Neįtikėtinos išgyvenimo istorijos

Žmonijos medicinos istorijoje yra atvejų, kurie atrodo tarsi iš fantastikos romanų, tačiau jie kruopščiai dokumentuoti gydytojų, tyrėjų ir ligoninių archyvuose.

Tai istorijos apie žmones, kurių kūnai peržengė ribas. Ir visos jos prasideda ne stebuklu, o katastrofa.

Šios istorijos ne apie stebuklus. Jos apie ribas – ir apie tai, kad kartais jos pasirodo esančios gerokai toliau, nei manėme.

Sušalusi į ledą

Jana Hilijard augo mažame Minesotos miestelyje, kur žiemos buvo negailestingos.

Ji buvo aktyvi jauna moteris, mėgusi sportą ir užsiėmimus lauke.

1980 m. gruodį kaimiškoje Minesotos vietovėje dvidešimtmetės Janos Hilijard vairuojamas automobilis nuslydo nuo apledėjusio kelio. Aplink – absoliuti tamsa ir beveik 30 laipsnių stingdantis šaltis.

Ji nusprendė eiti ieškoti pagalbos.

Po kelių nueitų kilometrų kūnas pasidavė. Jana susmuko sniege, vos keli šimtai metrų nuo draugo namų.

Kai ją po šešių valandų rado, buvo sustingusi, oda kieta kaip ledas, kvėpavimas beveik nepastebimas, pulsas – vos 12 dūžių per minutę. Jos būklė buvo arti klinikinės mirties.

Visgi gydytojai nepasidavė: šildė ją elektrinėmis antklodėmis, lėtai, atsargiai, suvokdami, kad staigus temperatūros pokytis gali nužudyti. Ir tada įvyko tai, kas vėliau taps medicinos paskaitų pavyzdžiu.

Merginos kūnas lėtai atkūrė šilumą, širdis pradėjo plakti normaliai, kvėpavimas atsistatė. Tą pačią dieną ji ligoninėje atsimerkė.

Po 49 dienų, praleistų ligoninės lovoje, Jana grįžo į visaverį gyvenimą. Be jokių smegenų pažeidimų, be jokių liekamųjų reiškinių – to medicina vis dar negali iki galo paaiškinti.

Šis įvykis pavertė Janą medicinos legenda.

Jana pati sakė, kad viską prisimena labai miglotai, buvo nepaprastai dėkinga gydytojams. Po šios patirties ji tapo labiau dėmesinga gyvenimo smulkmenoms, pradėjo labiau vertinti santykius ir kasdienes akimirkas.

Janos atvejis dabar įtrauktas į medicinos vadovėlius kaip vienas neįtikimiausių kada nors užfiksuotų išgyvenimo po hipotermijos pavyzdžių.

„Mirė“ 66-ioms minutėms

J. Hilijard istorija skamba neįtikėtinai, bet švedų gydytojos Anos Bagenholm atvejis atrodo dar labiau neįmanomas.

A. Bagenholm buvo jauna chirurgė, aistringai mylėjusi kalnus ir slidinėjimą.

1999 m., slidinėdama kalnuose, ji leidosi slidėmis stačiu kalno šlaitu, prarado kontrolę, pargriuvo, trenkėsi į uolą ir įkrito į ledinę upę.

Jos galva įslydo į lede susidariusį plyšį.

Nepaisant 20-ies minučių karštligiškų bandymų ją ištraukti virve, apvyniota aplink koją, tik po 40 minučių atvykę gelbėtojai aštriu kastuvu sugebėjo iškasti duobę ir ištraukė nelaimėlę iš po stingdančio ledo.

Ana net 80 minučių praleido po ledu.

Vanduo buvo toks šaltas, kad ji patyrė hipotermiją, jos kūno temperatūra nukrito iki vos 13,7 laipsnio – žemiausia kada nors išgyvenusio žmogaus temperatūra.

Kai Aną atgabeno į ligoninę, jos širdis buvo sustojusi daugiau nei valandą. Ji be pulso išbuvo 66 minutes.

