Iškilmės Montgomeryje – vis kuklesnės.
Kruviniausio JAV karo įvertinimas po 150 metų.
Paminint Jeffersono Daviso inauguracijos Konfederacijos prezidentu šimtmetį, šventiniai renginiai 1961 metų vasarį į Montgomerį (Alabama) sutraukė apie 50 tūkst. ūžautojų, įskaitant trijų pietinių valstijų gubernatorius. Rengiantis paminėjimui, kuris truko savaitę, baltieji Alabamos gyventojai steigė „Konfederatų pulkininko“ ir „Konfederatų gražuolės“ kuopeles. Mokytojai į mokyklas ėjo vilkėdami ano meto rūbais. Gatvėse šimtai žmonių išsirikiavo J. Davisą vaidinantį aktorių palydėti iš geležinkelio stoties į „Exchange Hotel“, kur jį sutiko tuometis Alabamos Aukščiausiojo teismo vyriausiasis teisėjas, vaidinantis prieškarinį savo kolegą. Kitą vakarą 5 tūkst. žmonių dalyvavo šimtmečio paminėjimo pokylyje.
Tokį šimtmečio paminėjimą Montgomeryje palyginkite su šiųmečiu 150 metų paminėjimu, kuris šį vasarį į paradą Montgomeryje sutraukė kelis apgailėtinus šimtus entuziastų (ir jokių renkamų pareigūnų). 1961 metais iškilmės vyko Pietuose, kuriuos buvo apėmusi kova dėl segregacijos. Svarbiausias karo palikimas dar nebuvo aiškus. Tačiau dabar mūšis baigėsi. Paskutiniai Konfederacijos pasispardymai mirties agonijoje – priverstinė segregacija – nieko nedavė. Baltuosiuose rūmuose sėdi juodaodis, o pagal daugumą ekonominių rodiklių Pietūs beveik pasiekė likusios šalies lygį.
Šiemet minimos 150-osios JAV pilietinio karo pradžios metinės. Pirmieji šūviai 1861 metų balandžio 12 d. nuaidėjo prie Samterio forto Pietų Karolinoje. Aistros kartais dar gali įsiliepsnoti – kaip rašė didis Pietų rašytojas Williamas Faulkneris: „Praeitis niekuomet nemiršta. Ji netgi nėra praeitis.“ Pavyzdžiui, grupė Misisipės gyventojų šiais metais pasiūlė išleisti specialius automobilių numerius, pagerbiančius vieną konfederatų generolą, vėliau tapusį Kukluksklano pirmuoju Didžiuoju Magistru. Sausio mėnesį Pietų Karolinoje per tūkstantis žmonių žygiavo Kolumbijos centru protestuodami prieš tai, kad Konfederacijos vėliava plevėsuoja valstijos valdžios rūmų teritorijoje.
Vargu ar tokie užsilikę atgarsiai stebina, nors jie vis retesni. Jungtines Valstijas karas suskaldė ir beveik sugriovė.
Jame žuvo 620 tūkst. karių – daugiau amerikiečių nei mirė imant kartu visus kitus šalies karus iki Vietnamo. Ir buvo išlaisvinti 4 mln. vergų.
Vienuolikoje būsimų Konfederacijos valstijų 1860 metais 38 proc. gyventojų buvo vergai, įskaitant daugumą Misisipėje bei Pietų Karolinoje ir beveik daugumą Alabamoje, Floridoje, Džordžijoje ir Luizianoje (Konfederacijai dar priklausė Arkanzasas, Šiaurės Karolina, Tenesis, Teksasas ir Virdžinija). Nuo vergų priklausė Pietų ekonomika.
Šiaurės ūkyje XIX a. įsivyravo pramonė ir augo urbanizacija. Pietūs iš esmės tebesivertė žemės ūkiu, o turtą daugiausia sudarė žemė ir vergai. Karas tą turtą sunaikino. Pajamos vienam asmeniui Pietuose nukrito iki mažiau kaip 40 proc. šiauriečių pajamų; likusią amžiaus dalį jos taip ir nebepakilo. Netgi 1938 metais Franklinas Rooseveltas Pietus išskyrė kaip „pagrindinę šalies ekonominę problemą“.
