Nuo Maskvos iki Mekos

(AP nuotr.)

Po penktadieninių pamaldų Grozne.

Yrant šiai Rusijos imperijos daliai, įsigali fundamentalusis islamas.

Dagestane, Novosasitlio kaimelyje, ryto orą trikdo tik kvietimas melstis. Šunys čia neloja. Visi „nešvarūs“ gyvūnai buvo išnaikinti. Išskyrus retkarčiais pasitaikančius kovos su terorizmu reidus, gyvenimas tykus. Žmonės namų nerakina – ne vienus metus nebuvo jokios vagystės. Prieš kelias savaites nužudytos dvi moterys, bet jos buvo būrėjos arba raganos, kaip sako vietiniai vyrai.

Dauguma moterų vilki hidžabais. Alkoholis draudžiamas, poligamija – įprasta. Pareigūnai užsuka retai, bet gyvenimas kaime tvarkingesnis nei didžiojoje Dagestano dalyje. Gausėjančiam būriui vaikų vietiniai pastatė mokyklos priestatą. Dalį pinigų surinko kaip zakatą – privalomą turtingesnių labdarą vargšams, kaip reikalauja Koranas. Ginčus sprendžia imamai.

Šiame kaime gyvena charizmatiškas islamo fundamentalistų dvasinis lyderis Abdurachimas Magomedovas, kuris pirmasis Koraną išvertė į vietinę kalbą. „Prieš penkiolika metų tik pusė Novosasitlio gyventojų norėjo gyventi pagal šariato įstatymus. Šiandien kaimuose to nori kiekvienas“, – pasakoja jis. Ir priduria, kad tam Dagestanas turi būti laisvas.

Pernai vasarą, kai iš kaimo buvo pagrobtos kelios merginos, bendruomenės grupė įsteigė kontrolės punktą ir pastatė naktinę sargybą. Tačiau praėjusį mėnesį pasirodė karinis sunkvežimis su dešimčia ginkluotų asmenų ir kontrolės punktą nušlavė. Jeigu tai buvo mėginimas Novosasitlį įtraukti į Rusijos įtakos sferą, pasiektas priešingas rezultatas, nes padidėjo įtampa, kuri drasko ne tik Dagestaną, bet ir visą Šiaurės Kaukazą, o kartu ir Rusiją.

Rusijos valdžia tuose kraštuose visuomet buvo nereikšminga. Nuo Juodosios iki Kaspijos jūros nusidriekusią teritoriją rusai kolonizavo vėlai, ir į Rusijos imperiją ji niekuomet nebuvo visiškai integruota. Musulmoniškos vietinės tautos turėjo nemažą autonomiją – ir religinę, ir kultūrinę; kol pasirodė bolševikai, kurie Kaukazą modernizavo ir sovietizavo tiek, kad žlugus Sovietų Sąjungai nepriklausomybę paskelbė tik Čečėnija.

Po dviejų karų, vadovaujant prezidentui Ramzanui Kadyrovui – buvusiam maištininkui, kurį globoja Rusijos premjeras Vladimiras Putinas, padėtis Čečėnijoje gana stabili. Kadaise suniokota Čečėnijos sostinė Groznas nūnai – siurrealistinė vieta su keliais dangoraižiais, didžiausia mečete Europoje, žibintų apšviestomis gatvėmis ir V. Putino prospektu. Prezidentas iš esmės – asmenybės kultas: oficialiuose automobilių numeriuose puikuojasi jo inicialai, o transparantai prie mokyklų dėkoja jam už „rūpinimąsi ateitimi“. Tačiau Čečėnija – beveik atskira valstybė, kur moterys viešumoje privalo ryšėti skareles, o prekyba alkoholiu ribojama.

Iš Čečėnijos smurtas išplito į kitas Šiaurės Kaukazo respublikas ir ne tik. Niekuo nesusiję žmonės jį pastebi tik tuomet, kai savižudžiai sprogdinasi Maskvos metro arba sostinės tarptautiniame oro uoste. Tačiau Šiaurės Kaukaze kai kur rusena pilietinis karas. Statistika nepatikima, bet žmogaus teisių organizacijos „Memorial“ vertinimu pernai buvo nužudyti mažiausiai 289 rusų kariai ir policininkai, o dar 551 sužeistas. 2009 metais žuvo panašus skaičius – daugiau nei Didžioji Britanija prarado Afganistane per 10 pastarųjų metų.

