Vis daugiau dujų keliaus jūra.
Dėl skalūninių dujų pasaulis turėtų tapti švaresnis ir saugesnis.
Kinijos pakrantėje statomi šeši milžiniški suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalai, tad iki 2015 metų pabaigos SGD kiekiai, kuriuos šalis galės importuoti, turėtų išaugti daugiau kaip dvigubai. Kitame šalies gale dujos atkeliauja nauju dujotiekiu iš Turkmėnistano. O kažkur viduryje geologai ir inžinieriai žvalgo įvairiausius naujus gręžinius, galinčius padidinti jau ir taip sparčiai augančią gavybą pačioje šalyje. Pagal 12-ąjį šalies penkmečio planą iki 2015 metų metinis suvartojamų dujų kiekis Kinijoje pasieks 260 mlrd. m³ – daugiau kaip triskart pranokdamas 2008-aisiais suvartotą 81 mlrd. m³. Tačiau šio spartaus augimo šaknys glūdi ne Kinijos centriniame planavime. Jas aptinkame dereguliavimo dokumente, kuris prieš dešimtmečius buvo priimtas kitame pasaulio krašte, t. y. 1978 metų JAV gamtinių dujų politikos įstatyme.
JAV dereguliavus savo gamtinių dujų rinką, komercines energetikos įmones tai paskatino rizikuoti statant ant naujų technologijų, kurios leido išgauti per tradicinius gręžinius nepasiekiamas dujas. Geologai jau seniai žinojo, kad šalies skalūno kloduose yra dujų. Dabar paskatų mėginti naujus būdus jas išgauti buvo daugiau – jau vien dėl to, kad sėkmingai išgavus rinkai jas būtų galima pristatyti dujotiekiais, kuriuos ką tik įpareigojo „atvirą prieigą“ siūlyti visiems norintiems.
Po dešimtmečius trukusios raidos tos nepriklausomos bendrovės, kurios ėmėsi horizontaliojo gręžimo ir kitaip nepralaidų skalūną skaldė aukšto spaudimo skysčiais (vadinamasis hidraulinis skaldymas), sukėlė revoliuciją. Dabar Jungtinės Valstijos iš skalūno gauna 23 proc. gamtinių dujų, nors 2005 metais gaudavo tik 4 proc. Šis perversmas JAV dujų rinkose pakeitė pasaulinę dujų prekybą. SGD eksporto pajėgumai buvo didinami turint omenyje JAV rinkas (per penkerius pastaruosius metus pasaulinė pasiūla paaugo 58 proc.), o dabar nemažai daliai ieškoma naujų vietų realizuoti.
Tiek, kiek skalūninių dujų sėkmė bus atkartota kitur, gyvybiškai svarbus energijos šaltinis taps prieinamas iš vis įvairesnių ir gausesnių tiekėjų vis laisvesnėse rinkose. Vadinasi, skirtingai nuo naftos bumo pokario dešimtmečiais, toks dujų rinkos augimas gali ir nesuteikti galingo politinio įrankio didžiausias atsargas turinčioms šalims. Skalūninės dujos gali gerokai sumažinti politinę įtaką, kurią Rusija, Venesuela ir Iranas kadaise laikė neatsiejama pajamų iš dujų dalimi.
„Skalūninių dujų revoliucijos jėga nustebino visus“, – sako BP vyriausiasis ekonomistas Christofas Rühlas. JAV Nacionalinės naftos tarybos 2003 metų vertinimu Šiaurės Amerikoje (įskaitant Kanadą ir Meksiką) gali būti 1,1 trln. m³ išgautinų skalūninių dujų. Šiais metais „Advanced Resources International“ (JAV) apskaičiavo, kad atsargos gali būti 50 kartų didesnės.
Skalūninių dujų gausu ne tik JAV. Šalies Energetikos informacijos administracija balandį paskelbė ataskaitą, kurioje nagrinėjami 48 skalūninių dujų baseinai 32 šalyse (žr. žemėlapį). Joje nustatyta, kad išgautinos atsargos sudaro 190 trln. m³, neįskaitant galimų radinių buvusioje Sovietų Sąjungoje ir Artimuosiuose Rytuose, kur investicijų į skalūnines dujas dėl milžiniškų įprastų dujų atsargų tikėtis neverta ne vienus metus. Per trumpą laiką galimi išgautinų Žemės dujų atsargų kiekiai paaugo apie 40 proc. Tobulėjančios gavybos technologijos ir geologinis smalsumas artimiausiais metais tą vertę neabejotinai padidins.