Šį kartą gydytojai nusprendė elgtis kitaip ir pasinaudoti ankstesnių atvejų patirtimi. Ji buvo prijungta prie širdies ir plaučių aparato per kirkšnį ir lėtai šildoma. Pasiekus 31 laipsnio temperatūrą, Anos širdis pradėjo plakti, o tai buvo stebima tiesiogiai per kamerą, įvestą per trachėją. Gydytojai teigė, kad jiems niekada anksčiau nebuvo pavykę to padaryti. Visi ankstesni pacientai mirė nuo smegenų edemos.

Gydytojai iš pradžių netikėjo, kad Ana išgyvens. Tačiau atsargūs, lėti atgaivinimo metodai leido palaipsniui sugrąžinti gyvybę.

Ana ne tik išgyveno, bet po ilgos reabilitacijos grįžo dirbti gydytoja.

Tiesa, kai ji pabudo po nelaimės, iš pradžių bendraudama turėjo naudoti veido mimiką. Ji patyrė nušalimų ir prireikė ilgo gydymo – tai nebuvo stebuklingas atsikėlimas be pasekmių. Kilo komplikacijų, tačiau ji išgyveno be rimtų organizmo pakitimų.

Anos smulkioji motorika buvo šiek tiek pažeista, todėl ji buvo priversta pakeisti karjeros kryptį iš chirurgijos į radiologiją.

Vienintelis atminties praradimas yra valandos, praleistos po avarijos, – po keturių savaičių ji jau prisiminė savo telefono PIN kodą.

Ana vėliau pasakojo, kad išgyvenimo instinktas ir šaltis kartu veikė kaip saugiklis: kūnas iš esmės įjungė gyvybės išsaugojimo režimą.

Ji tvirtino, kad šis išgyvenimas pakeitė požiūrį į gyvenimą – tapo ramesnė, dėmesingesnė ir jautresnė pacientams.

Anos išgyvenimas leido suprasti žmogaus organizmo galimybes, kurios pranoksta visas mokslines teorijas.

Krytis iš dangaus

1972 m. sausio 26-ąją 22 metų stiuardesė Vesna Vulovič tapo gyvu fizikos paradoksu.

Ji dirbo Jugoslavijos oro linijose „JAT Yugoslav Airlines“ ir tą dieną buvo paskirta į reisą, skridusį iš Stokholmo į Belgradą su tarpiniu nusileidimu Kopenhagoje.

Lėktuvas skrido maždaug 10 160 metrų aukštyje virš tuometinės Čekoslovakijos teritorijos.

Staiga krovinių skyriuje sprogo bomba. Manoma, kad ją padėjo ekstremistai, nors byla iki šiol apipinta diskusijomis.

Sprogimas suniokojo fiuzeliažą – pagrindinę orlaivio korpuso dalį – ir jis subyrėjo ore.

Iš 28 žmonių lėktuve neišgyveno nė vienas – išskyrus Vesną.

Kai lėktuvas subyrėjo, Vesna darbavosi lėktuvo gale. Ji buvo prispausta prie maitinimo vežimėlio, o netrukus atsidūrė fiuzeliažo dalyje, kuri krisdama sukosi ore.

Ši lėktuvo dalis veikė tarsi primityvus kapsulės formos amortizatorius – sumažino kritimo greitį ir apsaugojo ją nuo tiesioginio laisvo kritimo iš 10 km aukščio.

Lėktuvo dalis su Vesna nukrito ant miškingo, apsnigto kalno šlaito netoli Srbska Kamenice kaimo (red. dabartinėje Čekijoje). Tankūs medžiai ir storas sniego sluoksnis dar labiau sušvelnino smūgį.

Tokie kritimai paprastai net nepalieka galimybės atpažinti kūno, bet ji išgyveno.

Kai gelbėtojai atvyko, jie rado Vesną be sąmonės.