Teoriškai visos penkios daugiausia musulmoniškos respublikos (Dagestanas, Čečėnija, Ingušija, Kabarda-Balkarija ir Karačiajų Čerkesija) priklauso tam pačiam administraciniam rajonui. Tačiau realiai jas skiria sienos ir kontrolės punktai, įtvirtinti smėlio maišais ir kulkosvaidžiais. Keliaudamas iš vienos respublikos į kitą jautiesi it kirsdamas šalies sieną. Dagestano taksistai nuklysti į Čečėniją nelinkę.

Kiekviena respublika turi savo politinę tvarką ir yra savaip nelaiminga, tačiau, anot ekspertų, problemos šaknys bendros: Rusijos valstybės delegitimizacija ir irimas, jos nesugebėjimas valdyti pasinaudojant teise. Didžiojoje Šiaurės Kaukazo dalyje korupcija pakirto valstybės pamatą; valstybė beveik nebeatlieka jokių savo funkcijų ir laikoma netvarkos bei smurto, o ne saugumo šaltiniu.

Tai taikytina ir likusiai Rusijai, tačiau Šiaurės Kaukazas Rusijos politinei sistemai turi stiprią alternatyvą – islamą, nūnai vienijantį visas musulmoniškas respublikas. Nors pirmąjį Čečėnijos karą 1994 metais sukėlė nacionalizmas ir separatizmas, antrajame (kurio atgarsiai tebeaidi) buvo ryškus religinis aspektas. Sukilėlių islamistų lyderis Doku Umarovas pasiskelbė Šiaurės Kaukazo emyru.

Sufijai prieš salafitus

Rusijos valstybės susikirtimas ir tai kompensuojantis islamo vaidmuo itin ryškūs Dagestane – religingiausioje, daugiausia gyventojų turinčioje ir sudėtingiausioje Šiaurės Kaukazo Respublikoje. Ji dvigubai didesnė už Čečėniją ir joje gyvena keli tuzinai etninių grupių, dažniausiai turinčių savo kalbą. Tačiau Dagestane konfliktuoja ne etninės grupės, o tradicinė islamo forma sufizmas, priimantis vietinius papročius ir pripažįstantis valstybę, bei salafizmas, atmetantis pasaulietinę valdžią ir tvirtinantis, kad islamui turi paklusti visos gyvenimo sritys. Kaip sako islamo ekspertas iš Maskvos Carnegie centro Aleksejus Malašenka, tikslas sukurti gryną islamistinę valstybę gal ir utopija, bet kova dėl to gali tęstis be galo.

Salafizmas Dagestane pradėjo plisti tik žlugus Sovietų Sąjungai – iš dalies kaip reakcija į švelnią, oficialiai pripažintą vietinę islamo formą. (Anot A. Malašenkos, į Alacho sveikatą kilstelti stiklelį degtinės Kaukaze buvo įprasta.) Įtampa sustiprėjo baigiantis XX amžiui, kai radikalūs islamistai Dagestane užėmė du kaimus paskelbdami šariatą ir išvydami vietos valdžią bei policiją.

Sufijų lyderiai, kurie po sovietų valdžios žlugimo religiniame Dagestano gyvenime iš esmės turėjo monopoliją ir buvo oficia­liai palaikomi, salafizmo populiarėjime įžvelgė grėsmę. Vietiniai pareigūnai – dauguma sufijai – pradėjo spausti salafitus jų dvasinį lyderį vydami iš Dagestano. 1999 metų rugpjūtį ir rugsėjį Čečėnijos kovotojų lyderis Šamilis Basajevas ir Saudo Arabijoje gimęs Amiras Khattabas į Dagestaną atvedė dvi kariuomenes sukeldami antrąjį Čečėnijos karą.

„Basajevui sakiau, kad Dagestanas nepasiruošęs džihadui, bet jis neklausė“, – sako islamistų lyderis A. Magomedovas. Išties dauguma dagestaniečių pasipiktino įsibrovėliais. Rusijos kariuomenę jie laikė išvaduotojais ir parėmė ją vietiniais savanoriais. Iš šariatą pripažįstančių kaimų buvo išvaryti radikalai, o Dagestano parlamentas priėmė įstatymą, draudžiantį ekstremizmą ir vahabizmą, nors nė vienas terminas nebuvo apibrėžtas.

Sufijų lyderiai Š. Basajevo įsiveržimu pasinaudojo kaip pretekstu apskritai išguiti salafitus. Iš esmės valstybė neliko neutrali religiniame kare. Vahabizmą pradėta tapatinti su terorizmu. Visus išpažįstančius salafizmą valdžia paskelbė už įstatymo ribų. Kankinimai, grobimai ir žudymai tapo kasdienybe. Barzdotus vyrus iš tokių kaimų kaip Novosasitlis federalinės pajėgos išveždavo į Čečėniją, kur po kelių dienų juos rasdavo negyvus. Novosasitlyje kariai viešai plėšė Korano kopijas.