Tačiau po didžiulių viešųjų investicijų, diegiant „Naujojo kurso“ programą, ir Antrojo pasaulinio karo Pietūs pradėjo traukti pramonę ir gamybą. Iš dalies būtent dėl savo neturto ir pigios darbo jėgos. Nūnai vidutinės pajamos vienam asmeniui 11 buvusių Konfederacijos valstijų beveik prisivijo siekdamos 36 350 dolerių, palyginti su 40 584 dolerių nacionaliniu vidurkiu. Žinoma, suminiai skaičiai slepia didžiulius skirtumus tarp regionų. JAV pietryčių valstijų ekonomika iki šiol daugiausia priklauso nuo žemės ūkio, gamybos ir naudingųjų iškasenų; beveik visos buvusios Konfederacijos valstijos neturtingesnės nei vidurkis (o Misisipė – skurdžiausia šios sąjungos valstija). Tačiau Virdžinija pagal pajamas vienam asmeniui tarp valstijų užima 7-ąją vietą; ji turi klestintį technologijų sektorių ir ne vieną federalinę įstaigą bei turtingų Vašingtono (Kolumbijos apygarda) priemiesčių. Šiaurės Karolina irgi puikuojasi savo technologijų centru, susijusiu su Rolio–Daramo universitetų trikampiu.
Ir Teksasui, ir Floridai gresia biudžeto problemos, bet jos gresia daugeliui valstijų. Šios dvi valstijos ekonomiškai artimesnės kitai pastarąjį dešimtmetį suklestėjusiai valstijai – Arizonai, o ne kitoms Pietų valstijoms. Analogiškai lentelės apačioje pagal pajamas vienam asmeniui greta Misisipės atsiduria Vakarų Virdžinija ir Aidahas, o jos už Konfederaciją nekovojo. Kaip Misisipė, jos neturi jokio didmiesčio, gyventojai gana neišsilavinę ir jos labai priklauso nuo kasybos ir žemės ūkio. Pietrytinių valstijų skurdą labiau lemia kaimiškumas, o ne pietiškumas. Kitaip sakant, ekonominis karo palikimas beveik išnyko.
Stipri valdžia – nekenčiama valdžia
Po pilietinio karo Pietūs liko politiškai ir ekonomiškai sugriauti ir sutrikę. J. Davisas nelaisvėn Džordžijos pietuose pateko praėjus mėnesiui po to, kai pasidavė geriausias jo generolas Robertas E. Lee. Abrahamas Lincolnas rėmė susitaikymą, bet jį nušovė praėjus vos penkioms dienoms po R. Lee pasidavimo. Per kitus rinkimus 1866 metais Kongresą į savo rankas paėmė radikalūs respublikonai, visuose Pietuose dislokavę federalines pajėgas.
Vadovaujant respublikonams Kongresas taip pat patvirtino 14 ir 15 konstitucijos pataisas, nurodančias, kad kiekvienas, gimęs Jungtinėse Valstijose, turi tam tikras piliečio teises, kurių valstijos negali atimti, ir kad valstijos negali žmonėms drausti balsuoti dėl „rasės, odos spalvos arba ankstesnės vergijos“. Šiose pataisose, kaip ir vergiją uždraudusioje 13-ojoje, buvo punktų, suteikiančių Kongresui galią jas taikyti. Tokios galios buvo naujiena. Teisių bilis federalinę valdžią ribojo. O šios pataisos po civilinio karo ją išplėtė.
Tačiau jeigu vienas tebeturimas karo palikimas – galingesnė ir aktyvesnė federalinė valdžia, kitas – nepasitikėjimas ja ir netgi jai jaučiama neapykanta. Baltieji pietiečiai piktinosi „politiniais avantiūristais“ ir „nevidonais“, kaip patys, atitinkamai, vadino po karo į pietus laimės ieškoti atklydusius šiauriečius ir federalinę vyriausybę remiančius baltuosius pietiečius. Tokios nuostatos dar neišnyko. 1865 metų pabaigoje konfederatų veteranai Tenesyje įsteigė Kukluksklaną – teroristinę organizaciją, smurtavusią prieš buvusius vergus. Ji tebeveikia – iš pažiūros sušvelnėjusi, tačiau gilumoje iki šiol žiauri.
