Panevėžio žiemų istorija: sniegas, reidai ir baudos

Šią žiemą, kai Panevėžį vėl užklojo storas sniego patalas, dalis miesto tapo sunkiai išbrendama ar išvažiuojama.

Pusnys užvertė šaligatvius, kiemus ir kai kurias gatves, o socialiniuose tinkluose netrūko diskusijų – kas kaltas ir kas turėtų imtis kastuvo?

Tačiau tokios žiemos Panevėžiui – ne naujiena.

Vyresni panevėžiečiai tik šypteli: panašios ar net dar atšiauresnės žiemos buvo įprastas reiškinys ir prieš kelis dešimtmečius.

Tada į mokyklą ar darbą tekdavo bristi per pusnis, kurios vietomis siekdavo kelius.

Sniego krūvos mieste iškildavo lyg mažos kalvos, o jų tvarkymas tapdavo savotišku reginiu.

Žiūrėjo kaip spektaklį

Panevėžietė Rita prisimena, kad devintajame dešimtmetyje sniego valymas buvo tarsi savotiška atrakcija.

„Pamenu, miestas turėjo specialias mašinas. Buvo labai smagu žiūrėti, kaip atvažiavusi tokia technika tarsi mechaninėmis rankomis sugriebdavo nuo gatvės sustumtą sniegą. Jis transporteriu kildavo ir byrėdavo į iš paskos važiuojantį sunkvežimį. Mes, vaikai, stovėdavome ir išsižioję stebėdavome šį procesą lyg kokį spektaklį“, – pasakoja ji.

Pasak Ritos, pirmiausia sniegas būdavo nustumiamas nuo šaligatvių į gatvę, tada surenkamas ir, tikėtina, išvežamas už miesto – galbūt į rajoną, kur netrukdydavo nei eismui, nei gyventojams.

Vis dėlto žiemos Panevėžyje ne visada reiškė tik miesto tarnybų darbą.

Nemaža atsakomybės dalis tekdavo patiems gyventojams – namų savininkams ar įmonėms. Kiekvienas turėdavo pasirūpinti savo sklypo ar pastato prieigomis, o taisyklės buvo aiškios ir griežtos. Tad kastuvas anuomet daugeliui buvo ne pasirinkimas, o pareiga.

Ar dabar esame mažiau pasirengę žiemai nei anuomet? O gal tiesiog lūkesčiai tapo didesni? Panevėžio žiemos istorija rodo: sniegas čia visada buvo rimtas išbandymas, bet kartu ir miesto kasdienybės dalis, palikusi ne vieną ryškų prisiminimą.

Grėsė net areštas

Šiandien piktinamės nenuvalytais šaligatviais, o tarpukariu tokie dalykai galėjo baigtis gerokai rimčiau nei pastaba ar įspėjimas sniego prie savo namų nenukasusiam gyventojui.

Miesto tvarkymo taisyklės buvo aiškios ir griežtos.

Tarpukarį leistame laikraštyje „Panevėžio garsas“ rašoma apie 1937 metais apskrities viršininko išleistą įsakymą, pagal kurį nekilnojamojo turto savininkai ir valdytojai privalėjo rūpintis jiems paskirta gatvės ar aikštės dalimi, šaligatviais, kiemais ir net „trobesių pašaliais“.

Nuo spalio 1-osios iki balandžio 15-osios visos viešosios erdvės turėjo būti nuvalytos ir nušluotos ne vėliau kaip iki 7 valandos ryto.

Šiltuoju sezonu – dar anksčiau, iki 6 valandos.

Kitaip tariant, miestas turėjo pabusti švarus.

Žiemą buvo privalu valyti sniegą ir ledą, o šaligatvius bei įvažiavimus į kiemus barstyti pelenais ar smėliu.

Įdomu tai, kad druska ar cheminės medžiagos buvo griežtai draudžiamos.

Taisyklės nebuvo vien rekomendacinio pobūdžio.

Jų nepaisantiems grėsė solidžios baudos – iki 1 000 litų arba net areštas iki vieno mėnesio.

Tad kastuvas anuomet buvo ne tik buities įrankis, bet ir savotiška apsauga nuo nemalonumų su valdžia.

Žinoma, mieste plušėdavo ir jo valytojai.

Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas pasakoja, kad 1937 metų žiemą už tuometinio A. Jakšto prospekto valymą du žmonės per mėnesį gaudavo 10 litų atlygį.

Taisyklės – iki smulkiausių detalių

1941-ųjų pavasarį tuometė Panevėžio valdžia taip pat ėmėsi griežtos tvarkos.

Miesto švara buvo reglamentuota taip išsamiai, kad šiandien kai kurios nuostatos gali nustebinti.
Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnioji muziejininkė Emilija Juškienė pasakoja, kad gatves, aikštes ir šaligatvius ištisus metus buvo įpareigotos valyti įstaigų ir namų administracijos, statytojai bei privačių namų savininkai.

Negana to, jie turėjo prižiūrėti ne tik šaligatvį – buvo privaloma nuvalyti pusę su savo sklypu besiribojančios gatvės.

Jei sklypas ribojosi su aikšte, atsakomybė dar išsiplėsdavo: savininkas turėjo palaikyti švarą šešių metrų ruože nuo gatvės griovelio į aikštės gilumą.

Kitą aikštės dalį prižiūrėjo miesto Komunalinio ūkio skyrius.

Kitaip tariant, kiekvienas žinojo savo ribas – ir tiesiogine, ir perkeltine prasme.

„Žiemą sniegą ir ledą nuo šaligatvių reikalauta nuvalyti kasdien iki 7 valandos ryto, o slidžius šaligatvius reikėjo barstyti smėliu“, – pasakoja E. Juškienė.

Taisyklės apėmė net, atrodytų, smulkmenas.

Buvo griežtai draudžiama žiemą šaligatviais nešti vandenį – mat išsiliejęs jis galėjo užšalti ir paversti dangą čiuožykla.

Esant atodrėkiui, kai sniegas pažliugdavo ir būdavo netinkamas važiuoti, jį nuo gatvių reikėdavo pašalinti atskiru nurodymu.

Nereikalingas sniegas ir iškirstas ledas iš miesto centro bei judriausių gatvių turėjo būti išvežamas per dvi dienas, iš kitų vietų – per savaitę.

Kaip laikomasi šių reikalavimų, prižiūrėjo milicijos darbuotojai ir sanitarijos inspektorius.

Kontrolė buvo reali, o atsakomybė – apčiuopiama.

Pirmaisiais pokario dešimtmečiais už tvarką, švarą ir miesto grožį atsakinga buvo vadinamoji gerbūvio kontora.

Ji rūpinosi gatvių grindimu, kapitaliniu remontu, apšvietimu, skverų ir žaliųjų plotų priežiūra. Ši įstaiga buvo pavaldi miesto Vykdomojo komiteto Komunalinio ūkio skyriui – struktūrai, kuri koordinavo kasdienį miesto ūkį.

Nurodė, kaip versti sniegą nuo stogų

Pasak E. Juškienės, ketvirtojo ir penktojo dešimtmečių sandūroje reikalavimai buvo tokie konkretūs, kad reglamentavo net tai, kaip versti sniegą nuo stogų.

Jei namo stogas kyšojo į gatvę ar aikštę, nustumtą sniegą reikėjo tuoj pat pašalinti. Verčiant į gatvės pusę – privalu užtverti šaligatvį, o darbus atlikti tada, kai judėjimas mažiausias.

„Pavasarį, per atodrėkį, tankiai apstatytų sklypų kiemuose sniegas ir iškirstas ledas turėjo būti pašalinamas per septynias dienas“, – pasakoja specialistė.

Šeštajame dešimtmetyje miesto valdžia ėmė dar labiau rūpintis želdiniais.

1952-ųjų kovą priimtas sprendimas numatė, kad žalieji plotai turi būti saugomi ir žiemą. Juose kategoriškai uždrausta pilti šiukšles, versti sniegą ar ledą.

Už pažeidimus grėsė administracinė bauda iki 100 rublių, o ypatingais atvejais – ir teismas.

Sniegą vežė už miesto

1953 metais Panevėžio miesto Darbo žmonių deputatų tarybos Vykdomasis komitetas priėmė „privalomą“ sprendimą dėl šaligatvių ir aikščių priežiūros žiemą.

Įpareigota Butų ūkio valdyba, įmonių ir įstaigų vadovai, komendantai bei privačių namų savininkai – visi turėjo pašalinti sniegą ir ledą nuo šaligatvių, gatvių, aikščių bei skersgatvių ir barstyti juos smėliu.