Jos būklė buvo kritinė: lūžo kaukolė, trys slanksteliai – vienas jų sutraiškytas, abiejų kojų kaulai, dubuo, keli šonkauliai.

Vesna kelias dienas išbuvo ištikta komos. Gydytojai netikėjo, kad ji išgyvens. Tačiau po kelių savaičių Vesna atgavo sąmonę. Paradoksalu, bet ji neprisiminė nei sprogimo, nei paties kritimo – jos atmintis nutrūko prieš pat nelaimę.

Atsigavimas tęsėsi mėnesius. Iš pradžių ji buvo laikinai paralyžiuota nuo juosmens žemyn. Intensyvi reabilitacija leido Vesnai vėl vaikščioti, nors visą likusį gyvenimą ją lydėjo nugaros skausmai.

Laisvo kritimo iš 10 km aukščio metu žmogus paprastai pasiektų apie 200 km/h ar dar didesnį greitį. Be parašiuto išgyventi beveik neįmanoma. Tačiau Vesnos atveju suveikė sutapimų grandinė: kūnas buvo įspaustas į lėktuvo fragmentą, kuris veikė kaip amortizatorius, o sniegas ir medžiai sušvelnino smūgį.

Mokslininkai spėja, kad fiuzeliažo dalis galėjo veikti kaip oro pasipriešinimą didinanti struktūra.

Manoma, kad jos žemas kraujospūdis, apie kurį ji buvo anksčiau užsiminusi, galėjo apsaugoti nuo mirtino širdies smūgio dėl staigaus slėgio pokyčio.

Šis įvykis 1985 m. buvo oficialiai įtrauktas į Gineso rekordų knygą kaip iš didžiausio aukščio išgyventas kritimas be parašiuto.

Rekordą jai asmeniškai įteikė britų muzikantas Polas Makartnis, kurį ji laikė savo jaunystės dievaičiu.

Pasveikusi Vesna kurį laiką dirbo biure oro linijose, nes skraidyti jai nebebuvo leista.

Ji tapo savotišku nacionaliniu simboliu Jugoslavijoje – išgyvenimo, ištvermės ir stebuklo įrodymu.

Vis dėlto jos gyvenimas nebuvo lengvas. Po Jugoslavijos subyrėjimo moteris kritikavo režimą, dalyvavo protestuose ir kurį laiką neturėjo darbo. Ji niekada nesiekė sensacijos – dažnai sakydavo, kad nelaimė buvo tiesiog atsitiktinumas.

V. Vulovič mirė 2016 m. Belgrade, būdama 66 metų.

Iki šiol jos istorija kelia diskusijų. Kai kurie tyrėjai bandė kvestionuoti tikslų kritimo aukštį ar įvykių aplinkybes, tačiau oficiali versija išlieka tokia pati. Nepaisant ginčų, Vesnos išgyvenimas tebėra vienas įspūdingiausių dokumentuotų atvejų aviacijos istorijoje.

Tai istorija apie sekundę ore, kuri truko amžinybę – ir apie žmogų, kuris turėjo žūti, bet liko gyvas.

Neurologijos mokslo lūžis

1848 m. rugsėjo 13 dieną 25 metų geležinkelio brigadininkas Finas Geidžas dirbo tiesiant geležinkelio liniją netoli Kavendišo miestelio Vermonte, JAV.

Jis buvo laikomas patikimu, darbščiu ir atsakingu vadovu – žmogumi, kuriam darbdaviai patikėdavo sudėtingas užduotis.

Tą dieną jo komanda ruošė uolą sprogdinti. Procedūra buvo įprasta: į išgręžtą skylę supilamas parakas, įdedama dagtis, o mišinys sutankinamas geležiniu strypu. Tačiau kažkas nepavyko – galbūt trūko smėlio sluoksnio, kuris turėjo izoliuoti paraką. Kai F. Geidžas smogė strypu į skylę, įvyko sprogimas.

Geležinis strypas – apie 1,1 metro ilgio, 3 cm skersmens ir beveik 6 kg svorio – tapo mirtinu sviediniu.

