Ar vaikščiodami Panevėžio centru kada nors pagalvojote, kas slepiasi po grindiniu, kuriuo kasdien einate? Pasakojama, kad po Laisvės aikšte ar Kranto gatve, driekiasi tamsūs koridoriai, menantys karą, baimę ir žmonių pastangas išgyventi.
Apie juos kalbėta pašnibždomis, jie maitino vaikystės nuotykių troškimą ir ilgus metus balansavo tarp mito ir tikrovės. Tačiau senos nuotraukos, atsiminimai ir netikėti radiniai liudija: Panevėžio požemiai – ne vien lakios vaizduotės vaisius.
Sudominusi žinia
Pramanai ar tikrovė, svarstė ne vienas panevėžietis, išgirdęs pasakojimus apie po miesto gatvėmis plytinčius kažkokius tunelius. Kai kas tomis kalbomis abejojo, kai kas tikino ir patys tuos tunelius matę ar netgi po juos landžioję, dargi prisiminė, kaip karo metais mieste įrengtos slėptuvės. O paslaptingi Panevėžio požemiai, ilgą laiką buvę tik miestiečių pasakojimų dalis, šiandien jau atskleidžia savo istorijas.
Daugiau nei prieš dvi dešimtis metų laikraštyje „Sekundė“ išspausdintas straipsnis apie po Panevėžiu plytinčius paslaptingus tunelius, išsiraizgiusius mieste po praeivių kojomis.
Daugelis panevėžiečių apie juos nebuvo girdėję ir nieko nežinojo.
Tiesa, vyresniems, o ypač augusiems tam tikrose miesto vietose – Kranto, Respublikos, A. Mackevičiaus ir aplinkinėse gatvėse, tai nepasirodė didelė naujiena.
Ne vienas jų vėliau pasakojo vaikystėje ir patys po juos landžioję.
Bet plačiosios visuomenės jokia informacija apie požemius, apie jų paskirtį, atsiradimo priežastis bei laiką nebuvo pasiekusi.
Sovietmečiu kaišioti nosies kur nereikia ir viešai domėtis paslaptingais reiškiniais buvo nepageidautina ir net pavojinga.
Tik gandai sklandė patys įvairiausi. Kalbėta, jog tunelis įrengtas dar Pirmojo pasaulinio karo metais, kad jis driekiasi net po Nevėžio upe.
Bene pirmą kartą viešai prabilus apie požeminius tunelius Panevėžyje, sulaukta didžiulio susidomėjimo. Spaudoje užvirė diskusija apie paslaptingus miesto centre po praeivių kojomis išsiraizgiusius požeminius koridorius.
Surinkti pasakojimai
Tunelius mačiusiųjų pasakojimai publikuoti spaudoje, juos rinko ir Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresn. muziejininkė Emilija Juškienė.
Pasakojimuose dažniausiai buvo minimas paslaptingas statinys, stūksojęs prie dabartinio Kultūros centro Kranto gatvėje, nuo kurio ir vedė tuneliai.
Tačiau išgirsta ir kitų versijų. Buvo minima ir netoli Panevėžio kalėjimo buvusi raudonų plytų arka, po kuria matėsi ir durys.
Praėjus maždaug porai dešimtmečių po Antrojo pasaulinio karo, smalsūs vaikai pro tas duris sulindę ir atrado požeminį tunelį.
„Vaikams atrodė, kad požeminis takas veda gilyn, nes iš pradžių dar matėsi medžių šaknys, einant toliau geso žvakė, o ir šaknų nebeliko. Iš požemio smalsuoliai išlindo P. Puzino gatvėje, netoli banko“, – pasakoja muziejaus darbuotoja.
Žinoma, toks radinys vaikus labai sudomino, jie ateidavo vos ne kasdien ir vaikščiojo tuo tuneliu. Dar vieną išėjimą aptiko prie dabartinio Kultūros centro Kranto gatvėje.
Bet drąsuoliai greitai buvo pastebėti, prisistatę milicininkai prigrasė daugiau čia kojos nekelti.