„Terorą vykdė valstybė, o atsakydami [sukilėliai] pradėjo kovoti su terorizmu“, – dėsto A. Magomedovas, kuris pats buvo kelis kartus areštuotas ir kankinamas. Palyginti su radikaliais salafitais, kurie sprogdina alkoholiu prekiaujančias parduotuves ir deda bombas paplūdimiuose, jo pažiūros nuosaikios. Sprogdinimo Maskvos oro uoste jis nepateisina, nes islamui tai nepasitarnauja. Tačiau jis neprieštarauja išpuoliams prieš kariuomenę arba saugumo tarnybas, jeigu šios kovoja su islamo fundamentalistais.

Nors sukilėliai salafizmą laiko savo ideologija, maištauja ne visi salafitai. Ekspertų skaičiavimais visame Šiaurės Kaukaze sukilėlių skaičius – 500 vyrų ir dar 600–800 samdinių. Daugiausia stiprybės jiems duoda ne skaičius ir netgi ne ideologija, o Rusijos valstybės susikirtimas ir jos daromos neteisybės. Pernai išpuolių prieš policininkus ir kariuomenę Dagestane padvigubėjo. Visuomenė tai vertina abejingai, o gal net pritaria.

Nepriklausomo laikraščio „Černovik“ redaktorė, 32 metų salafitė Nadira Isajeva aiškina, kad salafitai pasitelkė kalbas apie žmogaus teises ir suformavo politinių protestų nuotaikas, o sufijai susitepė ryšiais su brutalia ir korumpuota valstybe. „Sufijų lyderiai neturi aktyvios pilietinės pozicijos, – sako ji. – Bet jie kontroliuoja didžiulį finansinį turtą, įskaitant turizmo bendroves, prekiaujančias hadžais – maldininkų kelionėmis į Meką.“

To pasekmė – salafizmo kilimas. Prieš dešimt metų Novosasitlyje tik 10 proc. gyventojų buvo salafitai. Šiandien tokių bent 50 proc., ir prisijungė beveik visas jaunimas. Daugelis studijavo Egipte ir Sirijoje, kalba arabiškai.

Diktatorių šalis

Pernai Kremliaus paskirta nauja vietos valdžia mėgino sumažinti spaudimą fundamentalistams leisdama išpažinti salafizmą išvengiant arešto už tai. Už saugumą atsakingas ministro pirmininko pavaduotojas Rizvanas Kurbanovas sako, kad darbą pradėjo apsilankydamas salafitų mečetėje ir pasikalbėdamas su jų dvasiniais lyderiais, įskaitant A. Magomedovą. Tačiau valdžia nerimauja, ar verta suteikti salafitams vienodą teisę naudotis paslaugomis arba būti atstovaujamiems politikoje – iš dalies baiminamasi sulaukti neigiamos pagrindinių imamų reakcijos.

Mėgindama atgauti šiek tiek pasitikėjimo, valdžia griežtai ėmėsi kazino (dirbusių atvirai, nepaisant ankstesnio draudimo) ir sudarė komisiją padėti buvusiems sukilėliams prisitaikyti prie taikaus gyvenimo. Ji netgi kalbėjo apie amnestiją pasiruošusiems sudėti ginklus. Bet, A. Magomedovo tvirtinimu, amnestijos labiausiai reikia tiems, kas ekstremizmu kaltinami vien dėl savo tikėjimo, o ne veiksmų.

Pavyzdžių apstu. Pernai važiuodama į kalnus paiškylauti grupė jaunų barzdotų salafitų pakeliui sustojo viename miestelyje, kur juos užpuolė vietiniai sufijai. Prisijungė policija, kurioje dauguma – sufijai, ir vaikinus sumušė taip brutaliai, kad vienas mirė. „Kol valdžia buvusius sukilėlius mėgina parvilioti į įprastą gyvenimą, jos pavaldiniai į maištininkų glėbį įstumia dar 100“, – sako N. Isajeva.

Policijos smurtas irgi neapsiriboja kova su islamistais. Ji kankino ir suluošino 14-metį berniuką, neteisingai apkaltintą pavogus grąžtą. Smulkutė teisininkė Sapiat Mag Omedova, kurią iš policijos skyriaus išmetė ir dėl to ji gavo smegenų sukrėtimą, buvo apkaltinta keturių tvirtų policininkų užpuolimu. Nė vienu atveju policijos viršininkai nebuvo nubausti. Dagestano valdžia beveik nekontroliuoja policijos pajėgų, kurias sudaro 20 tūkst. žmonių.

