukė trimestro rezultatų svarstymas….. Nuotaika jautėsi pakili, tik kažkaip liūdna darėsi, kad tai paskutinė mano 32-ejų metų pedagoginio darbo diena“, – vėliau savo atsisveikinimą su mokytojos darbu prisiminė O. Maksimaitienė.
Išvykusi į Vilnių prie pedagoginio darbo ji nebegrįžo, atsidėjo vien mokslui.
Mirė O. Maksimaitienė 1999 metų gruodį Vilniuje, o amžino poilsio atgulė Panevėžyje, šalia čia besiilsinčio savo vyro.