Beveik visą po to prabėgusį šimtmetį baltieji pietiečiai aistringai griovė pilietinio karo pataisų pažadus patvirtindami segregacinę politiką, pavadintą Jimo Crow įstatymais. Įstatymus įteisino 1896 metų Aukščiausiojo teismo nutartis, kad segregacijos įstatymai neprieštarauja konstitucijai, jeigu juodiesiems ir baltiesiems skirtos įstaigos yra lygiavertės. Realiai jos niekada tokios nebuvo, tačiau Pietuose segregacija liko įstatymas ir paprotys. 1954 metų byloje „Brownas prieš Švietimo tarybą“ Aukščiausiasis teismas davė ženklą, jog metas tai baigti, nutaręs, kad atskiros įstaigos iš prigimties yra nelygiavertės.
Bet nutartis Pietuose paskatino didžiulį pasipriešinimą. Alabamos, Arkanzaso ir Misisipės gubernatoriai juodaodžiams mokiniams fiziškai neleido įeiti į anksčiau baltiesiems priklausiusias mokyklas. Vėl pakilo ilgai snūduriavęs Kukluksklanas. Tačiau šįkart pietiečių pasipriešinimą pasitiko ne tik organizuotas pilietinis nepaklusnumas, bet ir tam tikra federalinė valia. Johnas Kennedy ir jo įpėdinis Lyndonas Johnsonas buvo demokratai ir civilinių teisių šalininkai, skirtingai nuo kitų prezidentų pasirengę pasinaudoti federaliniais svertais.
Civilinių teisių judėjimas pranašavo entuziastingą perversmą JAV politikoje. Po karo Pietūs nekentė respublikonų, o pietiečiai buvo nekenčiami nacionalinėje politikoje. Prieš pratrūkstant karui federalinėse politinėse institucijose dominavo pietiečiai: iš jų gretų buvo kilę daugiausia prezidentų, Atstovų rūmų pirmininkų, Senato vadovų ir Aukščiausiojo teismo teisėjų. Po karo iš buvusios konfederacinės valstijos kilęs prezidentas buvo išrinktas tik 1964 metais – teksasietis L. Johnsonas. Dalyvaujant Martinui Lutheriui Kingui ir Rosai Parks, L. Johnsonas patvirtino 1965 metų Balsavimo teisių įstatymą. Toks jo palankumas sutrikdė segregaciją palaikančius Pietų demokratus, kaip antai Johną Stennisą ir Stromą Thurmondą. S. Thurmondas anksti perėjo į kitą partiją – jau 1964-aisiais. Juo pasekė kiti.
1980 metais Ronaldo Reagano propaguojamą mažesnę, mažiau besikišančią valdžią palankiai sutiko visa šalis, bet jis ypač stengėsi palenkti baltuosius demokratus iš Pietų. Civilinių teisių laikais segregacijos šalininkai savo poziciją dažnai dėstė kaip „valstijų teisių“ gynybą, ir per mugę Misisipėje 1980 metais pritaręs tokioms teisėms R. Reaganas prezidento kampanijos metu užsitikrino sėkmę Pietuose. Jį išrinkus, respublikonai pirmą kartą nuo 1955 metų perėmė Senato kontrolę.
Nuo to meto Pietūs vis labiau respublikoniški, nors du iš trijų demokratų, išrinktų po L. Johnsono – Jimmy Carteris ir Billas Clintonas – buvo pietiečiai, galėję patraukti baltuosius Pietų gyventojus. Šiandien dauguma Kongreso narių iš Pietų yra respublikonai. O pietinės valstijos auga sparčiau už šiaurines. Kitame Kongrese Teksasas, Florida, Džordžija ir Pietų Karolina gaus daugiau vietų, šiaurės rytų valstijų ir Vidurio Vakarų sąskaitą.
