Daugelį metų Valstybės dieną šventęs Upytėje, privačioje žemėje Čičinsko kalno papėdėje, Panevėžio rajonas šiemet, tikėtina, jau tą darys sklypą išpirkęs iš savininkės.
Prieš porą metų gaisrui nusiaubus netoli kalno stūksantį medinį namą, pagaliau baigti tvarkyti dokumentai, kad Savivaldybė galėtų nupirkti jo liekanas ir sklypą.
Tvarkys legendinio kalno aplinką
Upytėje, Čičinsko kalno papėdėje stūksantį dviem savininkams priklausantį medinį namą liepsnos nusiaubė 2024 metų vasario 20-ąją.
Netrukus po nelaimės viena iš savininkų Janina Černiauskienė pasiūlė rajono Savivaldybei mainus – savo žemę prie piliakalnio keisti į butą Upytėje.
Nors per tuos porą metų parduodamų butų Upytėje neatsirado, tačiau pati mintis įsigyti žemę rajono valdžiai patiko. Tad nuspręsta šią teritoriją nupirkti.
„Viskas prasidėjo nuo gaisro. Tokioje gražioje vietoje negražus objektas, o galimybės savininkams susitvarkyti gana ribotos ir finansiškai, ir kitaip. Todėl ir kilo mintis perpirkti jų turtą“, – sako Panevėžio rajono meras Antanas Pocius.
Jau artimiausiame Savivaldybės tarybos posėdyje rajono politikai spręs, ar pritarti 0,86 ha pirkimui visuomenės reikmėms.
Šis sklypas yra šalia kelio Kėdainiai–Krekenava–Panevėžys ir ribojasi su rajono Savivaldybės pagal panaudos sutartis naudojamais sklypais. Viename jų yra Tarnagalos, arba kitaip Čičinsko kalnas, o kitame stovi Savivaldybės užsakymu skulptoriaus Vytauto Tallat-Kelpšos sukurtas paminklas „Lietuvos žemdirbiams“.
Tačiau per rajono renginius juose neišsitenkama – šventės išsiplečia ir į planuojamą pirkti J. Černiauskienės sklypą.
Už jį Savivaldybė rengiasi pasiūlyti 7700 eurų, tačiau dar galimos ir derybos.
Pasak mero, kol kas planuojama pirkti tik sklypą, o vėliau ir pačią namų valdą, kurioje teberiogso sudegusio namo liekanos.
Pasak A. Pociaus, išpirkus sklypą ir namo degėsius, ateityje planuojama sutvarkyti visą teritoriją aplink legendinį Čičinsko kalną ir patį kalną.
Pirks nuomojamą butą
Degėsių krūva virtusio namo savąją dalį kaip tik likus keletui mėnesių iki gaisro J. Černiauskienė buvo suremontavusi ir apšiltinusi.
Kiti savininkai, kurių dalyje ir kilo gaisras, žemės neturėjo, o būstą buvo praskolinę, į šį reikalą buvo įsitraukę ir antstoliai.
Pasak J. Černiauskienės, tai dėl jos kaimynų pirkimo procesas tiek ilgai užsitęsė, tačiau dabar sudėlioti visi taškai.
„Pagaliau reikalai pajudėjo. Rajono Savivaldybė iš manęs pirks du sklypus – namų valdą ir prie Čičinsko kalno esančią dirbamą žemę“, – sako nuo gaisro nukentėjusi upytietė.
Aštuonis su puse mėnesio po gaisro pagyvenus pas brolį, jai pavyko išsinuomoti butą Upytėje. Tačiau per tuos dvejus metus nuo nelaimės taip ir neatsirado šiame miestelyje parduodamo būsto.
Su nuomojamo buto šeimininkais ji jau sutarusi jį nupirkti, kai sulauks pinigų už Savivaldybei parduotą turtą.
„Savininkai sutiko palaukti. Labai jiems ačiū“, – sako J. Černiauskienė.
Iš pensijos nebūtų atstačiusi
Sutvarkyti gaisravietę, anot pašnekovės, būtų ne jos jėgoms: vien iš pensijos būsto neatstatytų.
J. Černiauskienė neslepia, kad pusantrų metų buvo labai gaila paliktų sudegusių namų, kuriuose pragyventa apie keturis dešimtmečius.
Dabar skausmas kiek atlėgęs.
„Vietos labai gaila. Pasaka ten buvo“, – pripažįsta namus praradusi upytietė.
Jos namas statytas dar XVIII amžiaus pabaigoje kaip pradinė mokykla.
Čia vaikai mokyti ir XX amžiaus pradžioje, ir tarpukariu, ir sovietmečiu.
Septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, Upytėje pastačius naują mokyklą, šiame pastate įkurtas vaikų darželis.
Vienu metu namas buvo skirtas laikinai gyventi vietos mokyklos pedagogams, buvo tapęs ir mokyklos bendrabučiu.