Pastatų stogai taip pat turėjo būti nuvalomi, o numestas sniegas – nedelsiant išvežamas.

Kaip ir anksčiau, žiemą buvo draudžiama šaligatviais nešti vandenį.

Net prekybinių būdelių ir kioskų savininkai privalėjo trijų metrų pločiu aplink savo prekyvietę pasirūpinti švara.

Žiemą gatvės ir šaligatviai turėjo būti nuvalyti ir pabarstyti iki 8 valandos ryto, o sningant ar siaučiant pūgai – valomi nedelsiant.

„Apledėję šaligatviai turėjo būti barstomi smėliu tiek kartų per dieną, kiek oro sąlygos reikalauja“, – pabrėžia E. Juškienė.
Beje, buvo draudžiama versti sniegą ar ledą į sugriautus pastatus ar rūsius – viską reikėjo išvežti į tam skirtas vietas už miesto.

Kontrolė patikėta milicijai, o nusižengusiesiems grėsė baudos iki 100 rublių.

Klampojo per pusnis

Vis dėlto net ir griežčiausi nutarimai ne visada reiškė švarias gatves.

Sklaidant sovietmečio spaudą matyti, kad Panevėžyje būdavo rengiami reidai.

1972-aisiais, vienai panevėžietei pasiskundus, kad antrą dieną tenka klampoti per pusnis dėl nevalytų šaligatvių, surengtas patikrinimas.

Reidas vyko vėlyvą popietę, tačiau kai kur sniegas vis dar stūksojo nepaliestas.

Dabartinėje Smėlynės gatvėje kai kur pūpsojo tokios pusnys, kad žmonės nerizikavo per jas bristi.

Panaši padėtis fiksuota ir Senamiesčio gatvėje – praeiviai pusnynus apeidavo važiuojamąja kelio dalimi.

Marijonų gatvėje situacija buvo kiek geresnė, nors vietomis sniegas siekė kelius, o Pušaloto gatvėje – vėl prasta.

Spaudoje pažymėta, kad tikrintos tik judriausios miesto gatvės, nebuvo užsukta į mažesnes. Tad galima tik numanyti, kokios pusnys tuo metu stūksojo atokesniuose kvartaluose.

Istorija, rodos, kartojasi.

Keičiantis valdžioms ir nutarimams, Panevėžio žiemos išlieka tos pačios – su pusnimis, skundais, reidais ir amžinu klausimu: kas šiandien turėtų pirmas paimti kastuvą?

Trūko ir mašinų, ir druskos

1980-ųjų žiema Panevėžio taip pat nelepino.

„Žiūrėk, po lijundros vos spėjai gatves smėliu pabarstyti, o jau kitą dieną sniegas visą tavo darbą niekais pavertė. Termometro raudonasis stulpelis tai šokteli gerokai virš nulio, tai staiga neria žemyn iki 20 ir dar daugiau…“ – rašė to meto laikraštis „Panevėžio tiesa“.

Kol dauguma panevėžiečių dar miegodavo, jau ketvirtą valandą į gatves išriedėdavo mechanizuoti valytojai.

Darbas dažnai baigdavosi tik paskutinėmis paros minutėmis – jei tik oras būdavo palankus.

Esant blogoms sąlygoms, darbuotojai savo postuose likdavo tol, kol juos pakeisdavo rytinė pamaina. Prireikus dirbdavo ir poilsio dienomis.

Tačiau iššūkių netrūko.

Vienas didžiausių – savivarčių trūkumas. Tuo metu jais miesto tvarkytojus aprūpindavo autotransporto įmonė, kasdien skirdama po 4–5 mašinas.

Gausiau iškritus sniegui, reikėdavo mažiausiai dvidešimties.

Stigo ir chloridinių medžiagų, pavyzdžiui, Daugpiliui buvo skirta 800 tonų, Panevėžiui – vos 64 tonos.

„Dar labai retai matome, kad apledėjus šaligatviams, jie operatyviai būtų pabarstyti smėliu“, – apgailestauta prieš kelis dešimtmečius.

Keičiasi laikai ir technika, tačiau žiema Panevėžyje išlieka tuo pačiu išbandymu – ir miesto tarnyboms, ir gyventojams.