Pasaulio energijos rinkos, atsiradus naujiems dujų šaltiniams, gali pasikeisti, bet procesas nebus greitas ir lengvas
Bespalvės, bekvapės ir lengvesnės už orą. Jusles gamtinės dujos gal ir ne itin veikia, bet kaip šilumos ir elektros šaltinis jos keičia energijos rinkas. Maždaug 100-aisiais mūsų eros metais graikų rašytojas Plutarchas pastebėjo „amžinąsias ugnis“ ten, kur dabar Irakas. Veikiausiai tai buvo iš žemės besiveržiančios metano dujos, kurias uždegė žaibas. Nūnai amžinųjų ugnių vis daugiau. Netikėtas skalūninių dujų bumas, prasidėjęs JAV, gali išplisti kitur, nemenkai papildydamas pasaulines dujų atsargas.
Skalūninės dujos („netradicinis“ metano šaltinis, kaip ir dujos iš akmens anglių klodų bei dujos nepralaidžiose, neporėtose uolienose) netruko pakeisti JAV energetikos perspektyvas. Tuo pat metu įprastuose telkiniuose atradus milžiniškų tradicinių dujų atsargų, turimų atsargų kiekis paaugo visame pasaulyje. Dujos – vienintelis iškastinis kuras, kurio dalis tenkinant energijos poreikius ateityje greičiausiai augs.
Ilgą laiką dujos laikytos vargše naftos giminaite. XVIII a. pabaigoje namams apšviesti jas naudojo škotų inžinierius Williamas Murdochas, bet tai prigijo tik po kelių dešimtmečių, kai namų ir gatvių apšvietime išpopuliarėjusios dujos pakeitė mirgančias žvakes. Panašiu metu prasidėjo ir komercinė dujų bei naftos eksploatacija, bet dujos išliko nišinis produktas, skirtas apšvietimui. Turtingojo pasaulio energetikos klubas Tarptautinė energetikos agentūra (TEA) teigia, kad dujos, nors jų paklausa pastaraisiais metais auga, 2035-aisiais kaip energijos šaltinis naftos dar nepasivys, o akmens anglis pralenks tik tuomet, jeigu bus eksploatuojamos visos naujosios dujų atsargos.
Bėda ta, kad transportuoti dujas sunku ir brangu. Kadaise taip buvo ir dėl naftos, bet, XX a. 7-ajame dešimtmetyje sukūrus supertankerius, ieškant kliento pasaulinėje rinkoje ją pervežti gana pigu. Tiekiant dujas reikia iš karto turėti, kas jas pirks ir kaip jas pristatyti.
Neįkainojama biržos prekė
Dėl tokių didelių transportavimo išlaidų biržos prekių savybės dujoms nebūdingos. Tik trečdaliu dujų prekiaujama tarp valstybių, o naftos – dviem trečdaliais. Kitų biržos prekių kaina panaši visame pasaulyje, bet dujos pasaulinės kainos neturi. JAV, taip pat Didžiojoje Britanijoje ir Australijoje, jomis prekiaujama laisvai, o kainas lemia konkurencija. Kontinentinėje Europoje biržinė prekyba dujomis pradeda įsitvirtinti, bet didžiuma dujų atkeliauja vamzdynais ir parduodama pagal ilgalaikes sutartis, susietas su naftos, kurios pakaitalu laikytos dujos, kainomis.
Dujų beveik neturinti Azija smarkiai priklauso nuo suskystintų gamtinių dujų (SGD) importo. Atkirstąsias dujas (angl. stranded gas), kurias vamzdynais rinkoms tiekti per toli, galima suskystinti atšaldžius iki –162 °C, pristatyti specialiais tanklaiviais ir paskirties vietoje grąžinti dujinę formą. Bet milžiniški agregatai, kurių šiam darbui reikia abiejose pusėse, labai brangūs.
Įvairiuose kraštuose dujų kainos nustatomos naudojant gana skirtingus metodus, tad pasaulyje jos pašėlusiai skiriasi. JAV, kur iš žemės švilpdamos veržiasi skalūninės dujos, kainos neseniai nusirito į dešimties metų žemumas. Azijoje kainos gali būti dešimtkart didesnės nei JAV.
Marios dujų
Pasaulinės atsargos bent 30 metų augo nuolat. Pernai Masačusetso technologijos institutas (MIT) paskelbė ataskaitą, kurioje rašoma, kad nemenkai išaugo ir pasaulinė gavyba: 1990–2009 m. ji padidėjo dviem penktadaliais, t. y. augo dukart greičiau nei naftos. Vos prieš pusę dešimtmečio atrodė, kad pasauliui dujų užteks tik 50–60 metų. O dabar, atradus skalūninių dujų, taip pat kitų netradicinių ir naujų tradicinių dujų telkinių, laikotarpis, kai kuriais vertinimais, nusitęsė iki 200 metų ar daugiau.
