Vidurinė klasė balsuoja tai už vienus, tai už kitus (Scanpix nuotr.)
Artėjančiuose rinkimuose viską lems gausių, bet nepastebimų vidutines pajamas gaunančių britų balsai.
Knyga „Nebaigta revoliucija“ („Unfinished Revolution“) – viską savo akimis mačiusio žmogaus pasakojimas apie „naujuosius leiboristus“, pasirodęs netrukus po jų laimėjimo 1997 m. Pirmuose puslapiuose anuomet už viešosios nuomonės apklausas partijoje atsakingas Philipas Gouldas aprašo „kraštą, kurį leiboristai pamiršo“ XX a. devintajame dešimtmetyje. Jį rasi, kur beeisi, jo gyventojai „nei privilegijuoti, nei skurstantys, bet… jiems sunku išsiversti“. Margaret Thatcher šiuos rinkėjus suviliojo, nes atsiliepė į jų troškimus „turėti geresnius namus ir gyvenimus, gauti vis geresnių automobilių, skalbiamųjų mašinų ir televizorių, atostogauti Ispanijoje, o ne Bornmute“. Veiksmas vyksta Ph. Gouldo gimtajame mieste Vokinge, bet tai gali būti bet kuris naujas gyvenamasis rajonas arba nemadingas priemiestis.
JAV tie žmonės būtų vadinami tikruoju vardu – vidurine klase. Nacionaliniame pajamų pasiskirstymo grafike jie įsitaisę ties viduriu. Jų darbo statusas vidutinis: jie gali dirbti mažmeninėje prekyboje arba individualiai užsiimti fiziniu darbu. Jų niekuo neišsiskiriantys sublokuoti namai nestovi nei apleistuose miesto rajonuose, iš kurių dažnai kilę jie patys arba jų tėvai, nei priemiesčiuose, kurie paprastai vadinami „žaliaisiais“ (ten jie norėtų persikelti).
Tačiau Didžiojoje Britanijoje „vidurine klase“ pradėta vadinti žmones, kurie, tiesą sakant, gyvena gana pasiturimai. Anot vieno laikraščio apžvalgininko, būdingoje vidurinės klasės šeimoje galimos bendros pajamos – 400 tūkst. litų per metus. O iš tiesų suma turbūt artimesnė 120 tūkst. litų. Augantys mokesčiai už mokslą turėtų jaudinti vidurinę klasę, tačiau tik 7 proc. britų moksleivių lanko privačias mokyklas. Politikoje šis terminas vartojamas lygiai taip pat netinkamai. Tie, kurie palaiko paveldėjimo mokesčio mažinimą, teigia, kad nuo jo kenčia vidurinė klasė. Bet jis taikomas tik 325 tūkst. svarų (1,3 mln. litų) ir daugiau kainuojančiam paveldėtam turtui, o tai net 100 tūkst. svarų daugiau už vidutinio namo kainą. Be to, teigiama, kad 40 proc. pajamų mokesčio tarifas irgi juos veikia, nors iš tiesų šis tarifas Didžiojoje Britanijoje taikomas tik 3,8 mln. pajamų mokesčio mokėtojų iš 31,7 mln.
Yra daug priežasčių, kodėl elito nesugebėjimas atpažinti tikros vidurinės klasės yra svarbus. Viena – tiesiog jų skaičius. 2007 m. pusė gyventojų priklausė socialinėms ir ekonominėms kategorijoms C1 (žemesnieji tarnautojai) ir C2 (kvalifikuoti darbininkai). Dviem aukščiausioms kategorijoms A ir B priklausė 26 proc., o dviem vargingiausioms – D ir E – 24 proc. gyventojų. Iš pokarinės piramidės su negausiu elitu, šiek tiek didesne vidurine klase ir milžiniška darbo klase britų visuomenė transformavosi į deimantą, kur plačiausia dalis – vidurys.
Vidurinės klasės svarbios ir dėl to, kad jos iš prigimties yra linkusios balsuoti tai už vienus, tai už kitus. Skirtingai nuo turtingųjų ir vargšų, neaišku, ar pagal ekonominius interesus jie turėtų būti palankesni mažam ar dideliam valdžios aparatui. Kitaip nei didžiųjų šiaurės miestų arba turtingų pietų teritorijų gyventojai, vidurinių klasių priemiesčių gyventojai gentinių arba istorinių ryšių su Leiboristų arba Konservatorių partijomis neturi.
Visuotiniuose rinkimuose 1974 m. spalį tik 26 proc. rinkėjų iš kvalifikuotų darbininkų klasės balsavo už torius, palyginti su 49 proc. balsų už leiboristus (žr. pav.). 1979 m. ir už M. Thatcher, ir už leiboristus buvo balsuojama po lygiai (41 proc.). Nei tiek ABC1 (juos į krūvą suplakė apklausų organizatoriai), nei DE prie torių nepersimetė. Konservatoriai sulaukė didžiulio jų palankumo, bet XX a. paskutinį dešimtmetį jie vėl pradėjo linkti į leiboristų pusę. Po karo mažėjantis klasės lojalumas balsuojant svarbus: vidurinė klasė pasirodė esanti nepastoviausia iš visų socialinių grupių ir labiausiai linkusi ieškoti jai tinkamų politikų.
