Sirijoje augant smurtui, regiono ir kitų kraštų vyriausybės atsisuka prieš vis mažiau ramybės turintį prezidentą.
Trečiasis pagal dydį Sirijos miestas Homsas – prie pilietinio karo slenksčio. Jis įsitaisęs tiesiai ant sektas atidalijančios linijos. Ji daugiausia sunitų apgyvendintą miesto centrą skiria nuo teritorijos į šiaurės vakarus, kurioje dominuoja nedidelės musulmonų sektos, vadinamos alavitais, nariai. Sektos sekėjai sudaro Basharo Assado režimo branduolį, tad miestas tapo konflikto centru. Pranešama, kad per dvi pastarąsias savaites mieste buvo nukauta per 100 žmonių. Saugumo pajėgoms sunkiai sekasi atgauti kontrolę.
Nepaisant vis gausesnių kontrolės punktų, B. Assado vyrai tarp Homso ir šiaurės vakaruose esančio Idlibo susiduria su pasipriešinimu, kuris dar nebuvo ryžtingesnis. Po mėnesius trukusių iš esmės taikių protestų smurtas plinta ir ketvirtajame pagal dydį Sirijos mieste Hamoje – į šiaurę nuo Homso. Į peštynes – kartu su civiliais, kurie įsigyja vis daugiau ginklų, – įsitraukiant vis didesniam dezertyrų skaičiui visoje šalyje kraujo liejama vis daugiau. Lapkričio 16 dieną dezertyrai užpuolė žvalgybos bazę Damasko priemiestyje. Pasak žmogaus teisių stebėtojų, mirčių skaičius visoje šalyje per dvi pastarąsias savaites galėjo padvigubėti, ir lapkričio mėnesį jau žuvo beveik 400 žmonių.
Dėl karo prievolės dauguma Sirijos vyrų turi šaunamųjų ginklų naudojimo pagrindus. Daug jaunuolių, kurie prieš kelis mėnesius lankė universitetus, dabar nešiojasi ginklus. „Neaišku, kiek dezertyrų dalyvauja, – sako aktyvistas iš Homso. – Bet matome gatvių kovas.“
Rytiniame šalies krašte Deir az Zore režimui „sekasi, jeigu bent dieną nepraranda kelių vyrų iš saugumo pajėgų“, – sako vienas gyventojų. Pietiniame Sirijos pakraštyje įsikūrusioje Daroje, kur kovo mėnesį pratrūko pirmieji maištai, susidūrimai tarp lojalių karių ir dezertyrų tapo kasdienybe. „Karo nenorime, – sako vietinis šeichas. – Bet jis atrodo neišvengiamas.“
Nors centriniame mieste Damaske ir Alepe (antrajame pagal dydį) tokio masto smurto kaip Homse ir Hamoje dar nėra, ten irgi didėja nepritarimas. Įdomiausia, kad stambūs verslininkai, kurie iki šiol palaikė režimą, savo turtą kelia į užsienį, o jų parama B. Assadui, kurio šeima ilgą laiką skatino efektyvią pažintimis pagrįsto kapitalizmo kultūrą, susvyravo. Net krikščionys ir alavitai, kurių bendruomenės sudaro maždaug po dešimtadalį gyventojų ir kurie būgštavo, kad B. Assadą pakeis sunitų ir galbūt islamistinis režimas, nebėra taip užtikrintai lojalūs B. Assadui kaip anksčiau.
Damaske ir Alepe vyriausybei kol kas pavyksta rengti milžiniškus režimą palaikančius mitingus, bet daugelis dalyvauja per prievartą; universitetai ir valstybinės įstaigos uždaromos, kad žmonės neturėtų dingsties nedalyvauti. Lapkričio 13 dieną keli žmonės, kurie pradėjo demonstruoti nepritarimą režimui, buvo nušauti.
Kol B. Assadas bando suvaldyti protesto bangas, prieš jį negailestingai sukasi diplomatinė nuomonė. Lapkričio 2 dieną jis priėmė grupę pasiūlymų, kuriuos sudarė 22 šalis vienijanti Arabų lyga, įskaitant pažadą iš miestų išvesti saugumo pajėgas, paleisti politinius kalinius (kalbama, kad jų yra 10–20 tūkst.), įsileisti apie 500 diplomatinių stebėtojų kartu su užsienio žiniasklaida, kuriai kelias iki šiol buvo užkirstas, ir su opozicija pradėti derybas, po kurių galų gale bus surengti daugiapartiniai rinkimai. B. Assadas paleido kelis šimtus kalinių, bet visiškai nepaisė likusios susitarimo dalies, ir lygą tai paskatino lapkričio 12-ąją sustabdyti Sirijos narystę. Po keturių dienų lyga Maroke pareiškė, kad imsis sankcijų, jeigu per tris dienas B. Assadas nenusileis.
Tai triuškinantys smūgiai B. Assadui ir jo režimui. Jį turbūt pritrenkė lapkričio 12-ąją beveik vienbalsiai priimtas sprendimas. Tik Sirijos šešėlyje tebesantis mažasis Libanas ir audrų apimtas Jemenas balsavo už tai, kad jis liktų. Bet Libano parama gali būti vis menkesnė. Šalies vyriausybę iš vidaus spaudžia įtakingas bankų sektorius, kuris bijo Vakarų sankcijų, taip pat jėgas atgavusi Sirijai nepalanki opozicija. Palestinos islamistų grupuotė „Hamas“, kurios būstinė jau seniai įsikūrusi Damaske, irgi tyliai atsiribojo nuo B. Assado.
Prieš jį balsavo Alžyras ir Sudanas, paprastai palaikantys represijas. Šiitų vadovaujamas Irakas – svarbus kaimynas ytuose, kuris būgštavo, kad B. Assado alavitus pakeis sunitų režimas, – susilaikė. Kitas įtakingas kaimynas – Jordanijos karalius Abdullah, kuris iki šiol apdairiai laikėsi neutraliteto, tiesiai šviesiai paragino B. Assadą trauktis. Stipriausia šešias šalis vienijančios Persijos įlankos bendradarbiavimo tarybos narė Saudo Arabija prieš jį atsisuko jau seniai.
Tarp kitų regiono sunkiasvorių Sirijos režimą imtis reformų arba mirti aršiausiai ragino Turkija – stipriausia kaimynė. Jos vyriausybė priėmė pagrindinius politinius oponentus Sirijos nacionalinę tarybą (SNT) ir priglaudė Laisvosios Sirijos armijos (augančios dezertyravusių kareivių grupės) vadus. Visai neseniai Turkija pagrasino nutraukti elektros tiekimą Šiaurės Sirijai.
Įtampa tarp vidinės ir išorinės Sirijos opozicijos neišvengiama, nors SNT gana gerai sekasi palaikyti platų frontą, kurį sudaro stipri Musulmonų brolijos grupė ir pasauliečiai liberalai. Remdamiesi Libijos patirtimi kai kurie tarybos nariai galbūt per anksti puoselėja viltis neprotingai tikėdamiesi, kad Vakarai ir JT virš Sirijos įves neskraidymo zoną ir paskelbs „pareigą ginti“ civilius. Nors Arabų lyga vis energingiau reikalauja, kad B. Assadas kaip dera pradėtų dialogą, kol kas neatrodo, kad jis pradės. Bet erdvės manevrams jis turi kur kas mažiau nei turėjo net prieš mėnesį.