Dėl gausių netradicinių dujų išteklių maždaug dvigubai išaugo dujų atsargų bazė, kuri įvertina visas žemės gelmėse esančias dujas, o ne vien tai, ką ekonomiškai naudinga išgauti. 2009 m. TEA apskaičiavo, kad „ilgalaikę pasaulinę išgaunamų dujų atsargų bazę“ sudaro 850 trln. m3, o ne 400 trln. m3, kaip buvo vos metais anksčiau. Pagrindinė tokio pokyčio priežastis – skalūninės ir kitos netradicinės dujos. Ne tik JAV, bet ir daliai Europos, Kinijai, Argentinai, Brazilijai, Meksikai, Kanadai, kelioms Afrikos valstybėms, o ir kitoms šalims po kojomis glūdi dar nežinia kiek dujų, kurios gali pakeisti jų energetikos perspektyvas.
Padėjo geresnės technologijos, taip pat ir didelė naftos kaina. Nuolat augant žaliavinės naftos kainai, naftos bendrovės šio ištekliaus ieško dar smarkiau. Bet kol nėra bandomojo gręžinio, beveik neįmanoma tvirtai žinoti, ar naftininkus taip jaudinantys tam tikri geologiniai požymiai duos naftos ar dujų (kartais ir to, ir to, o dažnai nieko). Pastaruoju metu didelės naftos bendrovės aptiko gausybę dujų.
Prisidėjo ne tik technologiniai laimėjimai, atvėrę JAV skalūnų klodus, bet ir pažangūs giliavandenių gręžinių sprendimai, kurie iš esmės pakeitė žvalgymus jūrose. Pradėjusi iš jūrinių telkinių dideliais kiekiais tiekti SGD, dujų supervalstybe taps Australija. Be to, geresnės technologijos ir pasaulinis atšilimas atveria gausių gamtinių išteklių Arktyje.
Bet yra išlygų. Pernai TEA paskelbė ataskaitą „Ar žengiame į auksinį dujų amžių?“. Klaustukas rodo, kad dėl skalūninių dujų sunerimusi visuomenė gali suvaržyti jų gavybą. Tai viena priežasčių, kodėl TEA vyriausiasis ekonomistas Fatihas Birolas anaiptol nėra tikras, kad JAV skalūninių dujų bumą galima atkartoti kitur.
Daugiausia žadančiame scenarijuje (jeigu skalūninių dujų gavyba vyks maksimaliomis apsukomis) TEA numato, kad dujoms, kurios šiandien pasauliniame energijos rūšių arsenale sudaro 21 proc., 2035-aisiais teks 25 proc. Iš pažiūros gal ir menkas padidėjimas, bet per tą laiką įspūdingai išaugs bendras pasaulinis vartojimas. Jeigu kliūtys yra įveikiamos, tuomet turint daugiau dujų ir mažesnes kainas pasaulinė dujų paklausa 2010–2035 m., anot TEA, padidės 50 proc.
Dujomis taip domimasi ne tik dėl smarkiai išaugusių atsargų, bet ir dėl to, kad jos tinka įvairiems tikslams įgyvendinti. Tai lanksčiai pritaikomas kuras, kuriuo galima šildyti namus, kūrenti pramoninius katilus ir naudoti kaip žaliavą naftos chemijos pramonėje, iš jų gaminant plastiką, trąšas ir kitus naudingus dalykus. Be to, jos lėtai, bet pastebimai skinasi kelią kaip degalai sunkvežimiams ir autobusams.
Įvairiuose kraštuose dujų kainos nustatomos naudojant gana skirtingus metodus, tad pasaulyje jos pašėlusiai skiriasi.
Bet daugiausia pažengta elektros energijos gamyboje. Kombinuotojo ciklo dujų turbina – technologiniu laimėjimu tapęs šalutinis aviacijos pramonės produktas – pakeitė šio sektoriaus ekonominius procesus. Su tokia turbina elektrą iš dujų gaminti ne tik pigiau, bet ir anglies dvideginio proceso metu išmetama iki 50 proc. mažiau nei deginant akmens anglis. Vyriausybėms stengiantis mažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekius, akmens anglis pakeitus dujomis rezultatų pavyks pasiekti gana greitai. Energijos rūšių arsenale dujų dalis jau paaugo iki 21 proc., nors nuo XX a. 7-ojo dešimtmečio pabaigos iki amžiaus galo laikėsi ties 16 proc.
Pasak Michaelo Stoppardo iš tyrimų bendrovės IHS CERA, dujinės elektrinės yra mažai nuviliantis variantas. Jas statyti gana pigu, pagal kapitalo sąnaudas jos lengvai nurungia branduolinę energiją, be to, dažniausiai yra pigesnės už atsinaujinančios energijos gamybos būdus. ES tikisi, kad 2050 m. apie 97 proc. elektros energijos bus gaunama iš atsinaujinančių šaltinių, bet dujinių elektrinių, ko gero, dar reikės laukti dešimtmečius, idant užtikrintų lankstumą ir saugumą. O jeigu dujos bus pakankamai pigios ir pavyks pasiekti, kad tokie metodai, kaip antai anglies dvideginio surinkimas ir saugojimas, būtų komerciškai prasmingi, dujų vartojimas gali ir ilgiau tarpti net tuomet, kai anglies dvideginio išmetami kiekiai pasaulyje bus radikaliai sumažinti.
