Kaunietis Povilas Kavaliauskas, dar būdamas S.Dariaus ir S.Girėno gimnazijos abiturientu, 2011 m. sulaukė tarptautinio pripažinimo. Jis buvo paskelbtas geriausiu Europos Sąjungos jaunuoju mokslininku. Už tyrimą, kuriame nustatė naminių musių vaidmenį platinant antibiotikams atsparias bakterijas, kaunietis laimėjo 7 tūkst. eurų premiją. „Atrodo, kad tai buvo taip seniai. Dabar esu nuveikęs kur kas daugiau“, − sakė 23 metų P.Kavaliauskas.
Laisvai samdomas mikrobiologas tyrėjas dabar kviečiamas skaityti pranešimus tarptautinėse konferencijose, universitetuose. Pagrindinė 23 metų mokslininko, studijuojančio Vilniaus universitete, tyrimų sritis – virusai ir infekcinės ligos. Vis dėlto jo kelias į pripažinimą prasidėjo Kauno klinikų mokomajame laboratoriniame korpuse, kur vaikinas tyrė musių pernešamas infekcines ligas.
− Ar jūsų neerzina, kad žmonės vis primena Kaune atliktus tyrimus su musėmis?
− Geras klausimas (šypteli). Taip, visada švelniai suerzina, kai išgirstu klausimą apie muses. Nuo to laiko jau daug vandens nutekėjo. Esu atlikęs daug naujesnių darbų. Manau, kad kitomis temomis galiu kalbėti daugiau nei apie tyrimus, kurie buvo atlikti kadaise.
− Kokias emocijas dabar sukelia pro šalį skrendanti musė?
− Mokslininkas ar medikas atbunka nuo to dalyko, su kuriuo dirba. Manęs negąsdina skraidantys vabzdžiai, kosintys žmonės ar įtartina liga sergantys pacientai. Kai dirbi su ypač pavojingomis infekcinėmis ligomis, užsiaugini storą odą ir nustoji reaguoti į galimas grėsmes.
− Vidutinis statistinis paauglys, gavęs 7 tūkst. eurų, juos išleistų telefonams, kompiuteriams ir pramogoms. Kam jūs panaudojote laimėtą premiją?
− Aš ir buvau tas statistinis paauglys. Dalį pinigų investavau į mokslinius tyrimus, dalį į būsimą verslą. Šiek tiek pinigų tebeturiu iki šiol. Kol kas dirbu laisvai samdomu mokslininku ir esu nepriklausomas tyrėjas. Tai ir yra susisiję su mano verslu.
− Esate iš Kauno, nemažai laiko gyvenote Kauno apylinkėse. Ar dabar dažnai lankotės mūsų mieste?
− Dienotvarkė labai užimta, todėl retai pavyksta apsilankyti Kaune. Kai čia esu, stengiuosi kuo daugiau nuveikti: aplankyti namiškius, kolegas, draugus. Neseniai dalyvavau spaudos konferencijoje apie tuberkuliozės keliamą grėsmę.
Dabar gyvenu ir dirbu Vilniuje. Dalį tyrimų atlieku Vilniaus universiteto Jungtiniame gyvybės mokslų centre, kuris visai neseniai atidarytas. Nemažai tyrimų atlieku privačiose laboratorijose.
[quote_box name=””]„Pacientai nelabai mėgtų gydytojo, kuris iš esmės yra eksperimentatorius, todėl nusprendžiau visuomenės saugumui pasirinkti mokslą.“ P.Kavaliauskas[/quote_box]
− Tyrinėjate legioneles, auksinius stafilokokus ir kitas bakterijas, kurių bijoma visame pasaulyje. O jums nekyla neramių minčių, kai dirbate su šiais „padarais“?
− Juo mikrobas baisesnis, padaro daugiau žalos ir sudėtingiau su juo dirbti, tuo jis man įdomesnis. Man nebaisu auginti legionelių kultūrų, apie kurias daugelis nenori net kalbėti. Juk kažkas turi šį darbą atlikti.
− Viename interviu sakėte, kad nenorite būti gydytoju, nes trūktų kantrybės žmonėms gydyti, su jais bendrauti.
