Odė nepritapėliams

(Agilės Mažonaitės iliustr.)

Kodėl verslui reikia žmonių, sergančių Aspergerio sindromu, dėmesio sutrikimu ir disleksija

Perkamiausioje savo knygoje „The Organisation Man“ („Organizacijos žmogus“) Williamas Whyte’as 1956 m. tvirtino, kad įmonės taip myli „visapusiškus“ vadovus, jog „kovoja prieš genialumą“. Šiandien dažna kenčia nuo priešingų išankstinių nuostatų. Programinės įrangos gamintojos čiumpa į socializaciją nelinkusius moksliukus. Rizikos draudimo fondai susirenka ne mažiau keistus analitikus. Holivudas iš kailio neriasi, kad tik patenkintų kūrybininkų užgaidas. O politikai iš taisykles laužančių verslininkų laukia darbo vietų. Skirtingai nuo mokyklos, rinka nepritapėliams palanki.

Įdarbinimo agentūros pastebėjo, kad gero programuotojo protinės savybės panašios į tas, kurias turint galima sulaukti Aspergerio sindromo diagnozės: maniakiškas domėjimasis siauromis temomis, aistra skaičiams, struktūroms ir technikai, polinkis į pasikartojančius darbus ir nejautrumas socialiniams signalams. Kai kurie juokauja, kad internetas išrastas „to spektro“ (kaip sakoma Silicio slėnyje) žmonių ir „to spektro“ žmonėms. Internetu galima bendrauti be tiesioginio kontakto kankynės.

Žurnalas „Wired“ kartą tai pavadino „moksliukų sindromu“. Peteris Thielis, vienas pirmųjų investavęs į „Facebook“, kalbėdamas apie pastarąjį dešimtmetį įsteigtas internetines bendroves „The New Yorker“ pasakė: „Jas valdantys žmonės tam tikra prasme yra autistai.“ Bendrovėje „Facebook“ dirbęs Yishanas Wongas rašė, kad jos įkūrėjas Markas Zuckerbergas turi „šlakelį Aspergerio“, nes „iš jo paprastai nesulauksi aktyvių komentarų arba patvirtinimo, kad tavęs klausosi“. „Craigslist“ įkūrėjas Craigas Newmarkas sako, kad vardijami Aspergerio simptomai jam atrodo „nejaukiai pažįstami“.

Panašūs bruožai paplitę aukštuosiuose finansų sluoksniuose. „Prepius“ (parengiamųjų mokyklų auklėtinius ir pan. – vert. past.) pakeitė analitikai. Pagrindinis Michaelo Lewiso knygos „The Big Short“ („Didysis lošimas“) veikėjas, vieno rizikos draudimo fondo vadovas Michaelas Burry, yra vienišius, kuris studijuodamas mediciną laisvalaikiu tinklaraštyje rašinėjo apie vertybinių popierių rinką. Iš dirbančių su pinigais jis sulaukė tiek dėmesio, kad metė mediciną ir įkūrė savo rizikos draudimo fondą „Scion Capital“. Pastebėjęs, kad hipotekos rinkoje kažkas negerai, jis drąsiai pastatė ant jos griūties. „Tas žmogus, kuriuo galėjau pasikliauti siaučiant šiai krizei, – „National Public Radio“ pasakojo M. Lewisas, – buvo šis vyrukas su Aspergeriu ir stikline akimi.“

Verslininkų protams irgi nestinga keistenybių. Julie Login iš Casso verslo mokyklos apklausė grupę verslininkų: 35 proc. sakė turintys disleksiją, palyginti su 10 proc. visų gyventojų ir 1 proc. profesionalių vadybininkų. Tarp žymių disleksikų „Ford“, „General Electric“, IBM ir IKEA įkūrėjai, jau nekalbant apie naujesnes sėkmės istorijas, pavyzdžiui, Charles’o Schwabo (įkūrusio finansų maklerio įmonę), Richardo Bransono („Virgin Group“), Johno Chamberso („Cisco“) ir Steve’o Jobso („Apple“). Tai paaiškinti galima labai įvairiai. Disleksikai anksti išmoksta perduoti darbus (pavyzdžiui, įtikinti, kad kitas už jį padarytų namų darbus). Juos traukia veikla, kurioje ne itin reikalinga formali kvalifikacija, o skaityti ar rašyti irgi tenka nedaug.

