Nešini kadagio ar kitų žalumynų šakelėmis, sekmadienį tikintieji rinkosi į bažnyčias. Kai kurie nepamiršo ir senosios tradicijos vos išėjus iš maldos namų, linkint sveikatos, išplakti artimąjį ką tik pašventinta verba.
Verbų sekmadienis pradėjo svarbiausią krikščioniškojo tikėjimo laikotarpį – Didžiąją savaitę – Jėzaus Kristaus kančios, mirties ir prisikėlimo apmąstymą.
Kaip pasakoja Krekenavos bazilikos rektorius, Upytės parapijos administratorius kun. dr. Gediminas Jankūnas, nors kančios ir netekties patirtis žmogui yra artima, tikroji Velykų žinia pranoksta kasdienybę.
„Kančios, mirties patirtis vienokia ar kitokia forma mums visiems yra pažini, bet prisikėlimas – didžioji žinia – ateina iš Dievo kaip didžiulė dovana“, – sako dvasininkas.
Savaitė prieš Velykas yra kvietimas sustoti, įsiklausyti į save bei atrasti tikrąją prisikėlimo prasmę – atsinaujinimą, susitaikymą ir viltį.
Ypatingos trys dienos
Didžiosios savaitės kulminacija – pačios svarbiausios paskutinės trys dienos iki Velykų – Tridienis, apimantis Didįjį ketvirtadienį, Didįjį penktadienį, Didįjį šeštadienį ir Velykų rytą.
Šiomis dienomis liturgiškai pakartojami, iš naujo išgyvenami esminiai Kristaus gyvenimo įvykiai.
Didysis ketvirtadienis prasideda ypatingomis apeigomis – katedrose šventinami Bažnyčios liturgijoje visus metus naudojami aliejai: krizmos (karališkojo patepimo), katechumenų (Krikšto) ir ligonių.
Juos kunigams parsivežus į savo parapijas, senieji sudeginami.
O vakare parapijose aukojamos Paskutinės vakarienės šv. Mišios.
Kai kuriose bažnyčiose jų metu atliekama ir kojų plovimo apeiga – dar gyvas tarnystės simbolis.
„Upytėje jau ne vienus metus laikomės šitos tradicijos. Suvažiavusieji į šv. Mišias jau tikisi šito klausimo, ir kai ateina laikas atlikti tą apeigą, paprašau dvylikos vyrų ateiti ir atsisėsti į jiems paruoštas vietas priekyje prie altoriaus. Jie susirenka be didelio išskirtinio prašymo, nes tai yra liturgijos dalis, labai stiprus tarnystės veiksmas ir kunigui, ir bendruomenei“, – pasakoja kun. G. Jankūnas.
Šv. Mišiose skaitoma Jono Evangelija, pasakojanti, kaip Jėzus per paskutinę vakarienę plovė savo mokiniams kojas.
„Jei aš, Jūsų mokytojas ir viešpats, jums kojas mazgoju, tai ir jūs taip vieni kitiems darykite“,– tarnystės pavyzdį paliko Jėzus.
Bažnyčiose įrengiami simboliniai kalėjimai
Po Paskutinės vakarienės šv. Mišių, atkartojant Jėzaus istoriją, kai buvo suimtas Alyvų kalne ir uždarytas į kalėjimą laukti teismo penktadienio rytą, bažnyčiose Švč. Sakramentas nunešamas į paruoštą šoninį altorių – simbolinį kalėjimą.
Kai kuriose bažnyčiose netgi įrengiamos kalėjimą primenančios dekoracijos.
Nuo tos akimirkos prasideda gedėjimo, atgailos, pasninko laikas, kai tikintieji dar intensyviau įsigyvena į Kristaus kančią.
Tamsa laukiant šviesos
Didysis penktadienis išsiskiria ypatingu santūrumu, susilaikymu ne tik nuo mėsos patiekalų, bet ir linksmybių.
Tai pati skaudžiausia – Jėzaus Kristaus mirties – diena.
Tądien niekur krikščioniškajame pasaulyje neaukojamos šv. Mišios.
„Jei viduje nebus ramybės, susitaikymo su Dievu, savimi ir kitais, jei keros nuoskaudos, neviltis, užslėpta tiesa apie save, Velykų stalas, net ir gausiai nukrautas patiekalais, neatneš džiugesio.“
Kun. G. Jankūnas
Tikintieji dalyvauja Kryžiaus pagerbimo ir išaukštinimo pamaldose, apmąsto Kristaus kančią. Bažnyčiose iškilmingai nudengiamas kryžius, kuris buvo uždengtas penktą gavėnios sekmadienį, ir bendruomenė tarsi sutrinka pamačiusi prie kryžiaus prikaltą Viešpaties kūną.
Visa aplinkui persmelkiama tylos ir gedulo nuotaikos.
Bažnyčiose nudengiami altoriai, nelieka jokių žvakidžių, jokių papuošimų, tabernakuliai pradaryti, tik šoniniame altoriuje įrengiamas vadinamasis Jėzaus kapas, kur Švč. Sakramentas uždengtas baltu šydu.
Daugelyje šalies vietų vyksta Kryžiaus kelio pamaldos, suburiančios bendruomenes bendrai maldai.
Panevėžio rajone, Berčiūnuose, Kryžiaus kelias penktadienį tradiciškai bus einamas 12 val., o vakare, 20 val., tikintieji rinksis mieste, Senvagėje.
Iškilmingiausios ir ilgiausios metų apeigos
Didysis šeštadienis skirtas laukimui.
Iki vakaro Vigilijos bažnyčiose neaukojamos Mišios, kunigai lanko ligonius, tikintieji ruošiasi Velykoms, Žemaitijoje gyva tradicija tądien bendruomenei rinktis giedoti kalnų: vyksta gedėjimas, bet kartu laukiama prisikėlimo žinios, kuri paskelbiama Velyknakčio apeigose – iškilmingiausiose ir įspūdingiausiose per visus metus.
Ir ilgiausiose. Tradiciškai jos turėtų prasidėti šeštadienį saulei nusileidus ir pasibaigti sekmadienio ryte saulei patekėjus. Tačiau įprastai trunka dvi valandas ir ilgiau.
Šiose apeigose šventinama ugnis ir vanduo, krikštijami suaugusieji, o po ilgos tylos vėl suskamba džiaugsmingas „Aleliuja“, skelbiantis žinią – Kristus prisikėlė.
Tikėjimas išlaisvina
Velykų rytą visose šalies bažnyčiose gaudžia varpai – švenčiama prisikėlimo viltis, kurią žmonijai dovanojo Jėzus Kristus.
Tačiau, kaip pabrėžia kun. G. Jankūnas, svarbiausia žinia slypi ne išoriniuose ženkluose, o vidiniame žmogaus virsme.
„Visa gavėnia, atgailos ir atsivertimo laikotarpis, skirtas savo vidaus patikrinimui.
Išdrįsti prisipažinti savo nuodėmes, pagiežą, pyktį, bejėgystę ir visa tai sudeginti Viešpaties gailestingumo ugnyje. Jis atėjo mūsų išvaduoti iš žmogiškojo silpnumo, bejėgystės, nuodėmės ir tuo reikia pasinaudoti kaip didžiausia malone. Nes jei viduje nebus ramybės, susitaikymo su Dievu, savimi ir kitais, jei keros nuoskaudos, neviltis, užslėpta tiesa apie save, Velykų stalas, net ir gausiai nukrautas patiekalais, neatneš džiugesio. Šita tikėjimo žinia išlaisvina“, – primena dvasininkas.