− Man labai patinka bendrauti su žmonėmis. Nesu mokslininkas intravertas, kurio negalima pakalbinti. Tačiau, kai man reikėjo rinktis profesinį kelią, susimąsčiau, ar noriu būti gydytoju, dirbančiu siauroje srityje, ar noriu tapti mokslininku. Supratau, kad moksliniai tyrimai man arčiau širdies nei sausas, rutininis darbas gydytojo kabinete. Be to, pacientai nelabai mėgtų gydytojo, kuris iš esmės yra eksperimentatorius, todėl nusprendžiau visuomenės saugumui pasirinkti mokslą.
− Vienas jūsų tikslų yra Lietuvoje įkurti pasaulinio lygio laboratoriją. Taip pat svajojate surinkti Baltijos šalių mikroorganizmų kolekciją, kurią savo bakterijomis galėtų papildyti kiti mokslininkai. Kokia situacija šioje srityje?
− Esu matęs beveik visas Lietuvoje esančias laboratorijas, kurios dirba biomokslo srityje. Mano svajonė yra Lietuvoje atidaryti pasaulinio lygio infekcinių ligų centrą, kuris specializuotųsi tik šių ligų tyrimuose.
Šiame centre būtų galima dirbti su pačiais pavojingiausiais infekcinių ligų sukėlėjais, tropikų mikrobais ir neištirtais virusais. Jame turėtų būti izoliatoriai, kurie tiktų tokiomis infekcijomis sergantiems pacientams gydyti. Kodėl Lietuva negali būti ta šalis, kuri pirmoji pasaulyje pasiūlys vakciną nuo Ebolos viruso arba atras į ŽIV panašų virusą, kuris iš esmės padarys perversmą visoje medicinoje?
Tokia viltis yra ganėtinai reali, tik reikia padirbėti.
− Esate sukūręs metodą, kaip greitai atpažinti infekcinę ligą – aspergeliozę. Kai onkologinėmis ligomis sergantiems žmonėms taikoma chemoterapija, nusilpsta jų imuninė sistema. Įkvėpus ant sienų ar duonos esančio pelėsio, jis patenka į plaučius, ten ima vystytis. Ar kas nors susidomėjo šiuo metodu?
− Šį diagnostinį metodą sukūriau beveik tuo pačiu metu, kai atskleidžiau musių vaidmenį infekcinių ligų paplitimui.
Tuo atradimu buvo rimtai susidomėta. Bendradarbiaujame su Niujorko Weill Cornell medicinos universitetu, kuris turi daug patirties tiriant aspergeliozę ir grybines infekcijas. Šiuo klausimu taip pat bendradarbiaujame su Mančesterio universitetu. Metodas plėtojamas, judame gera linkme.
− Žmonija patiria sudėtingų išbandymų dėl virusų: Ebola, Zika, Azijoje niekaip nepavyksta įveikti Dengės viruso. Kas trukdo mokslininkams sukurti vaistus nuo įvairių virusų?
− Atsakymas labai paprastas. Virusai Žemėje gyvena kur kas ilgiau nei mes, žmonės. Jie turėjo daug laiko išmokti pasislėpti, apsiginti nuo bet kokių mūsų turimų metodų. Tai yra zoologinės infekcijos, kurios perduodamos per gyvūnus. Kol neišsiaiškinsime, kas yra jų gamtinis rezervuaras, kaip virusai plinta, nerasime atsakymo, kaip nugalėti tas infekcijas.
Ganėtinai sudėtinga kontroliuoti arbovirusus, kurie perduodami per vabzdžius, pernešėjus. Todėl lengviau sukurti vakciną, nei išnaikinti visas įmanomas uodų populiacijas.
Viena geriausių ir seniausių farmacijos kompanijų „Sanofti Aventis“ jau sukūrė eksperimentinę vakciną nuo Dengės karštinės. Dengės virusas turi aštuonis biotipus, tai leidžia juos lengvai surinkti ir sudėti į vieną vakciną. Tai − milžiniškas perversmas moksle, nes sukurta vakcina, kuri apsaugos nuo visų tipų viruso.
− Mokslininkai skelbia, kad mikroorganizmai tampa atsparesni antibiotikams, infekcijų nebenugali ir naujausi antibiotikai, karbapenemai, skiriami ypatingais atvejais. Ar tikrai situacija tokia liūdna?