Dėmesio sutrikimas (DS) – dar vienas verslininkams palankus negalavimas: žmogus, kuris negali ilgam sutelkti dėmesio į vieną dalyką, gali būti siaubingas darbuotojas, bet naujų idėjų versmė. Kai kurie tyrimai rodo, kad asmenims, kuriuos kamuoja DS, tikimybė imtis savo verslo šešiskart didesnė už vidutinę. Pigių skrydžių bendrovę „JetBlue“ įkūręs Davidas Neelemanas pasakojo: „Mano DS smegenys natūraliai ieško, kaip daryti geriau. Greta neorganizuotumo, atidėliojimo, nesugebėjimo sutelkti dėmesio ir kitų DS atnešamų blogybių taip pat yra kūrybingumas ir gebėjimas rizikuoti.“ „Kinko’s“, o vėliau aibę kitų įmonių įkūręs Paulas Orfalea turi tiek DS, tiek disleksiją. „Mane lengvai apima nuobodulys; tai puiki paskata, – sakė jis kartą. – Manau, disleksijos ir DS reikėtų kiekvienam.“

O kaipgi senamadiškas organizacijos žmogus? Jam viskas bus gerai. Kuo daugiau talentingų individualybių samdo įmonės, tuo labiau joms reikia nuovokių vadybininkų, kad įmonė neatitrūktų nuo realybės. Kas nors turi pasirūpinti nuobodžiais, bet būtinais darbais. Kas nors turi sužavėti klientus (o gal ir įstatymų leidėjus). Šį darbą geriausia patikėti tiems, su kuriais bendraujant nesusidaro įspūdis, kad normalius žmones jie laiko kvailais. („Facebook“ atveju su tuo gana gerai tvarkosi M. Zuckerbergo pavaduotoja Sheryl Sandberg.) Daug pradedančių įmonių nuo katastrofos gelbsti tik tai, kad steigėjai pakeičiami profesionaliais vadybininkais. Aišku, tiems vadybininkams reikia išmokti dirbti su moksliukais.

Moksliukas genuose

Neįprasto proto žmonėms telkiantis į grupes, kyla naujų problemų. Asmenys, kurie dirba gabumų reikalaujančioms įmonėms, linkę rinktis gabius sutuoktinius. Simonas Baronas-Cohenas iš Kembridžo universiteto tvirtina, kad susitikus ir susiporavus dviem dėl sisteminimo pamišusiems žmonėms, jiems daug didesnė tikimybė susilaukti vaikų su Aspergerio sindromu arba piktesniu šio giminaičiu – autizmu. Jis pademonstravo, kad Eindhovene, Nyderlandų technologijų centre, gyvenantiems vaikams tikimybė išgirsti autizmo diagnozę 2–4 kartus didesnė nei vaikams iš dviejų kitų panašaus dydžio Nyderlandų miestų. Be to, jis nustatė, kad Kembridže studijuojantys matematiką, fiziką ir inžineriją giminių autistų turės dažniau nei studijuojantys anglų literatūrą. Didžiuma darbdavių ne itin nori samdyti autizmo rimtai kamuojamus žmones, bet ne visi. Danų bendrovė „Specialist People“ autistams suranda darbus, kuriuose reikia geros atminties arba didelės tolerancijos monotonijai.

Platesne prasme, organizacijos žmogų keičiant neorganizuotu žmogumi, kinta jėgų pusiausvyra. Mokykloje baltoms varnoms gali būti nelengva: raumenų kalnai šaiposi, vakarėliuose visi ignoruoja. Bet norėdama klestėti šiais laikais be jų neapsieis nė viena rimta organizacija. Kaip sako Kiran Malhotra, kuri Silicio slėnyje kuria kontaktų tinklus: „Tiesą sakant, moksliuku būti šaunu.“