„Kaip pasakojo pašnekovas, netrukus įėjimai į tunelius buvo paslėpti, užversti žemėmis“, – sako E. Juškienė.
Dar užfiksuotas pasakojimas, kaip statant „Ekrano“ kultūros rūmus, tai yra dabartinį Kultūros centrą, atkasti požemiai, po kuriuos tuoj pat pradėjo landžioti paaugliai.
Vienas jų prisiminė ir pasakojo apie arkinius požeminius kelius, kuriuose kas 20–30 metrų buvusios įrengtos nišos.
Pradžioje matėsi raudonų plytų mūras, o toliau – molio siena.
Bet netrukus landžiotojai ir iš ten išvaikyti, o įėjimai į tunelius užversti.
Paslaptingi radiniai
Atsirado tvirtinusių, kad įėjimas į tunelį buvęs ir Laisvės aikštėje, toje vietoje, kur kadaise stovėjo senasis Lenino paminklas.
Sudomino ir pasakojimai apie požemiuose rastus įvairius daiktus.
„Vaikai rinkdavo, ką pamatę tuneliuose, o iš jų išlindę radiniais dalindavosi“, – pasakoja istorikė.
Tarp radinių būta net labai senų – pavyzdžiui, 1863 metais išduotas carinės armijos kareivio kelionės lapas, 1915 metais leisto rusiško laikraščio puslapis, 1926 m. miesto policijos nuotrauka, 1936 m. siųstas laiškas, keli lakštai popieriaus su vandens ženklais, liudijančiais, kad popierius pagamintas Petrašiūnų popieriaus fabrike.
Tarp rastų daiktų ir 1937 m. karininko užrašai, sidabrinis šaukštelis ir kt.
Į raudonų plytų arką dėmesį buvo atkreipęs ir vairuotojas, vežiojęs į tuomečių „Ekrano“ kultūros rūmų statybvietę plokštes.
Įėjimas po arka buvo užverstas statybų šlamštu, kurį pašalinęs vairuotojas įlindo vidun ir suprato, kad požeminis kelias veda toliau.
Apžiūrėjęs tunelį, kurio sienos buvo išmūrytos raudonomis plytomis, o viduje švaru ir sausa, nutarė kitą kartą čia ateiti su prožektoriumi.
Tačiau kitą kartą atvažiavęs angą į paslaptingąjį požemį jau rado užverstą ir tolesniais tyrimais užsiimti nebegalėjo.
Karo metų prisiminimai
Labai įdomu skaityti ir dar vieno, miesto centre gyvenusio panevėžiečio prisiminimus iš 1943 metų vasaros, kai Panevėžys, kaip ir visa Lietuva, buvo okupuotas nacių ir miestą kontroliavo vokiečių administracija.
Tuomet pasklido kalbos, kad artėjant frontui ir baiminantis rusų bombardavimo būtina įrengti slėptuves.
„Kas tai nusprendė, dabar sudėtinga pasakyti. Įsakymą statyti požeminį statinį galėjo duoti ir karo metais Panevėžiui vadovavęs burmistras Karolis Reisonas. Tada man buvo dešimt metų, bet gerai prisimenu, kad kasama buvo prie dabartinio Kultūros centro“, – prisiminė panevėžietis.
Vaikai subėgdavo žiūrėti, kas ir kaip ten daroma. Pašnekovas atsiminė, kad tranšėjos pradėtos kasti išvežus viršutinį žemių sluoksnį.
Kai jau buvo iškastos maždaug dviejų metrų gylio tranšėjos, pradėjo vežti lenktus betoninius luitus ir juos statyti į tranšėjas. Paskui, šiuos sutvirtinus, užvertė žemėmis.
„Nors buvau vaikas, supratau, kad tas požeminis statinys – slėptuvė. Artėjo frontas ir, matyt, vokiečiai ruošė tas slėptuves panaudoti per rusų bombardavimą. Manau, kad tokių tuo metu buvo pastatyta ne viena. Teko girdėti, kad slėptuvės buvo statytos tuometiniame miesto sode netoli kalėjimo. Dar girdėjau pasakojant, kad slėptuvės statytos ir prie katedros“, – prisiminimais dalijosi panevėžietis.