− Antibiotikų era eina į pabaigą. Jie tampa nebeaktyvūs daug greičiau, nei mokslininkai spėja sukurti ką nors nauja. Jei pasižiūrėtume į naujausius Europos atsparumo antibiotikams stebėsenos sistemos (EARS-Net) skelbiamus duomenis ir atkreiptume dėmesį į bakterijų atsparumą pačiai naujausiai antibiotikų klasei – karbapenemams, kuriais gydomi patys sunkiausi pacientai, aptiktume, kad atsparumas yra milžiniškas ir jis dar didės.
Reiškia, kad mikroorganizmai labai greitai prisitaiko prie bet ko, ką mes jiems paduodame. Tai lemia jų genetika, mikroorganizmų biologija.
Mes naudojame pačių mikroorganizmų gynybines priemones nuo mikrobų, t. y. antibiotikus, kurie yra mikroorganizmų išskiriamos medžiagos, pasitelkiamos kovai su mikrobais. Nereikia tikėtis, kad mikroorganizmai tai traktuos kaip kažką naujo, nepažinto ir netaps atsparūs. Tai − tik laiko klausimas. Žmonija dar nesuvokia, kokioje padėtyje esame.
− Bet juk antibiotikai buvo tikras žmonijos išsigelbėjimas. Kas bus, kai jie taps beverčiai?
− Scenarijus yra toks: mokslininkai sukurs naują antibiotikų klasę, chemiškai modifikuodami jau esamą antibiotiką. Jis pasižymės stipriu antimikrobiniu veikimu, bus paleistas į rinką. Po 4−5 metų užfiksuosime pirmąjį atsparumą šiam antibiotikui. Tada istorija kartosis iš naujo.
− Bet juk tai negali tęstis amžinai?
− Ciklas suksis tol, kol mėginsime naudoti antibiotikus. Žmonės negalės susitaikyti, kad jų artimieji, pacientai pasmerkti mirti.
Yra alternatyvios gydymo priemonės, kurias galėtume pritaikyti, ištobulinę jas, sukūrę atitinkamas technologijas. Tai − bakteriocinai, bakteriofagai, specifiniai baltymai, kurie gali surasti bakterijas ir jas nužudyti. Tai yra tam tikri molekuliniai mechanizmai, į kurių raidą reikėtų daug investuoti. Išeičių dar turime. Klausimas, ar mes pradėsime jomis domėtis ir naudoti.
− Kodėl plaučių tuberkuliozė vis dar yra liga, kurios nepavyksta išgydyti? Kartą net palyginote, kad Lietuvoje nuo tuberkuliozės kasmet miršta 10–20 kartų daugiau žmonių nei visame pasaulyje yra mirę nuo Ebolos, SARS ir kitų virusų.
− Ši liga kelia problemą dar nuo senovės Egipto laikų, gal net seniau. Kai buvo atkastos mumijos ir paimti audinių mėginiai, juose rasta tuberkuliozės genetinės medžiagos. Dabar Lietuvoje turime siaubingą situaciją dėl tuberkuliozės, dėl jos atsparumo antibiotikams. ES šalių sąraše mes esame priešpaskutiniai pagal tuberkuliozės paplitimą, po mūsų yra tik Rumunija.
Vaistų, kuriais galima gydyti tuberkuliozę, sąrašas vis trumpėja, o vaistai ir terapija prilygsta chemoterapijai.
Neišgydoma yra tam tikrų tuberkuliozės atmainų sukelta infekcija. Tos atmainos yra atsparios antibiotikams. Tuberkuliozės gydymas valstybei kainuoja milžiniškus pinigus, o pats gydymas yra labai pavojingas ir sudėtingas.
− Kodėl Lietuvoje tiek daug tuberkuliozės ligonių?
− Priežasčių yra daug. Tai − oru plintantis mikroorganizmas, kurio infekcijai sukelti reikia nedaug bakterijų. Atviromis tuberkuliozės formomis sergančius pacientus reikia kuo skubiau izoliuoti, o susirgimą kuo anksčiau nustatyti.
Dažnai pasitaiko, kad žmonės, sergantys atvira tuberkuliozės forma, nesikreipia į medikus, kol jų būklė netampa kritine. Tie žmonės, nežinodami, kad serga, vaikšto gatvėmis, parduotuvėse, darbe ir skleidžia debesis šių mirtinų bakterijų.
− Dabar mažiau kalbama apie ŽIV, kuris vis dar neišgydomas, tačiau vaistai pristabdo ligos progresavimą, sumažina ŽIV perdavimo riziką, sumažėja mirties nuo AIDS tikimybė. Ar galima tikėtis, kad pavyks rasti būdą šio viruso plitimui sustabdyti?