Sprogimo jėga iššovė strypą Geidžui tiesiai į veidą. Jis įėjo pro kairį skruostą, perėjo už akies, perskrodė priekinę smegenų dalį ir išlėkė pro viršugalvį, nuskriejęs dar keliasdešimt metrų.

Pagal bet kokią medicininę logiką vyrą turėjo ištikti momentinė mirtis.

Tačiau Geidžas ne tik liko gyvas – jis neprarado sąmonės ilgam. Liudininkai pasakojo, kad po kelių minučių jis sėdėjo ir kalbėjo. Jis netgi pats užlipo į vežimą, kuris nuvežė jį pas gydytoją.

Jo gydytojas Džonas Martinas Harlou vėliau detaliai aprašė šį atvejį medicinos žurnaluose.

Jis pažymėjo, kad pacientas kalbėjo sąmoningai ir atpažino aplinkinius, nors iš atviros žaizdos matėsi pulsuojantis smegenų audinys.

Pirmomis savaitėmis Geidžas kovojo su infekcija ir karščiavimu. Žaizda buvo valoma be šiuolaikinių antibiotikų – tai buvo laikotarpis prieš antiseptikos ir neurochirurgijos pažangą. Nepaisant to, po kelių mėnesių vyras fiziškai atsigavo.

Jis neprarado nei kalbos, nei atminties, nei judėjimo gebėjimų. Viena akis liko akla, tačiau kita matė normaliai. Išoriškai atrodė, kad jis išgyveno beveik be neurologinių pasekmių.

Tačiau tikrosios pasekmės buvo nematomos.

Iki nelaimės ramus ir atsakingas buvęs vyras tapo impulsyvus ir nenuspėjamas.

Jis nebesugebėjo laikytis planų. Darbdaviai atsisakė jį vėl priimti į darbą, sakydami, kad tai jau ne tas pats žmogus.

Šis pokytis tapo vienu pirmųjų aiškių įrodymų, kad priekinės smegenų skiltys – ypač prefrontalinė žievė – susijusios su sprendimų priėmimu, emocijų reguliavimu ir socialiniu elgesiu.

Vieno žmogaus tragedija tapo visos neurologijos mokslo lūžiu.

XIX a. viduryje mokslininkai vis dar ginčijosi, ar smegenys veikia kaip vientisas organas, ar skirtingos jų dalys turi specifines funkcijas.

Geidžo atvejis suteikė dramatišką, realų pavyzdį, kad tam tikrų sričių pažeidimas gali pakeisti asmenybę nepaveikiant pagrindinių jutimo ar judėjimo funkcijų.

Vėlesni tyrimai, atlikti naudojant jo išlikusią kaukolę – ji saugoma Harvardo universitete – leido kompiuteriniu modeliavimu atkurti strypo trajektoriją. Paaiškėjo, kad labiausiai buvo pažeistos medialinės ir orbitofrontalinės sritys – zonos, kurios šiandien siejamos su socialiniu elgesiu ir moraliniais sprendimais.

Po nelaimės Geidžas kurį laiką keliavo rodydamas savo randus ir geležinį strypą kaip keistenybę – tai buvo XIX a. „gyvo stebuklo“ forma.

Vėliau jis dirbo diližano vežiku Čilėje, kur, kaip manoma, iš dalies atgavo savikontrolę. Tai rodo, kad smegenys gali tam tikru mastu persitvarkyti – reiškinys, kurį šiandien vadiname neuroplastiškumu.

Finas Geidžas mirė 1860 m., praėjus maždaug 12 metų po traumos, greičiausiai nuo epilepsijos komplikacijų.

Tai istorija apie tai, kaip geležinis strypas ne tik pervėrė žmogaus kaukolę, bet ir atvėrė duris į naują mokslo epochą.

Penkios dienos tarp gyvybės ir mirties

2003 m. balandžio 26-ąją amerikietis alpinistas Aronas Ralstonas vienas leidosi į žygį atokioje kanjonų vietovėje, esančioje Nacionalinio kanjonų parko teritorijoje, JAV.