R. Kurbanovas sako, kad atleisti policijos viršininko jis negali, nes ir policija, ir saugumas atsiskaito Maskvai. Tai ne vienintelė priežastis. Skirtingai nuo Čečėnijos, Dagestanas – valstybė, kurią sudaro pusiau autonominiai rajonai, valdomi vietinių diktatorių, kuriuos palaiko vietiniai policijos vadovai, o dažnai ir imamas. Prie neįgaliojo vežimėlio prikaustytas Machačkalos meras Saidas Amirovas, atlaikęs bent 15 pasikėsinimų į jo gyvybę, laikomas tokiu pat galingu kaip respublikos prezidentas. Prezidento arba jo komandos mėginimas išvalyti kurį nors policijos skyrių laikomas karo prieš galingą vasalą paskelbimu.

Pusiausvyra tarp regionų ir klanų trapi. Netoli Čečėnijos sienos stūksančio Chasaviurto meras Saigidpaša Umachanovas – charizmatiškas diktatorius, 1999 metais vadovavęs vietiniam ginkluotam pasipriešinimui prieš Š. Basajevą. „Respublikoje nėra nė vieno galinčio mane nuversti, – giriasi jis. – Tik Rusijos prezidentas.“ Jeigu tektų mirti, „bent jau mirčiau kaip tikras vyras, o ne koks išgama nulenkta galva“. Mirties perspektyva pakankamai reali: didžiulis kompiuterio ekranas ant jo stalo rodo daugybės stebėjimo kamerų transliuojamus vaizdus.

Kaip galingas regiono lyderis, S. Umachanovas šaiposi iš Magomedsalamo Magomedovo, kurį Dagestano prezidentu paskyrė nepasitarę su vietiniais diktatoriais: „Jis ne savarankiškas veikėjas. Į jo sprendimus kišasi Maskvos oligarchai.“ V. Putinui 2004 metais atsisakius regioninių rinkimų, neliko taikių priemonių politinei konkurencijai, taigi atmosfera tokiuose kraštuose kaip Dagestanas dar labiau įsielektrino. Anot S. Umachanovo, vienintelis būdas atsikratyti paralyžiaus – tiesioginiai rinkimai. Taip mano ne tik jis. Daugelis rusų regionų gubernatorių nori išsirinkti patys. Būtent to bijo Kremlius, nes tuomet jis prarastų garantuotą politinę paramą iš regionuose pastatytų marionečių.

Negalėdamas pasiūlyti jokios vienijančios idėjos arba teisės viešpatavimo, Kremlius tai kompensuoti mėgina įmesdamas pinigų. Korupcija tokia paplitusi, kad lėšos geriausiu atveju išsidalijamos, blogiausiu – naudojamos terorizmui. Aštuoniasdešimt procentų Dagestano ekonomikos subsidijuoja Rusijos vyriausybė, tačiau beveik nėra ką parodyti, išskyrus kelias vilas pajūryje ir prašmatnias turtuolių vestuves, kuriose kai kurie svečiai džinsuose demonstratyviai nešiojasi paauksuotus revolverius.

O kitiems dagestaniečiams lieka duobėti keliai, apleisti ūkiai ir gamyklos, užteršta jūra ir niūrus kraštovaizdis, nusagstytas pusiau pastatytais arba pusiau sugriautais namais. Nemokamas švietimas ir sveikatos priežiūra – mitai. Tuberkuliozės paplitimas – vienas didžiausių Rusijoje. Darbas, egzaminų balai ir universiteto diplomai – viskas parduodama.

Šiame regione iš Rusijos tapatybės liko tik kiautas. Vienas vaikinas sako: „Vienintelis dalykas, mane darantis rusu – įrašas mano pase. Maskvoje negaliu gauti darbo ar netgi būsto paskolos, nes esu iš Dagestano.“ Tarp jaunimo vis daugiau radikalų – ir Šiaurės Kaukaze, ir Maskvoje. Pagrindinis neseniai Maskvoje riaušes sukėlusių ultranacionalistų šūkis buvo „Krušti Kaukazą“. Kaukaze radikalai tą patį galvoja apie Rusijos valstybę.

V. Putinas valdžion atėjo pasižadėdamas kovoti su Rusiją draskančiomis išcentrinėmis jėgomis. Jam valdžioje praleidus daugiau kaip dešimtmetį, skilimo rizika didesnė nei kada nors. Kremlius neturi strategijos, kaip to išvengti. O didžiausią grėsmę Rusijos teritoriniam vientisumui kelia ne Dagestanas arba kita Šiaurės Kaukazo dalis, o pati Rusijos valstybė. Kaip Novosasitlyje pastebėjo vienas vaikinas: „Dabar Dagestanas Rusijos sudėtyje ateities neturi, nes pati Rusija ỹra per siūles.“