− Su ŽIV paprasta. Turime puikius vaistus nuo virusų, kurie veikia retrovirusus, tarp jų ir ŽIV. Jie sėkmingai taikomi gydant Lietuvoje ir kitur. Kai kur jau užsimenama apie vaistų ŽIV viruso atsparumą vaistams, bet čia problemų dar nėra.
− Ar jau yra vaistai nuo Ebolos viruso? Buvo pasirodę pranešimų apie tai.
− Ebolos virusą galima sunaikinti įvairiais metodais. Pavyzdžiui, tai galima puikiausiai padaryti karštu lygintuvu. Jau yra neblogų kandidatų Ebolos viruso vakcinai. Vakcina jau bandoma su žmonėmis, tyrimai rodo gerus rezultatus. Vaistai, slopinantys viruso dauginimąsi, taip pat kuriami, bet neteko girdėti, kad jų būtų pasirodę rinkoje.
− Jau esame įpratę per televiziją matyti vaizdus iš panikos apimtų ligoninių, kai į jas gabena Ebolos ar Zikos virusu sergančius ligonius. Ar Lietuvoje yra sąlygos infekcinėmis ligomis sergantiems žmonėms izoliuoti? Kas būtų, jei staiga pas mus atsirastų daug sergančių Ebolos, Zikos ar kitais greitai plintančiais virusais?
− Jei Lietuvoje atsirastų daug sergančių Zikos virusu, reikėtų išsiaiškinti, ar vaistinėse užtenka paracetamolio. Ši liga nėra tokia pavojinga, kaip pateikia žiniasklaida. Iš to pučiamas burbulas.
Kalbant apie Ebolą, reikia užtikrinti, kad ligoninėje gulintis pacientas būtų izoliuotas, nes pats virusas yra gana agresyvus, užtenka vos poros virusinių dalelių infekcijai sukelti. Mūsų gydytojai tikrai kompetentingi šiai ligai gydyti. Tačiau esu įsitikinęs, kad Lietuvoje neturime pasaulinį standartą atitinkančių izoliatorių ir infekcinių ligų ligoninės, galinčios atremti didelį viruso protrūkį.
− Kaip manote, kodėl pastaruoju metu vis kyla bangos prieš skiepus? Ar šalutinio poveikio rizika iš tiesų yra tokia didelė?
− Negalime žmonių teisti už jų tamsumą. Galime pabandyti išaiškinti, kad skiepai nėra kenksmingi, kaip rašoma laikraščiuose, medicinos skiltyje ar prie informacijos apie daržovių konservavimą. Bėda, kad Lietuvos mokslininkai ir bendruomenė per mažai komunikuoja. Gyvename istoriniu metu, kai kiekviena supermamytė tampa imunologijos mokslų profesore, mikrobiologe, gydytoja ir pati gali nuspręsti, kas tinkamiausia jos vaikui.
Kai kalbame apie infekcines ligas, skiepus, svarbiau yra išsaugoti populiaciją, o ne vieną individą. Tačiau šiuo atveju iškeliamas diskursas tarp individo teisės į savo tamsų mąstymą, teisės nesiskiepyti ir populiacijos saugumo. Vaikus, kurie negali būti paskiepyti dėl alergijos ar kitų priežasčių, normaliame pasaulyje apsaugo paskiepyti aplinkiniai.
− Esate studentas. Ar dažnai sulaukiate replikų, kad esate per jaunas tiek visko išmanyti ir kitiems aiškinti?
− Taip atsitinka dažnai. Tačiau žmogų reprezentuoja jo darbai. Mano, kaip mokslininko, tikslas nėra kam nors įtikti. Man svarbu pateikti reprezentatyvius duomenis, pakeisti žmonių supratimą ir nuveikti ką nors naudingo visuomenei.
− Ką veiksite baigęs studijas Vilniaus universitete?
− Toliau − magistrantūra, doktorantūra. Toliau dirbsiu kaip mokslininkas. Ar liksiu Lietuvoje? Nematau nieko blogo, jei 1−2 metams išvyksiu stažuotis į užsienį, o įgytas žinias paskui parvešiu į Lietuvą.
Povilo Kavaliausko asmeninio archyvo nuotrauka