Jam atrodė, kad vokiečiai vargu ar spėjo pasinaudoti tomis slėptuvėmis, o miestą užėmus rusams ir 1944 metų vasarą vokiečiams pradėjus bombarduoti Panevėžį, galėjo kas nors ir slėptis.
Specialistų nuomonė
Istorikė E. Juškienė, norėdama daugiau sužinoti apie paslaptinguosius Panevėžio tunelius, ieškojo literatūros, konsultavosi su specialistais.
Ji teigia, jog daug padėjo, ant kelio užvedė“ Panevėžio savivaldybės administracijos Teritorijų planavimo ir architektūros skyriaus vyriausiasis Geografinės informacinės sistemos specialistas Andrius Sviderskas.
E. Juškienė sužinojo, kad Panevėžyje yra išlikusių Antrojo pasaulinio karo metais statytų požeminių tunelių konstrukcijos slėptuvių fragmentų. Tikėtina, kad slėptuvės tikrai pradėtos statyti karo pabaigoje, atgal pajudėjus frontui.
Kaip pasakoja istorikė, vienas iš Lietuvoje tunelių slėptuves tyrinėjančių mokslininkų, Klaipėdos universiteto lektorius, technikos mokslų daktaras Arminas Štuopys, parengė ir publikavo mokslinį straipsnį, kuriame analizavo Antrojo pasaulinio karo laikotarpio tunelio konstrukcijos slėptuves uostamiestyje.
Slėptuvės turėjo padėti išgyventi per bombardavimus ir artilerijos apšaudymus.
Po visu Panevėžiu
Mažai tyrinėti vokiškų aerofotografijų archyvai galėtų atskleisti daugiau paslapčių.
Kol kas, pateikdama išnagrinėtą medžiagą, E. Juškienė teigia, jog 1944 m. virš Panevėžio atliktose aeronuotraukose gana ryškiai matyti šviežiai daryti zigzago formos žemės perkasimai: Laisvės aikštėje, sode prie siaurojo geležinkelio depo, šalia dabartinio Kultūros centro ir šalia Vilties gatvės. Tikėtina, kad Panevėžyje tokių statinių būta daugiau ir kitose miesto vietose.
Šie vaizdai iš aukštai darytose nuotraukose rodo, jog tose vietose buvo įrengtos požeminės slėptuvės.
Tunelių slėptuvės buvo statomos šalia visuomeninių ir pramoninių pastatų, taip pat kvartaluose, kuriuose gyvenantiems, dirbantiems miestiečiams arba atsitiktiniams praeiviams nebuvo galimybės pasislėpti namų rūsiuose.
Slėptuvės būdavo zigzago formos, panašios į koridorių, su vienu ar keliais posūkiais. Tokia forma parinkta dėl to, kad bombardavimo metu būtų sunkiau sunaikinti visą slėptuvę, o sprogimo jėga pažeistų kuo mažesnį plotą.
Statant slėptuves vadovavo vokiečių inžinieriai, o į pagalbą būdavo pasitelkiami vietos gyventojai – jie kasė žemes, vežė betoną ir kt.
Tunelių slėptuvės
Pasak tyrinėtojų – vokiškų slėptuvių matmenys yra standartiniai: viduje jos apie 1,6 m pločio, apie 1,9 m aukščio.
Slėptuvėse būdavo vakuuminės durys, patikimos sklendės, vienas ar du įėjimai bei vienas ar du atsarginiai išėjimai.
Sausą aplinką viduje užtikrino drenažai, buvo įvesta elektra, veikė oro vėdinimo, net ventiliavimo sistemos.
Požeminės slėptuvės vertingos bei saugotinos kaip technikos (technologijos) istorijos liudininkės, kaip statybinių medžiagų bei konstrukcijų tyrimų objektas.
Savo miesto istorija besidomintys panevėžiečiai viliasi netolimoje ateityje dar daugiau sužinoti apie požemio paslaptis, o gal kada nors net apsilankyti atstatytoje Antrojo pasaulinio karo laikotarpio tunelio konstrukcijos slėptuvėje.