Tai buvo trumpa išvyka, apie kurią jis niekam nepranešė – sprendimas, kuris vėliau taps lemtingas.

Leisdamasis siauru plyšiniu kanjonu, Ralstonas netyčia pajudino didžiulį riedulį. Akmuo, sveriantis kelis šimtus kilogramų, nuslydo ir prispaudė jo dešinę ranką prie uolos.

Rankos ištraukti nebuvo įmanoma – ji liko įkalinta tarp akmens ir uolos lyg spaustuvuose.

Vyras buvo visiškai vienas.

Ralstonas turėjo nedaug vandens ir šiek tiek maisto. Jis bandė judinti akmenį naudodamas primityvius svertus, bandė pakeisti kūno kampą, trupinti uolą peiliu, kvietė pagalbą šaukdamas, bet kanjonas slopino garsą.

Po kelių dienų atsargos baigėsi. Vanduo išseko. Jis pradėjo gerti savo paties šlapimą, kad atitolintų dehidrataciją.

Dienomis kepino saulė, naktimis spaudė šaltis. Kūnas silpo, prasidėjo haliucinacijos.

Penktą dieną nelaimėlis suprato – jei nieko nepadarys, mirs. Nusprendė amputuoti sau ranką.

Jam pavyko išsilaisvinti.

Tačiau išbandymas dar nesibaigė. Netekęs daug kraujo ir būdamas kritinės būklės, Ralstonas turėjo nusileisti maždaug 20 metrų aukščio uolos siena, nueiti kelis kilometrus dykumos kanjonu ir rasti pagalbą.

Po kelių valandų jis sutiko atsitiktinius žygeivius, kurie iškvietė gelbėtojus.

Vyras buvo skubiai išgabentas sraigtasparniu į ligoninę. Medikai vėliau teigė, kad jei būtų delsęs dar kelias valandas, tikėtina, būtų miręs nuo dehidratacijos ar kraujo netekimo.

Po ilgos reabilitacijos Ralstonas išmoko gyventi su protezu. Dar daugiau – jis grįžo prie alpinizmo. Vėliau jis tapo motyvaciniu pranešėju ir parašė autobiografinę knygą, kurioje detaliai aprašė šią patirtį.

Jo istorija tapo pasauliniu reiškiniu po 2010 m. filmo „127 valandos“, kurį režisavo Denia Boilas, o Ralstoną suvaidino talentingasis Džeimsas Frankas, už šį vaidmenį nominuotas „Oskarui“.

Ralstono atvejis iki šiol analizuojamas kaip išgyvenimo instinkto pavyzdys. Jis pats vėliau sakė, kad sprendimą amputuoti ranką priėmė tik visiškai susitaikęs su mirties alternatyva.

Kartais, kad išgyventum, turi atsisakyti dalies savęs – pažodžiui.

Džiunglių mergina

1971 m. Džuliana Kiopkė buvo septyniolikmetė mergina, kai jos gyvenimas pasikeitė vienu ypu.

Mergina lėktuvu skrido virš Amazonės džiunglių, kai jis staiga prarado aukštį dėl audros ir techninio gedimo.

Džuliana krito iš maždaug 3 kilometrų aukščio, bet buvo prisegta diržais prie sėdynės. Sėdynė ir tankus medžių kupolas sušvelnino smūgį. Mergina smigo į žemę, bet stebuklingai liko gyva.

Kai Džuliana atsipeikėjo, ji buvo vienui viena, sužalota, krauju pasruvusiu veidu, apsupta milžiniškų Amazonės džiunglių, kur kiekvienas garsas galėjo signalizuoti pavojų: gyvatės, laukiniai gyvūnai.

Nepaisant baimės, jos išgyvenimą lėmė vaikystėje įgytos žinios apie gamtą. Džuliana augo Peru, tėvai skatino ją pažinti mišką, upes ir laukinę gamtą.