Be to, skalūninės dujos nėra vienintelis naujas atsargų šaltinis – „įkalintosios dujos“ smiltainyje ir metanas akmens anglies telkiniuose (tokios dujos šachtose pribaigdavo kanarėles) irgi turi perspektyvų. Pažvelgus į tolesnę ateitį (labiau hipotetiškai), reikia nepamiršti planetos kontinentiniuose šelfuose į hidratus sušalusių dujų, iš kurių galima išgauti per 1000 trln. m³, jei pavyks rasti būdą tuos telkinius eksploatuoti. Tikėjimas, kad žmogaus sumanumas visuomet ras būdų padidinti išteklių atsargas kaip iš gausybės rago, nieko negarantuoja. Bet dujų atveju šansai ateinančiais dešimtmečiais gana geri.
Tarptautinės energetikos agentūros užsakymu būsimai „Pasaulio energetikos apžvalgai“ paruoštas scenarijus leidžia susipažinti su galima raida. Jis pavadintas „Auksiniu dujų amžiumi“ ir numato, kad nuo dabar iki 2035 metų pasaulinė metinė gavyba paaugs 1,8 trln. m³ ir pasieks 5,1 trln. m³. Nemaža dalimi prisideda netradiciniai šaltiniai (žr.grafiką). Augimas apie 50 proc. didesnis nei naudojamas scenarijuje kaip bazinė linija, o prekyba dujomis tarp pagrindinių pasaulio regionų padvigubėja. Akmens anglies vartojimas nuo XXI a. 2-ojo dešimtmečio pabaigos mažėja, o 2030 metais ją pralenkia dujos, pasauliui duodančios ketvirtį visos energijos.
Už Šiaurės Amerikos ribų skalūninių dujų telkinių vystymas dar tik pradedamas. Nors neatrodo tikėtina, kad dėl hidraulinio skaldymo bus masiškai užteršti gruntiniai vandenys (dujų turintys skalūnai paprastai glūdi gerokai giliau už gruntinių vandenų atsargas), tokia rizika paskatino rimtai sunerimti dėl šios technologijos poveikio aplinkai. Prisidėjus jautriam požiūriui į kaimiškas „la France profonde“ (Prancūzijos gilumų – vert. past.) grožybes, Prancūzijoje dėl to skalūninių dujų žvalgymams paskelbtas moratoriumas. Bet Lenkijoje, kurios atsargos gali būti didžiausios Europoje, įmonės skubriai daro gręžinius norėdamos pasidairyti, ko yra.
Pietų Afrikoje, kuri galbūt turi didžiausias to kontinento skalūninių dujų atsargas, skalūnai Karu baseine sudomino „Shell“, kuri vis dažniau skelbiasi esanti į dujas orientuota bendrovė. Be to, „Shell“ – viena įmonių, besidairančių į Kinijos skalūninių dujų atsargas, kurios gali būti didžiausios planetoje. Kinija skalūninėmis dujomis itin domisi – valstybinės įmonės superka profesinę amerikiečių patirtį įsigydamos dalis žinomose bendrovėse, kurios išgauna skalūnines dujas. Gali būti, kad masiškai skalūnines dujas išgauti šalis gali pradėti dar nesibaigus dabartiniam penkmečio planui.
Šiuo metu dujos perkamos ir parduodamos trijose skirtingose pasaulinėse rinkose: Šiaurės Amerikoje, Europoje ir Azijoje – o kainos visose trijose ryškiai skiriasi. Dereguliuotoje Šiaurės Amerikoje su konkurencinga rinka ir įprastas atsargas papildančia skalūninių dujų gausa kainos mažos. Azijoje, kur dujomis dažniausiai prekiaujama pagal ilgalaikes sutartis, susietas su naftos kaina, kainos didelės. Europa per viduriuką. Kainos šiuo metu siekia apie 4 JAV dolerius už 1 mln. Btu Amerikoje, 8 dolerius kontinentinėje Europoje ir 11 dolerių Azijoje (1 mln. Btu – apie 300 kilovatvalandžių).
Ilgalaikių sutarčių ir su nafta susietos kainodaros kilmė turi gilias šaknis. XX a. 7-ajame dešimtmetyje pradėjus masiškai naudoti dujas, jos pakeitė namus šildžiusį mazutą, tad visai logiška jų kainą susieti su naftos. Kadangi stambioms investicijoms į žvalgymus, gavybą ir infrastruktūrą reikėjo maišų kapitalo, ilgalaikės sutartys tapo sektoriaus norma.