Bet tikrąją vidurinę klasę atpažinti svarbiausia dėl to, kad pastaraisiais dešimtmečiais jai buvo kur kas sunkiau nei paprastai pripažįstama. Žinoma, XX a. devintajame dešimtmetyje prasidėjusios liberalios ekonomikos reformos jiems padėjo daugeliu būdų. Daugiau žmonių įsigijo namus, nes priėmė M. Thatcher kvietimą savo namus nusipirkti iš valstybės. Dėl laisvesnio darbo rinkos reguliavimo buvo paprasčiau įsteigti verslą. Panaikinus finansinių paslaugų reguliavimą, jie galėjo siekti darbo Londono Sityje, kuris kadaise buvo kilmingųjų gūžta.
O pažvelgus atidžiau, jie, regis, gavo ne vien tik naudos. Nors vidurinio sluoksnio pajamos pastaraisiais metais nestovėjo vietoje kaip JAV, augimas buvo gana lėtas. Pasak idėjų kalvės Biudžeto tyrimų instituto, 1979–1997 m. faktinės vidutinės pajamos per metus vidutiniškai augo 1,6 proc., o nuo to meto iki 2007 m. – po 1,9 proc. Šios vertės atsilieka nuo ekonomikos augimo tempų.
Daug lėmė vidutines pajamas duodančių darbo vietų nykimas dėl technologijų arba pigesnės užsienio darbo jėgos. Pasak Maarteno Gooso ir Alano Manningo iš Londono ekonomikos mokyklos, darbo vietų skaičius didžiausių atlyginimų decilėje 1979–1999 m. paaugo beveik 80 proc. Gretimoje žemesnio atlyginimo decilėje augimas apytikriai siekė 25 proc.; augimas užfiksuotas ir dviejose žemiausių pajamų decilėse. Užimtumui susiskaldžius, darbo vietų skaičius šešiose vidurinėse decilėse sumažėjo, nors yra ženklų, kad atėjus leiboristams ši „nykstančio vidurio“ tendencija šiek tiek pasikeitė.
Rezultatas – vidurinė klasė, kur kas jautresnė sunkumams, nei dažnai manoma. Darbo ir pensijų departamento tyrimas atskleidė, kad per 2006–2007 finansinius metus 6 proc. namų ūkių, priklausančių vidutinių pajamų kvintilei, neturėjo lėšų, kad vaikus kartą per mėnesį galėtų leisti į baseiną, 9 proc. turėjo per mažai kambarių, kad vyresnius kaip dešimt metų skirtingų lyčių vaikus galėtų apgyvendinti atskiruose kambariuose, o beveik ketvirtis neturėjo lėšų su šeima savaitei išvykti atostogauti. Profesinių sąjungų kongreso pernykštė apklausa parodė, kad 38 proc. žmonių iš tos pačios vidutinių pajamų kvintilės nerimavo dėl savo darbo perspektyvų – toks pat procentas, kaip ir pačių mažiausių pajamų kvintilėje.
Suprasti, kas ta vidurinė klasė, lengviau nei laimėti jų balsus. Davido Camerono konservatoriams sunkiai sekasi su jais susikurti tokius savitarpio santykius, kaip ledi Thatcher. Kliudo jo ir daugelio kitų iš šešėlinio kabineto bei neoficialių patarėjų prašmatnumas (svarbu niuansai: Tony Blairas irgi lankė privačią mokyklą, bet jo tėvai užsaugo vargingai, taigi jis troškimų turinčius žmones suprato geriau nei politikai iš senosios turtuolių kartos.) Jo politika irgi asimetriška. Jis turi ką pasiūlyti turtingiesiems, pavyzdžiui, padidinti sumą, nuo kurios pradedami skaičiuoti paveldėjimo mokesčiai, ir vargšams, įskaitant „moksleivio priemoką“, kuri skurstančius vaikus lavinančioms mokykloms suteiks geresnį finansavimą. Bet jis neturi ledi Thatcher municipalinių namų politikos ekvivalento vidurinei klasei.
Šia prasme D. Cameronas įkūnija britų elitą: jis supranta daug uždirbančius savo sluoksnio žmones ir nuoširdžiai jaučiasi padėties įpareigotas padėti vargšams, bet tarp šių sluoksnių esantys žmonės lyg ir nepatenka į jo akiratį. Tai gal ir geriau už Amerikos elito požiūrį: jie tiksliau suvokia vidurį, bet toleruoja ir tam tikro lygio skurdą apačioje, kuris būtų nepriimtinas Vakarų Europoje. Bet tai vis tiek problema.