Ji mokėjo atpažinti valgomuosius augalus ir vaisius, orientuotis pagal vandens sroves, surasti saugią vietą nakčiai, pasislėpti nuo gyvačių ir kitų pavojingų gyvūnų. Be to, gebėjo išlaikyti geležinę ramybę ekstremalioje situacijoje.

Pirmąją dieną Džuliana daugiau gulėjo ir judėjo labai atsargiai, kad nepakenktų sužalotoms kojoms ir rankoms. Ji aptiko mažą upelį, iš kurio galėjo gerti vandenį, ir surado natūralią pastogę medžių šakose bei tankiuose krūmuose.

Antrąją ir trečiąją dieną ji pradėjo atsargiai judėti – stebėdama gamtą, klausydamasi paukščių ir kitų garsų, kad suprastų, kur gali slypėti pavojus, o kur saugi zona.

Per visą net vienuolikos dienų kelionę Džuliana laikė psichologinį testą. Ji kalbėjo su savimi, kad išlaikytų sąmonę, stebėjo gamtos ženklus, prisiminė tėvų mokymus.

Po vienuolikos dienų ją rado vietos gyventojai.

Džuliana buvo išsekusi, bet gyva.

Medicininė pagalba, nors ir ribota, padėjo atsigauti. Vėliau biologai teigė, kad jos išgyvenimą lėmė vaikystėje įgytos gamtos žinios, gebėjimas priimti sprendimus, instinktyvus atsargumas ir nepaprastas psichologinis atsparumas.

Po šios patirties Džuliana tęsė studijas ir tapo biologe, skyrė gyvenimą Amazonės tyrimams.

Ji nuolat pabrėždavo, kad išgyvenimas nebuvo tik fizinė sėkmė, bet ir psichologinio pasirengimo rezultatas: gebėjimas išlaikyti ramybę, mąstyti strategiškai ir panaudoti turimas žinias.

Džulianos Kiopkės istorija tapo pasaulinio lygio simboliu: ji įrodo, kad žmogaus kūnas ir protas gali išgyventi pačiomis ekstremaliausiomis sąlygomis.

Mirties bausmė

Venčeslavas Mogelis buvo vos 25 metų, kai 1915 m. kovo 18 dieną jo gyvenimas tapo tragedija ir legenda vienu metu.

Meksikos revoliucijos metu jis buvo suimtas ir apkaltintas rėmęs revoliucionierius. Nėra žinoma, kad būtų turėjęs teisę į gynėją ar teismo procesą – nuosprendis buvo vienareikšmis: sušaudyti.

Aštuoni kareiviai paleido į jį šūvius. Mogelis griuvo tarp kitų nužudytųjų.

Pagal mirties bausmės protokolą karininkas priėjo ir atliko tiro de gracia – kontrolinį šūvį, kad nuteistojo mirtis būtų neabejotina.

Bet Venčeslavas nemirė.

Sunkiai sužeistas, krauju pasruvęs, pusiau sąmoningas jis padarė tai, kas atrodė neįmanoma: peršliaužė tris gatves iki vietos bažnyčios. Ten jį aptiko vienas parapijietis, suteikė prieglobstį ir slapta slaugė, kol vyras atgavo jėgas.

Medicina paaiškina dalį šio stebuklo: nors jis buvo sužeistas devynių kulkų, nė viena nepažeidė gyvybiškai svarbių organų.

Po išgyvenimo Venčeslavas tapo legenda. Jis buvo žinomas kaip „El Fusilado“ – „Sušaudytasis, kuris išgyveno“. Jo pasipriešinimas mirties nuosprendžiui tapo revoliucijos, laisvės ir žmogaus dvasios stiprybės metafora.

Kas sieja šias istorijas?

Mediciniškai jos svarbios, nes parodė, kad žmogaus kūnas gali išgyventi ekstremalias būsenas, o išgyvenimą dažnai lemia ne stebuklas, o fiziologijos ribos, kurių dar iki galo nesuprantame.