Lauros Didžiokienės iliustr.
Ilgą laiką tiekusios pigią darbo jėgą, dabar besivystančio pasaulio valstybės verslo naujovėmis konkuruoja su turtingomis šalimis, sako Adrianas Wooldridge‘as.
1980 m. JAV automobilių pramonės vadovus taip sukrėtė atradimas, kad Japonija užėmė Jungtinių Amerikos Valstijų vietą kaip pagrindinė automobilių gamintoja pasaulyje, jog siekdami išsiaiškinti, kas vyksta, jie pradėjo lankytis Japonijoje. Kaip japonai amerikiečius galėjo nurungti ir kaina, ir patikimumu? Ir kaip jiems pavyko naujus modelius gaminti taip sparčiai? Lankytojams paaiškėjo, kad atsakymas − ne pramonės politika arba valstybinis finansavimas, kaip tikėtasi, bet verslo naujovės. Japonai išrado naują gamybos sistemą, kuri netrukus buvo praminta „taupiąja gamyba“.
Šiame specialiame pasakojime mėginsime įrodyti, kad kažkas panašaus vyksta kylančiame pasaulyje. Besivystančios šalys tampa verslo naujovių inspektais. Panašus procesas nuo XX a. šeštojo dešimtmečio vyko ir Japonijoje. Jie siūlo naujų gaminių ir paslaugų, kurios už vakarietiškus analogus yra gerokai pigesnės: automobilių, kainuojančių 3 tūkst. JAV dolerių, kompiuterių už 300 JAV dolerių ir mobiliųjų telefonų už 30 JAV dolerių, kuriais visoje šalyje galima skambinti vos už 2 JAV centus per minutę. Jie perdaro gamybos ir platinimo sistemas, eksperimentuoja taikydami visiškai naujus verslo modelius. Vienoje ar kitoje kylančioje rinkoje pertvarkomi arba perdaromi visi šiuolaikinio verslo elementai – nuo tiekimo grandinės valdymo iki darbuotojų samdos ir išlaikymo
Kodėl dar neseniai su pigia darbo jėga sietos šalys dabar tampa naujovių lyderėmis? Akivaizdžiausia priežastis – išaugusios vietinių įmonių svajonės. Varomos ambicijų ir baimės mišinio – ambicijų įkopti į pasaulinę areną ir baimės, kad jas nukonkuruos dar pigesnė darbo jėga iš, tarkime, Vietnamo arba Kambodžos, – jos nepaliaujamai kopia aukštyn vertės grandine. Kylančių rinkų čempionai pasirodė itin konkurencingi ne tik savo kieme, bet ir tampa pasauliniais veikėjais.
Jungtinių Tautų „Pasaulio investicijų ataskaitoje“ suskaičiuota, kad šiuo metu apie 21,5 tūkst. tarptautinio verslo įmonių yra iš kylančio pasaulio. Geriausios jų – Indijos metalinių komponentų gamintoja „Bharat Forge“, Kinijos akumuliatorių gamintoja BYD ir Brazilijos reaktyvinių lėktuvų gamintoja „Embraer“ – niekuo nenusileidžia kitoms pasaulio įmonėms. Penkių šimtų didžiausių įmonių sąraše, kurį skelbia „Financial Times“, 2006–2008 m. įmonių iš Brazilijos, Indijos, Kinijos arba Rusijos skaičius padidėjo daugiau kaip keturiskart – nuo 15 iki 62. Dvidešimt didžiausių Brazilijos tarptautinio verslo įmonių vien per 2006 metus daugiau nei padvigubino savo turtą užsienyje.
Tuo metu vakarietiškosios tarptautinio verslo įmonės vis daugiau vilčių deda į kylančią rinką. Šią rinką jos laiko ekonominio augimo ir protinių gabumų šaltiniu – joms verkiant reikia ir to, ir to. Tarptautinio verslo įmonės numato, kad per kelerius artimiausius metus apie 70 proc. augimo pasaulyje bus siejama su kylančia rinka, iš jų 40 proc. tik su dviem šalimis – Kinija ir Indija. Be to, jos pastebėjo, kad Kinija ir šiek tiek mažiau Indija pastaruosius kelis dešimtmečius daug išteklių skiria švietimui. Kasmet Kinijoje inžinerijos arba informatikos diplomą gauna 75 tūkst. žmonių, o Indijoje – 60 tūkst.