Šiandien nafta iš esmės nėra dujų pakaitas. Dujos ne pilamos į automobilius ir sunkvežimius – nors yra dujinio transporto entuziastų, kurie dėl to norėtų ką nors padaryti, – o kūrena elektrines ir šildo namus. Tačiau daugelis dujų gamintojų archajiška kainodara visai patenkinti, ypač kai naftos kainos aukštos. Ribotą pasirinkimą turintiems klientams teko su tuo taikstytis. Anot neseniai Masačusetso technologijų instituto atlikto tyrimo, dujotiekiais teka 80 proc. visų dujų, kuriomis prekiaujama tarp regionų. Taigi tokių vamzdynų ištakoje esančios bendrovės, kaip antai Rusijos „Gazprom“, kuri Vakarų Europai tiekia ketvirtį visų dujų, derybose turi tvirtą poziciją. Dujotiekių kontrolė reiškė, kad „Gazprom“ išjungus dujas (kaip 2009-aisiais per ginčą dėl tranzito per Ukrainą), pirkėjams nebuvo kur rasti alternatyvų.
Tačiau per kelerius pastaruosius metus trys veiksniai (SGD iš Kataro, kurių nebereikėjo skalūninių dujų apsčiai turinčioms JAV, nedidelis energetikos rinkos dereguliavimas Europos Sąjungoje ir sumažėjusi bendra paklausa) padėjo atlaisvinti „Gazprom“ gniaužtus. Reformos elektros energijos sektoriuje smulkesnėms Europos energetikos įmonėms leido aktyviau konkuruoti, neatidėliotinų sandorių rinkoje SGD kartais perkant už kainą, kuri tesiekia pusę nustatytos ilgalaikėmis sutartimis su Rusija. Stambesnės energetikos įmonės, kurių rinkos dalis pradėjo mažėti prašydamos geresnių sąlygų kreipėsi į „Gazprom“, kuri nėra pagarsėjusi palankumu klientams. Paprastai nesukalbama Rusijos bendrovė su klientais iš Europos susiderėjo dėl naujų sutarčių trejų metų „kriziniam laikotarpiui“, kurios numatė, kad iki 15 proc. dujų gali būti įkainotos pigiau pagal neatidėliotinų sandorių sąlygas. (Irgi nemažai dujų ES šalims tiekianti Norvegija dujomis pradėjo prekiauti pagal sutartis, kurios su neatidėliotinų sandorių kainomis susiejo dar didesnę dalį.)
Nuo to meto Europos rinka atsigavo. Kainos pakilo, kai dėl sukilimo nutrūko dujų tiekimas iš Libijos, o nemaža Kataro SGD dalis atrado naują adresatą Japonijoje, kuri po avarijos Fukušimos elektrinėje neteko didelės branduolinės energijos dalies.
Nekeista, kad tolesni mėginimai spausti „Gazprom“ persvarstyti sąlygas pradėjo klupti. Vasarį ji atmetė vokiečių „e.ON“ – vienos svarbiausių klienčių – prašymus dujas susieti su neatidėliotinų sandorių kainomis. Birželio pabaigoje „Gazprom“ vadovas Aleksejus Milleris akcininkams pasakė, kad pagal naftą indeksuojamos ilgalaikės dujų sutartys niekur nedings. Privačiai bendrovė klientams tebeaiškina pakeisianti būsimų sutarčių pobūdį ir nūnai atrodo labiau linkusi Europos energetikus ir komunalininkus laikyti potencialiais partneriais, o ne bestuburiais varžovais.
Cinikai kalba, kad toks supratingosios įvaizdis – klasta siekiant atbaidyti nuo investicijų į skalūninių dujų telkinius ir alternatyvius dujotiekius. Jeigu neva sukalbama „Gazprom“ kartu su didesniu optimizmu dėl SGD ir skalūninių dujų atvėsintų Europos įkarštį dėl seniai planuojamo „Nabucco“ dujotiekio, kuris iš Kaspijos ir Artimųjų Rytų Europai per metus galėtų pristatyti 30 mlrd. m³ dujų, Rusijai tai labai patiktų. Bet naująjį Rusijos požiūrį taip pat galėjo lemti suvokimas, kad pasaulis išties keičiasi. Liepą paskelbtame Rice’o universiteto Jameso Bakerio instituto tyrime manoma, kad, skalūninių dujų telkinius eksploatuojant maksimaliai, „Gazprom“ dalis Vakarų Europos rinkoje nuo 2009 metais buvusių 27 proc. 2040-aisiais gali būti nukritusi iki 13 proc.