Nusidriekusi uodega
Segregacija buvo ilga pilietinio karo uodega. 1963-iaisiais, praėjus dvejiems metams nuo inscenizuotos J. Daviso inauguracijos, stovėdamas ant tų pačių Kongresų rūmų laiptų Alabamos gubernatorius George’as Wallace’as pareiškė, kad „iš šio Konfederacijos lopšio, pačios didžiųjų anglosaksiškų Pietų širdies <…> skelbiu segregaciją šiandien, segregaciją rytoj, segregaciją amžiams“. Segregacija buvo tokia neteisinga, kad lengva ją laikyti neišvengiamai pasmerkta. Bet taip nebuvo. Jai įveikti prireikė kraujo ir kovos. Bet ją įveikė, o po dviejų dešimtmečių už savo žodžius atsiprašė pats segregacijos įsikūnijimas G. Wallace’as.
Praėjo dar 10 metų, ir Pietūs Virdžinijoje išrinko pirmąjį juodaodį gubernatorių Douglasą Wilderį. 2008 metais Barackas Obama laimėjo Virdžinijoje, Šiaurės Karolinoje ir Floridoje, jam gerai sekėsi Džordžijoje. Skirtumas tarp užsiregistravusių juodųjų ir baltųjų rinkėjų ryškiai sumažėjo visuose Pietuose. Taip pat grįžta XX a. pradžioje, per vadinamąją Didžiąją migraciją, iš Pietų pasitraukę juodieji amerikiečiai. Šiandien Atlantoje gyvena daugiau juodaodžių nei bet kuriame kitame mieste, išskyrus Niujorką, o Pietuose gyvena 57 proc. juodaodžių amerikiečių – didžiausias procentas nuo 1960 metų.
Rinkėjai į priešingas stovyklas tebesiskirsto pagal rasę: baltieji pietiečiai linkę balsuoti už respublikonus, o juodieji už demokratus. Pavyzdžiui, 2008 metais B. Obama Alabamoje ir Misisipėje surinko 98 proc. juodaodžių balsų, bet jį palaikė tik 10 ir 11 proc. baltųjų. Tačiau vargu ar tai būdinga tik Pietums: visoje šalyje tarp baltųjų rinkėjų B. Obama nuo Johno McCaino atsiliko 12 taškų. O rinkėjų susiskaldymas pagal rases ne tik subtili problema – anaiptol nepanaši į akivaizdžią segregacijos ir vergijos neteisybę, bet ir nykstanti. B. Obamą palaikančių jaunų baltųjų rinkėjų buvo kur kas daugiau nei vyresnių.
Šį kovą Haley Barbouras, pagarsėjęs nejautriomis rasinėmis pastabomis, per interviu pasakė: „Vergija buvo pagrindinė, esminė atsiskyrimo priežastis <…> vergijos panaikinimas buvo morališkai svarbus ir būtinas, ir labai gaila, kad tam prireikė pilietinio karo. Bet pavyko.“ H. Barbouras nori tapti prezidentu. Jo pastabos ne tik tiesiogiai paneigia seną argumentą, kad vergija nebuvo pagrindinė karo priežastis, bet rodo, jog politiškai nebėra jokios naudos apsimesti, kad buvo kitaip.
Kai kurie rypavo, kad, palyginti su tuo, kas buvo prieš 50 metų, šiuometiniu jubiliejumi visuomenė ne itin domisi. Tačiau pamatinis karo klausimas – ar nepaisant rasės visi JAV piliečiai yra lygūs – anuomet dar nebuvo atsakytas.
O šiandien yra. Negalima sakyti, kad rasizmas išnyko arba kad baltieji pietiečiai B. Obamai nebeoponuos gausesnėmis gretomis už kitas demografines grupes. Tačiau su juo jie kausis prie balsadėžių. Susirinkusiam Pietų jaunimui per paskutinę kalbą 1889 metais J. Davisas sakė: „Praeitis mirė, leiskime jai palaidoti savo mirusiuosius <…> maldauju, stumkite šalin visą pagiežą, visus karčius regioninius jausmus ir užimkite savo vietas tarp tų, kurie atves prie nuoširdžiai trokštamos pabaigos – susivienijusios šalies.“ Atrodo, jo paskutinis noras patenkintas.