Paprasčiausias grįžimas prie tečerizmo idėjos vidurinės klasės nesujudins, kad ir ką manytų dauguma „dešiniųjų torių“. 1979 m. šios klasės nariai jautėsi varžomi valstybės. Dabar jų požiūris į politinę ekonomiką dviprasmiškesnis, nes valstybė jiems mažesnė našta. Mokesčių didinimas tebėra nepopuliarus, kaip ir šelpimas tų, kuriuos jie laiko nevertais. Bet iš gerovės valstybės jie naudos irgi gauna daugiau nei kada nors – per vaikų išmokas, padidintas „naujųjų leiboristų“, ir naujas mokesčių lengvatas.
Ta pernykštė Profesinių sąjungų kongreso apklausa daug ką atskleidė. Paklausus, ar už ekonominių ir socialinių problemų sprendimą turi būti atsakinga valdžia, ar žmonės, 62 proc. iš vidurinės kvintilės atsakė, kad valdžia (jokia kita kvintilė nebuvo tokia įsitikinusi). Be to, jie buvo labiausiai linkę teigti, kad valdžia privalo mažinti visuomenės nelygybę. Daugiau kaip pusė nurodė, kad valdžia turi perskirstyti pinigus (iš turtingųjų vargšams) – toks pat procentas, kaip ir dviejose žemiausiose kvintilėse. Romantiškas mitas apie griežtą vidurinės klasės individualizmą, deja, tėra tik mitas.
Regis, tai gera naujiena leiboristams, kurie šiuos rinkėjus, gerbdami jų ekonominius siekius, atkovojo iš torių. Jei dabar jie pageidauja socialinės demokratijos, tai tik kairiosios partijos naudai. Bet „naujieji leiboristai“ siekė imtis ir vidurinei klasei ramybės neduodančio nusikalstamumo ir kitų socialinių bėdų. XX a. paskutinio dešimtmečio pradžioje T. Blairui tekusios šešėlinio vidaus reikalų ministro pareigos, kai jis stiprino leiboristų teisės ir tvarkos kursą, buvo tokios pat svarbios, kaip ir Gordono Browno šešėlinio kanclerio pareigos.
Netrukus, kai teks varžytis šiose lenktynėse, leiboristams patiems gali kilti personalo problema. Jiems laimint 1997 m., 2001 m. ir 2005 m. rinkimus, kabineto stuburą sudarė ištikimieji dešiniojo senųjų leiboristų sparno nariai Jackas Strawas, Davidas Blunkettas ir Johnas Reidas. Jų kilmė kukli, o kalba paprasta. Tariamai drakonišką partijos politiką linksniuojantiems kritikams, kuriems būdinga didmiesčių pasaulėžiūra, jie priminė, kad leiboristai nėra liberalai ir kad „jų žmonės“ (žemesnės ir vidurinės klasės) yra pagrindinės nusikalstamumo ir nekontroliuojamos imigracijos aukos. G. Brownas ir T. Blairas vadovavosi tais pačiais instinktais, o galbūt sutampa ir jų istorijos.
O štai tie, kurie galbūt lems leiboristų ateitį (gal labai artimą, jei pralaimėjus būsimuosiuose visuotiniuose rinkimuose bus varžomasi dėl pirmininko vietos), negali teigti tiesiogiai kilę iš britų vidurinės klasės. Tarp svarstomų kandidatų – užsienio reikalų sekretorius Davidas Milibandas ir jo brolis, energetikos sekretorius Edas Milibandas, šiaurės Londono mokovų atžalos, linkusios kalbėti abstrakčiais daiktavardžiais. Kita kandidatė – kultūrinei kairei priklausanti beveik aristokratė Harriet Harman. Valstybės sekretorius mokyklų reikalams Edas Ballsas yra praktiškesnis ir patinka profsąjungoms, bet jam trūksta politinio žavesio.
Kairieji intelektualai ruošiasi debatams apie partijos ateitį. „Atviros kairės“ projektas, vykdomas idėjų kalvės „Demos“, vadovaujamos Jameso Purnellio (buvusio kabineto nario), vertas dėmesio. Bet daug kalbų yra paveiktos didmiesčių mentaliteto. Leiboristų mąstytojai D. Camerono mintis apie „nualintą visuomenę“ smerkia, bet pripažįsta, kad rinkėjai jam pritaria.
Ginant politikus reikia pasakyti, kad sunku formuoti politiką klasei, kuriai priklauso ir visą gyvenimą nacionalinėje sveikatos sistemoje dirbančios slaugės, ir pardavėjai ir kurių pajamos kiekvieną savaitę skiriasi. Turtingųjų ir vargšų interesus suvokti lengviau. Nesugebėjimas disponuoti tikrosios britų vidurinės klasės balsais atleistinas. O štai nesugebėjimas suprasti, kurie žmonės šiai klasei priklauso, ir nesugebėjimas rimtai žiūrėti į jų likimus – ne.
