Gigantiškame Norvegijos valstybiniame investicijų fonde vykstančius pokyčius pajus visas pasaulis.
Norvegai ne tokie kaip jūs ir aš – jie turi daugiau pinigų. Norvegijos visuotiniuose rinkimuose, kurie įvyko rugsėjo 9-ąją, skambėjo ne viena kitų šalių rinkimuose girdėta tema. Ministrą pirmininką, leiboristą Jensą Stoltenbergą, konservatorė Erna Solberg iš dalies įveikė pasiūliusi naują veidą ir mažesnius mokesčius. Tačiau šalies vadžias perėmus E. Solberg teks spręsti visai kitokią problemą nei daugumai kitų pasaulio lyderių: ne kaip sudurti galus, o kaip suvaldyti perteklių.
Vienas jo aspektų – ūkio perkaitimas. 2008–2012 m. disponuojamosios pajamos vidutiniškai augo po 3,8 proc. per metus, o Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos vidurkis tesiekė 0,8 proc. Būsto kainos pernai išaugo beveik 6 proc. Darbo jėga dvigubai brangesnė nei kaimynės ES vidurkis. E. Solberg turi rasti, kuo gydyti „olandiškąją ligą“: klestintis Norvegijos naftos ūkis dominuoja kvalifikuotų darbuotojų rinkoje ir iš sektorių, kurie nesusiję su nafta, atima konkurencingumą. Be to, yra dar vienas nedidukas rūpestis – reikia prižiūrėti nuolat augantį šalies valstybinį investicijų fondą.
Visuotinis valstybinis pensijų fondas, kaip yra oficialiai, nors visi jį vadina naftos fondu, – turbūt didžiausias valstybinis investicijų fondas pasaulyje. Šiuo metu jo vertė siekia apie 760 mlrd. JAV dolerių; manoma, kad iki 2020 m. ji perkops 1,1 trln. dolerių. Fondui priklauso vidutiniškai po 2,5 proc. kiekvienos kotiruojamos Europos įmonės. Jis turi stambių akcijų paketų begalėje patikimiausių bendrovių, kaip antai „Royal Dutch Shell“, HSBC ir „Apple“, taip pat 9 proc. didžiausio pasaulyje fondų valdytojo „BlackRock“ dalį.
Fondo pečių neslegia jokie ypatingi įsipareigojimai, pavyzdžiui, mokėti pensijas (fondo pavadinimas klaidinantis). Tad jis turi apsčiai erdvės manevruoti. Jo valdymas grindžiamas skaidrumo ir dorumo principais. Nors fondą prižiūri Norvegijos finansų ministerija, kasdienei veiklai vadovauja šalies centrinis bankas. Etiško investavimo komitetas rūpinasi, kad iš prigimties smerktinomis laikomos bendrovės (pavyzdžiui, tabako arba ginklų gamintojos ir vaikų darbą naudojančios įmonės) būtų apeitos ratu. Viešai skelbdamas visus rezultatus jis meta iššūkį neįžvelgiamo valstybinių investicijų fondų pasaulio normoms.
Rugpjūtį fondas nusprendė paskirti tarybą, kuri jį konsultuos bendrovių valdymo klausimais, ir tai ženklas, kad planuojama aktyviau imtis įmonių portfelio valdymo, ypač tų bendrovių, kuriose fondui priklauso daugiau nei milijardo dolerių verti akcijų paketai arba didesnė kaip 5 proc. dalis. Vadinasi, bus rimčiau prisidedama prie valdybų narių skyrimo; antai fondo vadovas Yngve Slyngstadas neseniai prisijungė prie „Volvo Group“ nominavimo komiteto. Įmonės taip pat bus spaudžiamos gerinti savo bendrąjį valdymą ir taikyti aukštus etinius standartus. Fondui ypač kelia nerimą vengimas mokėti įmonių mokesčius. Argumentai už ilgalaikį investavimą, neseniai pateikti Johno Kay vadovautame britų vyriausybės tyrime, fondui padarė tokį įspūdį, kad šis asmuo paskirtas į fondo bendrovių valdymo komitetą.