Tačiau dujos kol kas brangios (išskyrus JAV), o jų transportavimas, ko gero, išliks nepigus. Dujų rinkos regioninės, o pačios dujos dažniausiai tiekiamos vamzdynais, kurie nusitiesę per valstybes ir net kontinentus, bet ne tarp jų. Nutiesti kilometrą vamzdyno kainuoja milijonus dolerių. Eksploatuojant dujų telkinį naudojamas toks verslo modelis: surandami pirkėjai ir susaistomi ilgalaikėmis sutartimis, idant būtų galima garantuotai padengti dujų gavybos ir pristatymo sąnaudas. Alternatyva – dujas vežti skysta forma kaip SGD. Bet dujų suskystinimo projektams irgi reikia milžiniškų investicijų, o dažnai ir ilgalaikių pirkėjų.
Gerai suteptas
Dėl istorinių veiksnių susiformavo kita anomalija: dujomis tarp valstybių dažniausiai prekiaujama už kainas, kurios yra susietos su žaliavinės naftos kainomis. Kai XX a. 7-ajame dešimtmetyje dujas pirmą kartą rinkai pristatė kaip komercinį kurą, t. y. alternatyvą skystajam šildymo kurui, buvo logiška jas įkainoti pagal pakaitalą. Bet buvo ir subtilesnė priežastis. XX a. 7-ajame dešimtmetyje nafta buvo naudojama kaip nepriklausomas kainų arbitras olandiškoms dujoms, o 8-ajame dešimtmetyje – alžyrietiškoms ir norvegiškoms, nes nė viena pusė negalėjo daryti įtakos jų pasiūlai ir paklausai. Sistema išliko ir tuomet, kai baigiantis XX a. 8-ajam dešimtmečiui į Europą pradėjo tekėti Rusijos dujos. Bet ekonominiai procesai pasikeitė, ir vienos biržos prekės vertinimas pagal kitą dabar atrodo keistai.
Pasiūla ir paklausa, pagrįsta konkurencija, Didžiojoje Britanijoje vyksta nuo to meto, kai XX a. paskutiniame dešimtmetyje panaikintas energetikos sektoriaus reguliavimas. Prekiaujama virtualiame centre „National Balancing Point“. Europos Sąjungai pereinant prie centralizuotos prekybos dujomis, kuri vyksta virtualiajame centre „Title Transfer Facility“ (TTF), taip pat Belgijos „Zeebrugge“ ir Vokietijos „NetConnect Germany“ (NCG) bei „Gaspool“, panašūs susitarimai plinta ir Šiaurės vakarų Europoje. Modeliu tapo amerikiečių „Henry Hub“, veikiantis Luizianoje, kur susitinka devyni valstijas jungiantys dujotiekiai, o dujos skirstomos pirkėjams, nustatant orientacines kainas visoms JAV.
Konkurencijai rinkoje padidėjus viso pasaulio mastu, dujos neabejotinai atpigtų, nes nutrūktų ryšys su nafta; bet tai pasiekti bus sunku. Rusijos dujų milžinė, valstybės valdoma „Gazprom“, iš kurios Europa gauna 25 proc. dujų, griežtai nusiteikusi prieš indeksavimo pagal naftos kainas panaikinimą. Tarp jos ir stambių Europos pirkėjų bręsta kivirčas. Dalis žinovų teigia, kad ilgainiui dujos turi tapti pasauliniu pakeičiamu produktu, kaip nafta; tuomet daugiau dujų transportuojant SGD forma ir taip mažinant regioninės gavybos perteklių bei kompensuojant stygių Šiaurės Amerikoje, Europoje ir Azijoje, kainų skirtumai tarp regionų imtų mažėti. Bet kiti mano, kad to niekada nebus.
Suprantama, dujų gamintojai patenkinti kainomis, kurios didelės dėl indeksacijos pagal naftą, ir tvirtina, kad kitaip stambūs dujų projektai nebūtų ekonomiškai prasmingi. Bet Rickas Smeadas iš konsultacijų bendrovės „Navigant“ mano, kad yra rimtų priežasčių konkurencingų dujų kainų norėti visoms suinteresuotoms pusėms. Jis aiškina, kad tai sumažintų regioninį kainų svyravimą, o dujų gamintojai turėtų plačią ir lanksčią rinką, tad nebereikėtų pasikliauti vienu klientu vamzdyno gale. Tai turėtų paskatinti investuoti reikiamas milžiniškas sumas.
Jeigu per JAV nusiritusią „skalūninių dujų audrą“ pavyktų atkartoti visame pasaulyje, atsirastų didžiulis perteklius, ir galbūt pasaulinė rinka susiformuotų greičiau. XX a. buvo naftos amžius, o XXI a. gali pasirodyti esąs dujų amžiumi.