Pasaulio didžiausios tarptautinio verslo įmonės tiriamajai veiklai vis mieliau renkasi kylančią rinką. „Fortune 500“ sąraše esančios įmonės Kinijoje turi 98, o Indijoje 63 mokslinių tyrimų bazes. Kai kurios – ne po vieną. „General Electric“ medicinos įrangos padalinys per kelerius pastaruosius metus išleido daugiau kaip 50 mln. JAV dolerių didžiulio mokslinių tyrimų centro statyboms Bangalore (Indija), ir šis jų centras didžiausias iš visų. „Cisco“ daugiau kaip 1 mlrd. JAV dolerių paskyrė Bangalore įsikursiančiai antrajai pasaulinei būstinei „Cisco East“, kuri jau beveik baigta. Pekine veikiantis „Microsoft“ tyrimų centras yra didžiausias po būstinės Redmonde (JAV). Žinioms imlios įmonės, pavyzdžiui, užsiimančios IT arba konsultacijomis, gerokai padidino besivystančiose šalyse įdarbintų žmonių skaičių. Pavyzdžiui, ketvirtis „Accenture“ darbuotojų yra Indijoje.
Ir vakarų, ir kylančių šalių įmonės taip pat suprato, kad, norint sėkmingai verstis šiose klestinčiose rinkose, reikia labiau stengtis. Nepakanka tenkinti tik „Gucci“ ir „Mercedes“ pageidaujančią minią. Reikia išmokti patraukti ne Šanchajuje ir Bangalore gyvenančių žmonių milijonus, bet ir ne tokiuose garsiuose miestuose įsikūrusias kylančias vidurines klases ir netgi žemdirbius izoliuotuose kaimuose. Vadinasi, reikia persvarstyti viską nuo gaminių iki platinimo sistemų.
Anilas Gupta iš Merilando universiteto Parko koledžo nurodo, kad sąlygos šioje rinkoje yra tarp sunkiausių pasaulyje. Platinimo sistemos gali būti beviltiškos. Pajamos neprognozuojamos. Tarša gali deginti plaučius. Valdžia gali siutinti: kartais kištis ne į savo reikalus, o kartais nesugebėti teikti minimalių paslaugų. Piratavimas gali sumažinti pelno maržą. O skurdas visur. Sėkmės saleles supa problemų jūra, ir kai kurias drąsias įmones šios problemos įveikė. „Yahoo!“ ir „eBay“ pasitraukė iš Kinijos, o „Google“ neseniai irgi iš ten persikėlė į Honkongą. Didžiausios JAV įrankių gamintojos „Black & Decker“ beveik nesimato Indijoje ir Kinijoje – dviejose didžiausiose pasaulio statybų aikštelėse.
Bet galimybės taip pat išskirtinės. Potenciali rinka didžiulė: gyventojų ten jau daugiau nei išsivysčiusiame pasaulyje, o jų skaičius auga greičiau (žr. 1 pav.). Be to, per ateinančius dešimtmečius Kinijoje ir Indijoje šimtai milijonų žmonių pateks į vidurinę klasę. Šalių ūkiai irgi augs greičiau (žr. 2 pav.). Mažai įmonių kenčia nuo daug kainuojančių „palikuoninių sistemų“, kurios paplitusios vakaruose. Protinius gabumus siūlanti darbo jėga gana pigi ir jos daug: Kinijoje kasmet mokslus baigia 5 mln. žmonių, o Indijoje apie 3 mln., tai, atitinkamai, keturiskart ir triskart daugiau nei prieš dešimtmetį.
Sumaišę šiuos sunkumus ir galimybes, gauname putojantį kūrybingumo kokteilį. Kadangi yra tiek daug neturtingų vartotojų, įmonėms tenka rinktis apimtį. Bet dėl paplitusio piratavimo joms taip pat tenka nuolatos atnaujinti savo gaminius. Ir čia panašumai su XX a. devintojo dešimtmečio Japonija stulbinami. „Toyota“ ir „Honda“ griebėsi savalaikės inventorizacijos ir kokybės vadybos, nes žemė ir žaliavos buvo brangios. Kylant rinkai įmonės lygiai taip pat problemas paverčia pranašumais.