Tai rodo ryškų posūkį nuo fondui būdingo pasyvaus investavimo, kai svarbiausia sekti pasaulinius indeksus. Tačiau pokyčių veikiausiai bus ir daugiau. Neseniai praūžusioje rinkimų kampanijoje politikai iškėlė taiklių klausimų apie instituciją, kuri dar neseniai laikyta svarbesne už politiką. Ar fondas ne per didelis? E. Soldberg užsiminė svarstysianti galimybę jį padalyti: „Mūsų partija tiki konkurencija. Jeigu jam vadovaus skirtingi asmenys, atsiras šiek tiek daugiau konkurencijos, ir pamatysime, kieno rezultatai geriausi.“ Gal ji ignoruoja aktualius norvegų poreikius? Populistinė Progreso partija, kuriai šiuo metu lipdomoje koalicijoje gali tekti svarbus vaidmuo, skundėsi, kad pinigus fondas investuoja užsienyje, o Norvegijos keliai trupa. Ar jis pakankamai etiškas? Dalis nevyriausybinių organizacijų nori, kad fondas skatintų augimą besivystančiame pasaulyje arba paspartintų perėjimą į erą be angliavandenilių.
Argumentai už tokius pokyčius anaiptol neįtikinami. Švedijai padalijus savo pensijų fondą, išaugusios valdymo sąnaudos nusvėrė bet kokį efektyvumo pagerėjimą. Kaistančiame ūkyje mažiausiai reikia, kad vyriausybė didintų išlaidas keliams ir tiltams. Pagrindinis fondo įsipareigojimas – ne vienai kartai suteikti galimybę naudotis Norvegijos turtais, o ne spręsti pasaulio problemas.
Keli akmenukai į daržą
Sunkiau ranka numoti į puikų neseniai pasirodžiusį Sony Kapooro iš idėjų kalvės „Re-Define“ darbą apie fondą. Pagrindinis S. Kapooro kaltinimas, kad 3,2 proc. per metus nesiekianti vidutinė fondo grąža neįspūdinga. Ji pastebimai mažesnė nei 4 proc. per metus, kurių tikisi pats fondas. O ir kiti analogiški valstybiniai investicijų fondai, kaip antai Singapūro „Temasek“, gauna didesnę grąžą.
Pasak S. Kapooro, fondas pernelyg konservatyvus. Per 90 proc. turimo portfelio investuojama į lėtai augančius brandžius ūkius, o ne į kylančias rinkas. Taikomasi į atvirąsias akcines bendroves, o ne alternatyvias investicijas, kaip antai privatusis kapitalas arba infrastruktūros projektai. Tai reiškia, kad fondas neišnaudoja svarbiausio pranašumo – galimybės investuoti ilgam. Be to, jis nepakankamai išskaido riziką: trys iš dešimties didžiausių valdomų paketų – naftos bendrovių akcijos, o 10–15 proc. viso portfelio smarkiai priklauso nuo angliavandenilius naudojančių sektorių. S. Kapooras tvirtina, kad jeigu tik fondas būtų šiek tiek drąsesnis, jis galėtų įtikti visiems: ir eiliniams norvegams, norintiems geresnės grąžos, ir nevyriausybinėms organizacijoms, norinčioms atsakingesnio kapitalizmo.
Argumentas, jog laimės visi, gal ir per geras, kad būtų tiesa. Tačiau iškalbingas faktas, kad fondas pradeda įsidrąsinti, ir iš dalies už tai reikia dėkoti būtent tokiems kritiškiems balsams kaip S. Kapooro. Daugiau pinigų permetama į kylančias rinkas ir imamasi aktyviau investuoti. Tikriausiai tai jau atsiperka: pagal rezultatus 2012-ieji fondui buvo antri geriausi metai. Net ir dabar, kol naujoji vyriausybė reformų dar nepradėjo, šių pokyčių poveikį turėtų pajusti įspūdingas pasaulio įmonių skaičius.