Be to, „Gazprom“ aiškėja, kad Kinijos, su kuria dėl dujotiekio sandorių ji derasi nuo 2005 metų, nedomina anksčiau Azijos rinkoms būdingos ilgalaikės fiksuotos sutartys – ji, tiesą sakant, net nenori mokėti europietiškų kainų. Dėl didžiulio skalūninių dujų potencialo ji galbūt dar mažiau norės mokėti kiek prašoma, nutardama mažiau priklausyti nuo dujotiekių, o verčiau rizikuoti tikėdamasi, kad svyravimus pavyks išlyginti neatidėliotinų sandorių rinkose. Sumažėjus dujotiekiais importuojamų dujų daliai, kris ir įprastų tiekėjų galia nustatant kainas, net jei bendras jų tiekiamas kiekis padidės.
Vis dažniau atrodo, kad dujas perkant įvairiose rinkose išnyks šiandien regionams būdingi reikšmingi kainų skirtumai, o dujos gali pasidaryti tokios pat pakeičiamos kaip nafta ir jomis gali būti prekiaujama taip pat plačiai. Nėra požymių, kad SGD augimas (2010 metais 23 proc. pagal tūrį) sulėtėtų. Nuo 2000 metų Europos SGD importo pajėgumas daugiau kaip padvigubėjo, o importo terminalo statybos sąnaudos nusmuko. Per šiuos metus jau iš pasaulio laivų statyklų užsakytų SGD tankerių skaičius dvigubai viršijo užsakytų per visus 2010-uosius. Kataras, kuris kartu su Iranu ir Rusija turi įspūdingiausius įprastų dujų telkinius pasaulyje, stato naujas skystinimo gamyklas. Kitos šalys irgi skuba statyti eksporto terminalus: Australijai žengiant priekyje, daugiau SGD pasaulio rinkoms pristatyti taip pat pasiruošusios Indonezija, Papua Naujoji Gvinėja ir kitos šalys. Suskystinimo gamyklos ruošiamos net JAV.
Kai pasaulinė dujų rinka aprūpinama iš plačiai pasklidusių įprastų ir neįprastų šaltinių, viena iš pasekmių ta, kad tokia įvairovė sumažins stambių tiekėjų galią diktuoti kainas ir prievartauti pirkėjus. Kartais pasigirsdavo kalbų apie „dujų OPEC“ – garsiausiai, kai baigiantis 2008-iesiems apie tuzinas dujų tiekėjų susitiko Maskvoje pirmininkaujant Rusijos ministrui pirmininkui Vladimirui Putinui. Tačiau nepaisant žvanginimo kardais dėl dujotiekių, esamomis sąlygomis kažkas panašaus į OPEC analogą atrodo beveik neįmanoma. Bent jau energetikos įmonės dažniausiai turi atsargų, tad gali koreguoti naudojamo kuro derinį, o su naftos stygiumi susidūrusiems automobilių vairuotojams tai neįmanoma. Svarbiausia, kad dujų tiekimo valdymas mėnesiniu pagrindu, kokio siekia naftos kartelis, būtų beveik neįmanomas, kol didžiuma dujų tebebus tiekiama pagal ilgalaikes sutartis, kurias sunku nutraukti.
O naujosios technologijos visą laiką plečia gavybos bazę silpnindamos įprastų telkinių strateginę svarbą ir juos kontroliuojančiųjų galią. Kol nebuvo skalūninių dujų, manyta, kad Venesuela netrukus gali tapti svarbiu dujų šaltiniu Jungtinėms Valstijoms, o milžiniškos Irano dujų atsargos potencialius klientus paskatins pažeisti šaliai dėl jos branduolinės programos taikomas sankcijas. Dabar abiejų atvejų tikimybė menkesnė: Bakerio instituto tyrimas rodo, kad nors abiejų šalių svarba augs (numatoma, kad 2040 metais 26 proc. SGD pasaulyje bus gaunama iš Venesuelos, Irano ir Nigerijos), tai vyks gerokai lėčiau nei būtų vykę pasaulyje turint ribotas atsargas.
Dujų rinkos augimas neišvengs nemalonumų. Stambūs projektai kartais vėluos, tad bus laikotarpių, kai atsargos bus suvaržytos; o kartais pajėgumas gali būti per didelis, kaip neseniai. Gali paaiškėti, kad kai kuriose kitose šalyse sunku atkartoti JAV sėkmę su skalūninėmis dujomis, nes tai lėmė ne tik palanki geologinė padėtis ir jankiškas sumanumas, bet ir įvairios teisinės bei reglamentavimo pozicijos, kaip antai išdėstytosios 1978 metų įstatyme. Kai kur skalūninių dujų gavyba gali mirtinai įstrigti nerimaujant dėl aplinkosaugos. Tačiau nors tempas gali lėtėti, o kelyje nestigti duobių, kol kas atrodo, kad revoliucija nesustos.
