Vokiečiams jau trūksta kantrybės būti euro zonos atpirkimo ožiais
Euro zonos krizės, kurios naujausia auka yra Kipras, ikonografijoje įsivyravo Hitlerio ūsais ir svastikomis „papuoštos“ Vokietijos kanclerės Angelos Merkel motyvas. Bet finansinės suirutės laikotarpiu kas nors turi tapti atpirkimo ožiu, kaip teigia idėjų kalvės „DIW Berlin“ prezidentas Marcelis Fratzscheris. Jo manymu, Vokietiją dabar ištiko likimas, kurį Tarptautinis valiutos fondas (TVF) patyrė per Azijos krizę praėjusio amžiaus paskutiniojo dešimtmečio pabaigoje, o A. Merkel atlieka tuomečio TVF vadovo Michelio Camdessuso vaidmenį, kuris garsiojoje 1997 m. nuotraukoje stovi sukryžiavęs rankas ir stebi, kaip Indonezijos prezidentas nuolankiai pasirašo dokumentus, įpareigojančius imtis griežtų taupymo priemonių. Tačiau atpirkimo ožį speisti į kampą pavojinga, ypač jei jis įtakingas ir ima jaustis persekiojamas.
Vokiečiai pasipiktinimo dar nereiškia atvirai. Tai būtų nebūdinga tautai, kuri nuo Antrojo pasaulinio karo nuoširdžiai stengiasi išpirkti praeities klaidas ir būti paslaugia Europos partnere. Neseniai atliktoje apklausoje 34 proc. vokiečių net teigė, kad supranta pietų europiečių rūstybę. Tačiau nuotaikos keičiasi. Pietiečiams gali pasirodyti, kad Vokietija primeta jiems nepagrįstai griežtas sąlygas ir stokoja solidarumo, bet vokiečiai mano kitaip.
Visų pirma, jie įsitikinę, kad solidarumo jau parodė pakankamai. Prabėgus beveik ketvirčiui amžiaus nuo Berlyno sienos griūties jie Rytų Vokietijai vis dar moka solidarumo mokestį. Be to, kai kurie piliečiai perveda mokesčius į silpnesnes Vokietijos žemes, kaip antai Brėmeną. Daugelis daro išvadą, kad įdiegtas solidarumas nebėra savanoriškas ir tampa našta. Taip pat jiems tenka didelė teikiamos finansinės pagalbos rizika, nors nesenas tyrimas atskleidė, kad vidutinis Vokietijos namų ūkis turi mažiau turto nei vidutinis Ispanijojos, Italijos ir Kipro ūkis (tačiau iš dalies taip yra dėl to, kad Vokietijos ūkiuose paprastai mažiau suaugusiųjų ir jie dažniau gyvena nuomojamuose būstuose).
Antra, jie teigia, kad Vokietija dar prieš dešimtmetį pripažino nesanti konkurencinga ir ėmėsi skausmingų reformų – šios dabar duoda naudos. Krizės apimtos šalys turėtų sekti šiuo pavyzdžiu. Ir trečia, vokiečiai įsitikinę, kad euro krizė didžia dalimi kilo dėl taisyklių nesilaikymo (net pačioje Vokietijoje), todėl šios klaidos nevalia kartoti. Kaip pasakė vienas diplomatas, „solidarumas – svarbu, bet ir čia turėtų galioti taisyklės. Tai nėra paprasčiausios dalybos pagal poreikius“.
Drauge šie požiūriai skamba kaip moralitė. Pastaruoju metu Berlyne daugiausia kalbama apie „moralinę riziką“: šis iš draudimo ekonomikos kilęs terminas apibūdina paskatą rizikuoti, kai žalą prisiima kita šalis. Baiminamasi, kad krizės apimtos šalys, Vokietijai lengva ranka dalijant pinigus, ims vengti reformų.
