Europa pasiruošusi statyti barjerus prekybai.
Europos Komisija pavojingai žaidžia su protekcionizmo idėja. „Laisvajai prekybai – taip. Nelojaliai konkurencijai – ne. Visas viešųjų pirkimų rinkas atveriančiai Europai, kai kitos šalys jų neatveria visiškai, – ne“. Tai aiškiai protekcionistinėje kalboje šį mėnesį pareiškė Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy. Po mažiau nei dviejų savaičių pasireiškė ir Europos Komisija (EK).
EK pasiūlė leisti ES užverti savo viešųjų pirkimų rinkas įmonėms iš tų šalių, kurios į viešojo sektoriaus sandorius neįsileidžia konkurentų iš Europos. Eurokratai, kaip ir N. Sarkozy, tvirtina, kad tai nėra protekcionizmas. Tai veikiau yra uždaras rinkas padėsiantis atverti svertas.
Pasiūlymas buvo ilgai ruošiamas. Jeigu EK atidėliotų kiekvieną iniciatyvą todėl, kad kurioje nors narėje vyksta rinkimai, ji niekada nieko nepadarytų. Tačiau daugeliui šis pasiūlymas atrodo kaip rinkimų kampanijos dovana N. Sarkozy.
Prancūzijos Socialistų partija to nepasmerks. Tačiau liberalai, ypač Didžioji Britanija ir kiti šiaurės europiečiai, yra priblokšti. Visi žino, kad N. Sarkozy nemėgsta laisvosios prekybos. Nerimą kelia tai, kad Europos Komisija gali atsisakyti savo vaidmens kaip rinkas atveriančios jėgos.
Paprastai besistengianti išlikti artima Prancūzijai, Vokietija šį kartą griežtame privačiame dokumente parašė, kad „pasiūlymas yra nepriimtinas ir turėtų būti atmestas“. Ji pažymi, kad Europa negali ginčyti apribojimų „pirk prekę amerikietišką“, jeigu pati nustato naujus „pirk europietišką“ apribojimus.
Viena iš priežasčių, kodėl pasiūlymas praėjo Europos Komisijos tvirtinimo procedūras, buvo nedora sąjunga tarp Michelio Barnier, vidaus rinkos ir paslaugų komisaro iš Prancūzijos, ir Karelo De Guchto, prekybos komisaro iš Belgijos.
Kitas klausimas – ar pasiūlymas bus patvirtintas ES ministrų taryboje, kurioje yra atstovaujamos visos valstybės. K. De Guchtas teigia, kad Europa turi elgtis su pasauliu ne taip „naiviai“. Kad apgintų savo interesus, jos konkurentai griebiasi visų priemonių. Atėjo laikas Europai diktuoti savo taisykles.
Pernai pirmu savo pasiūlymu jis skatino apriboti vienašalės prekybos lengvatomis besinaudojančių vargingų šalių sąrašą. Kitu pasiūlymu jis imasi didžiulės viešųjų pirkimų rinkos, kuri dažnais vertinimais siekia iki 15–20 procentų bendrojo vidaus produkto (BVP).
Apie 40 šalių pasirašė sutartį dėl viešųjų pirkimų, kurie atveria kelius į viešąsias sutartis. Apie 350 milijardų eurų vertės ES sandorių yra atviri įmonėms iš užsienio. Tai yra dvigubai daugiau nei JAV ir 13 kartų daugiau nei Japonijoje. Dar svarbiau tai, kad nepaisant daugybės metų derybų, Kinijos netgi nėra tarp pasirašiusiųjų.
Nepaisant to, EK mintis leisti į sandorius neįtraukti pasiūlymų, kuriuose yra daugiau nei 50 procentų prekių ir paslaugų iš šalių, nepasirašiusių sutarties dėl viešųjų pirkimų ar kitokių panašių susitarimų, yra neprotingas. Laisvoji prekyba rinkas atveriančioms šalims teikia naudos, nes didina našumą. Vykdant viešuosius pirkimus, piliečiai ir vyriausybės gauna naudos iš pigesnių pasiūlymų iš užsienio. Tai padeda sutaupyti viešųjų pinigų.
Jeigu griežto taupymo laikais šalys sau užkirstų kelią kontroliuoti išlaidas, tai atrodytų keista. Pasiūlytame plane gamintojų interesams yra teikiama pirmenybė prieš vartotojų ir mokesčių mokėtojų interesus. Ir tai sukelia atsakomuosius veiksmus, nors gamintojai iš tiesų nebus apsaugoti.