Iki šiol vyravo nuomonė, kad globalizaciją varo Vakarai ir primeta ją kitiems. Niujorke, Londone ir Paryžiuje sėdintys viršininkai iš savo stiklo bokštų kontroliuoja procesą, o Vakarų vartotojai susižeria didžiausią naudą. Tai sparčiai keičiasi. Tokie energingi kylančios rinkos čempionai kaip Indijos plieno gamintoja „ArcelorMittal“ ir Meksikos cemento gamintoja „Cemex“, ryja Vakarų įmones. Intelektinių gabumų nestokojančios „Infosys“ ir „Wipro“ perima biuro darbą. O besivystančių šalių vartotojai turtėja sparčiau nei vakariečiai. Kartais netgi apsiverčia tradicinė pasaulinė tiekimo grandinė: „Embraer“ daug komponentų perka Vakaruose, o surenkami jie Brazilijoje.
Pradedama abejoti net ir senu požiūriu į naujoves. Žmonės Vakaruose linkę manyti, kad jų įmonės laboratorijose naujas idėjas kepa savo šalyje, o tuomet jas eksportuoja į besivystantį pasaulį. Dėl to jiems lengviau susitaikyti su darbo vietų praradimu gaminant. Bet kasdien tai vis mažiau tiesa. Vakarų įmonės priima „policentrines naujoves“, visame pasaulyje paskleisdamos savo tyrimų centrus. O ne Vakarų įmonės tampa visų sričių naujovių jėgainėmis – nuo telekomunikacijų iki kompiuterių.
Žvelgiant į naujoves kitaip
Reikia pergalvoti pačią naujovių prigimtį. Dauguma žmonių Vakaruose jas sieja su technologijos laimėjimais, įkūnijamais naujų revoliucinių produktų, kuriuos pradeda naudoti elitas, o vėliau gauna ir masės. Bet daug pačių svarbiausių naujovių – tai lėtas gaminių ir procesų tobulinimas, skirtas pajamų piramidės viduriui arba pagrindui: imkime pavyzdinę „Wal-Mart“ tiekimo sistemą arba „Dell“ asmeniniams kompiuteriams gaminti taikomą dalių tiekimo aplenkiant sandėlį sistemą.
Kylantis pasaulis, be abejo, vis labiau prisidės prie laimėjimų inovacijų srityje. Jis jau pralenkė Vakarus tokiose srityse kaip mobilieji pinigai (mokėjimai mobiliaisiais telefonais) ir internetiniai žaidimai. „Microsoft“ tyrimų laboratorija Pekine sukūrė programų, kompiuteriams leidžiančių atpažinti rankraštį arba nuotraukas paversti paveikslėliais. Kinijos telekomunikacijų milžinė „Huawei“ pasaulyje užėmė ketvirtąją vietą pagal teikiamas patentų paraiškas. Bet įdomiausios naujovės – iš tos pačios srities, kaip diegiamos „Wal-Mart“ ir „Dell“: sumanesni būdai projektuoti gaminius ir organizuoti procesus, idant būtų pasiekti milijardai vartotojų, kurie dar tik žengia į pasaulinę rinką.
Nėra nė vieno žmogaus, kuris, apsilankęs kylančiame pasaulyje, nepajustų vyraujančio optimizmo, ypač jei keliautojas atvyko iš recesijos išvargintų Vakarų. 2009 m. šį įspūdį patvirtina „Pew Global Attitudes Project“. Apie 94 proc. indų, 87 proc. brazilų ir 85 proc. kinų sako esą patenkinti savo gyvenimu. Kinijoje ir Indijoje esminė žmonių dauguma teigia, kad jų šalies ekonominė padėtis gera (žr. 3 pav.), tikisi, jog sąlygos toliau gerės, ir mano, kad jų vaikams seksis geriau nei jiems. Tai regionas, kuris, perfrazuojant W. Churchillį, kiekviename sunkume mato galimybių, o ne sunkumų kiekvienoje galimybėje.
Ką visa tai reiškia turtingajam pasauliui ir ekonominių jėgų pusiausvyrai. Anksčiau kylantys ekonominiai leviatanai buvo linkę taikyti naujas vadybos sistemas, mėgindami įtvirtinti savo pažangą. JAV panaudojo Henry’o Fordo konvejerį bei Alfredo Sloano daug padalinių turinčias verslo įmones ir iki XX a. septintojo dešimtmečio nušluodavo viską savo kelyje. Japonija išrado taupiąją gamybą ir beveik sunaikino JAV automobilių ir elektronikos pramonę. Dabar kylanti rinka kuria savitas vadybos idėjas, o Vakarų įmonėms vis dažniau teks mokytis iš varžovų. Kylantį pasaulį pigios darbo jėgos šaltiniu laikę žmonės dabar turi pripažinti, kad jis gali būti ir viską sumaišančių naujovių šaltinis.