Šio požiūrio laikosi ne tik vokiečiai, bet ir olandai, suomiai, slovakai. Vokietija iš šio pulko išsiskiria tuo, kad ji yra stambi ir svarbi. Istorikams, antai naujos knygos „Europa: kova dėl pranašumo“ („Europe: the Struggle for Supremacy“) autoriui Brendanui Simmsui iš Kembridžo universiteto, situacija atrodo labai matyta. Senasis žemynas nuo seno gvildena „Vokietijos klausimą“. Kartais Vokietija būdavo per silpna, kartais per stipri. Arba, kaip išsireiškė buvęs JAV valstybės sekretorius Henry Kissingeris, kalbėdamas apie Vokietiją šiai susivienijus 1871 m., „ji buvo per didelė Europai, bet per maža pasauliui“. B. Simmsas teigia, kad šiandien „valstybė neramiai tūno viduryje ES, kuri buvo sumanyta siekiant pažaboti Vokietijos galią, bet ją tik sustiprino, ir kurios pamatiniai trūkumai nenumatytai atėmė nepriklausomybę iš daugelio europiečių“.
Dabar derėtų klausti, ar Vokietija gali pasinaudoti savo įtaka imdamasi besąlygiškai vadovauti. Atsižvelgiant į šios valstybės praeitį, jos politinė kultūra prieštarauja net bandymams tai daryti. Kaip juokauja buvęs užsienio reikalų ministras Joschka Fischeris, „miela apsilankyti „jaunųjų vadovų“ konferencijoje, bet visai nesinorėtų patekti į „jaunųjų fiurerių“ suvažiavimą“. Daugelis vokiečių nerimauja, kad kiti vėl ims jų nekęsti arba bijoti. Jų kaimynai dėl to galvos sau nesuka. Lenkijos užsienio reikalų ministras Radosławas Sikorskis 2011 m. kalbėdamas Berlyne pareiškė: „Vokietijos galios bijau mažiau nei jos neveiklumo.“
Kai kurie vokiečių akademikai sutinka su R. Sikorskiu. Christophas Schönbergeris iš Konstanco universiteto mano, kad Vokietijos lyderystės nereikėtų vertinti kaip vyravimo. Pirmuoju atveju siekiama išsaugoti sistemą – tarkime, blogiausiu atveju euro zonoje paskolinti pinigų. Antrasis atvejis yra valdžios kitiems primetimas. Jis prašo „Vokietijos politikų ir visuomenės susilaikyti nuo nacionalinio intravertiškumo“, nes šiuo metu Vokietijos lyderystės nėra kuo pakeisti. Jo manymu, vienos valstybės vyravimo galima išvengti tik visiškoje politinėje europinėje sąjungoje (kaip federalinėse valstybėse, pavyzdžiui, Šveicarijoje arba JAV), bet tai jau „mokslinės fantastikos“ sritis.
Tokių diskusijų apimta Vokietija rengiasi šį rugsėjį vyksiantiems federaliniams rinkimams. Naujausios apklausos duomenimis, 69 proc. vokiečių norėtų pasilikti eurą. Ankstesnių viešosios nuomonės apklausų rezultatai buvo prastesni. Tačiau norinčius grįžti prie markės dabar vienija politinė partija „Alternatyva Vokietijai“, kuri praėjusį savaitgalį Berlyne susirinko į pirmąjį suvažiavimą.
„Šiuo metu eurui didžiausias pavojus yra ne Graikijos, o Vokietijos pasitraukimas“, – teigia Berlyno Humboldto universiteto ekonomikos profesorius Michaelis Burda. Jo teigimu, neseniai iš Prancūzijos ir JAV į Vokietiją sugrąžintą auksą Pietų Europa turėtų suprasti kaip subtilų ženklą, kad tai nėra neįmanoma. Jei B. Simmsas teisus, „Vokietija bus prakeikta tiek jei imsis, tiek jei nesiims vadovauti“. O euras bus pasmerktas tik tuo atveju, jei Vokietija nusišalins nuo lyderystės.