„Mes žinome, kad ekonomikos vadovėliai tvirtina, jog laisvoji prekyba mums yra gerai, – sako vienas eurokratas. – Tačiau politika taip pat daro įtaką“.
ES jau baigė prekybos karą su Kinija ir didele dalimi likusio pasaulio, kuris kilo dėl pasiūlymo apmokestinti užsienio avialinijas už anglies dvideginio išmetimą. Ji taip pat prisidėjo prie JAV ir Japonijos skundo prieš Kiniją Pasaulinėje prekybos organizacijoje dėl retųjų žemės mineralų eksporto apribojimų.
„Mes žinome, kad ekonomikos vadovėliai tvirtina, jog laisvoji prekyba mums yra gerai, – sako vienas eurokratas. – Tačiau politika taip pat daro įtaką“.
O Europą supantis politinis fonas yra ją nuvarginusi krizė ir besivystančių šalių iškilimo grėsmė. Turėdama didžiulį prekybos deficitą, Prancūzija kaltina besivystančių rinkų konkurenciją dėl deindustrializacijos ir gamyklų iškėlimo iš šalies, prancūziškai vadinamo „délocalisation“. Ją remia Viduržemio jūros klubo sąjungininkai, įskaitant netgi Italiją (Italijos technokrato premjero Mario Montio liberalizmas, regis, dar nesiekia išorės prekybos).
Šis pasiūlymas yra keistas žinant, kad Europa norėtų pasinaudoti Vokietijos pavyzdžiu ir iš krizės vedantį kelią nutiesti per eksporto rinkas . Tai taip pat prieštarauja Europos atsako į krizę esmei – didinti konkurencingumą, o ne ginti neefektyvumą.
Dar blogiau tai, kad EK pasiūlymas ne tik suteiktų Briuseliui galios užverti tam tikras rinkos dalis, bet taip pat įgalintų vietos vyriausybes, savivaldybes ir kitas institucijas neįleisti kai kurių užsienio įmonių (tiesa, tik su aiškiai išreikštu EK pritarimu).
Tai galiotų sandoriams dėl daugiau nei 5 milijonų eurų, kuriose 50 procentų prekių ir paslaugų būtų iš užsienio. Tai nėra vien išorinis protekcionizmas, tai taip pat kelia grėsmę ES bendrajai rinkai. Komisija sako, kad taip ji siekia išpildyti 2010 metais išsakytus Europos vadovų reikalavimus dėl „grįžtamumo“ santykiuose su likusiu pasauliu.
Tačiau geresnė grįžtamumo forma būtų abipusis rinkų atvėrimas. Derybos liberalizuoti prekybą nėra beviltiškos. Pernai Kinija labai patobulino savo paraišką jungtis prie sutarties dėl viešųjų pirkimų. ES sudarė prekybos sutartį su Pietų Korėja ir derasi su Indija, Kanada bei kitomis šalimis. Be to, ES svarsto atnaujinti sutartį su JAV.
Nepamirškite ketvirtojo dešimtmečio
Be abejo, Komisijos pasiūlymas gali būti laikomas ir tarsi pasirinkimu turėti branduolinį ginklą, kuris niekada nebūtų panaudotas. Be to, tai gali apsaugoti ir nuo peštynių, kylančių šalims atskirai mėginant apsaugoti savo rinkas. Vietoje to yra sukuriamos bendros iš Briuselio prižiūrimos taisyklės. Tai taip pat gali būti saugiklis, apsaugantis nuo reikalavimų taikyti kraštutines priemones.
„Mes išvengiame nacionalinio protekcionizmo rizikos sukurdami europinį mechanizmą, – teigia vienas EK pareigūnas. – Jeigu to nepadarysime, galime atsidurti rimtoje bėdoje. Liberalai nesupranta, kas gali nutikti“.
Tačiau Komisija nepakankamai įvertina kitus pavojus. Kad Europa išsivaduotų iš krizės, jai reikia daugiau, o ne mažiau konkurencijos. Jeigu pasaulinėje finansų krizėje galima rasti nors krislą gėrio, tai būtų tai, jog pasaulis kol kas išvengė tokio protekcionistinio karo, koks vyko ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. ES neturėtų išprovokuoti dar vieno.
