>
Kaip „Wikileaks“ sutrikdė ir įsiutino Jungtines Amerikos Valstijas, prikaustė visuomenės dėmesį ir pakeitė diplomatijos taisykles.
Paslaptys atsirado kartu su valstybėmis, kaip ir priešų, kritikų bei landūnų pastangos jas atskleisti. Bet informacijos, kurią visai neseniai atskleidė slapukaujanti ir autokratinė, tačiau atvirumą propaguojanti „Wikileaks“, poveikis ir mastas – visai kito lygio. Nusivylęs 23 metų JAV pareigūnas Bradley Manningas iš neva saugaus vyriausybės tinklo atsisiuntė per 250 tūkst. diplomatinių depešų – iš esmės vyriausybinių e. laiškų. Tarp jų buvo ir beveik viešų, ir su žyma „slaptai“. Laiškus jis perdavė „Wikileaks“, o šie – tarptautinėms žiniasklaidos priemonėms, įskaitant vokiečių „Der Spiegel“, ispanų „El País“ ir britų „The Guardian“ (pastarasis juos perdavė ir „The New York Times“).
Pirmosios nuotrupos pasirodė lapkričio 29 dieną. Kai kurios gali sukelti sprogimą, o kitos nuobodžios. Nurodymai diplomatams šnipinėti, šniukštinėjami Ban Ki Muno reikalai ir kniaukiami duomenys apie kitų aukštų JT pareigūnų naudojamas dažnai skraidančių keleivių programas ir kreditines korteles – argi ne skandalas? Kaip ir „neaiškus“ rusiškai kalbantis tarpininkas, perduodantis dosnias Vladimiro Putino ir Silvio Berlusconi vienas kitam siunčiamas dovanas. Bet oficialus raportas, kad realią valdžią Rusijoje turi ministras pirmininkas, kad Italijos vadovas mėgsta gerokai pasilinksminti arba kad Prancūzijos galva Nicolas Sarkozy mėgsta puikuotis ir yra nepastovus, jokio įspūdžio nepadaro.
Iš esmės ne toks svarbus nutekėjusios informacijos turinys, kiek jos šaltinis ir išdavystės pobūdis. Imant duomenis atskirai, atskleista informacija nėra reikšminga – paskelbus teisėtai dalis jos vargu ar sudomintų kaip naujiena. Bet imant drauge, ši informacija pakerta pamatą. Tai Jungtinių Valstijų pažeminimas, nes jos pasirodo kaip nesugebančios išsaugoti savų arba kitų žmonių paslapčių. Tinkamas pavyzdys – depeša apie bendrovę, kuri neva pažeidžia sankcijas tiekti ginklus Iranui. Ženklu „slaptai“ pažymėtoje ir tik amerikiečiams skirtoje depešoje yra pikantiškų smulkmenų, gautų iš „įtakingų draugų turinčio verslininko“. Įrodydamas šaltinio patikimumą, depešos autorius nurodo šeimos ryšius (Irane), kur jo verslas (Baku), kur įgijo išsilavinimą (Didžiojoje Britanijoje) ir apie ryškią karjerą sporto pasaulyje. Vardas nenurodytas, bet jį lengva nustatyti. Kitą kartą jo paprašius pasidalyti eksperto įžvalgomis apie JAV vyriausybei itin svarbų reikalą, jis gali nebebūti toks paslaugus.
Tokia atsitiktinė žala pašaliniams asmenims keistai nesutampa su pamatine „Wikileaks“ misija, nurodyta 2007 metais: „Mums svarbiausia demaskuoti despotiškus Azijos, buvusio sovietinio bloko, Afrikos ir Artimųjų Rytų režimus, bet tikimės padėti ir visų regionų žmonėms, norintiems atskleisti neetišką savo vyriausybių arba korporacijų elgesį.“ Iš pradžių jie taikėsi į didžiulę korupciją Kenijoje, įtariamą neteisėtą veiklą Šveicarijos banko „Julius Baer“ užsienio filiale, JAV kalėjimą Gvantanamo įlankoje, scientologų tikėjimą ir veiklą, Sarahos Palin asmeninį e. paštą, kraštutinės dešiniosios britų nacionalinės partijos narių sąrašą ir toksiškų atliekų skandalą Afrikoje. Beje, „Wikileaks“ akiplėšiškai paskelbė ir slaptus Pentagono bei Didžiosios Britanijos karinius dokumentus apie tai, kokią žalą nacionaliniam saugumui gali padaryti nutekėjusi informacija.
Mano informacija – tau įsakymas
Keista, bet ta medžiaga iš jų tinklalapio dingo. O juk nerimas buvo pranašiškas. Šiais metais „Wikileaks“ iš esmės nusitaikė vien į JAV valdžios paslaptis, naudodami medžiagą, kurią, matyt, nutekino B. Manningas.
Balandį jie paskelbė filmuotą medžiagą apie užpuolimą Irake 2007 metais, kai JAV sraigtasparnio ekipažas nukovė du „Reuters“ darbuotojus ir tuziną niekuo dėtų asmenų, matyt, kameras supainiojęs su ginklais. Liepą žiniasklaidos tarnyboms jie perdavė per 90 tūkst. dokumentų apie karą Afganistane. Juose buvo duomenų apie sužlugdytas operacijas. Kritikai kalbėjo (bet neįrodė), kad duomenys pavojingi ir žvalgybos šaltiniams. Talibanas skelbė pagal šią medžiagą tikrinantis savo numatytų aukų sąrašą.
Spalį nutekinta dar daugiau informacijos: beveik 400 tūkst. dokumentų apie Irako karą. „Wikileaks“ sakė atskleidę, kad ten esančios JAV ir sąjungininkų pajėgos slapta padeda (arba bent netrukdo) vietinei valdžiai kankinti irakiečius.
Masiškai atskleisti glaustų ataskaitų iš mūšio lauko fragmentai, kuriuose gausu žargono, sudaro gana painią mozaiką. Aštrų protą ir iškalbą pademonstruoti norinčių ambicingų pareigūnų sudarytos profesionalios diplomatinės depešos dėmesį traukia labiau ir atskleidžia daugiau.
Perdėtume sakydami, kad diplomatija niekuomet nebebus kokia buvo. Dėl savų interesų šalys tebesiųs ir gaus privačių žinučių. Bet bendrauti bus sunkiau. Norint keistis nuomonėmis, įžvalgomis ir paslaugomis, būtinai reikia šešėlio, o ne šviesos. Neoficialiai ryšius palaikantys asmenys – verslininkai, žurnalistai ir kiti piliečiai, kurie su JAV diplomatais kalbasi geranoriškai arba turėdami savų interesų – dabar prieš teikdami informaciją gerai pagalvos. Susiteršusiam JAV pakaliko vardu gali grėsti mirtinas pavojus.
Papasakoti dalykai bus nebe tokie aiškūs ir įdomūs. Užuot kalbėjęsi tiesiogiai, pagrindiniai šaltiniai pasitelks tarpininkus. Privačiai nebebus kalbama aiškiai, pereinant prie eufemizmų, kurie tinka viešumai (Keli pavyzdžiai iš žurnalistikos: „įsilinksminęs“ vietoj „girtas“, „neįprasta“ vietoj „beprotiška“). Visa tai apsunkins bendravimą.
Pareigūnams sunku tai sukontroliuoti. Vyriausiasis „Wikileaks“ redaktorius Julianas Assange’as tvirtina veikiąs atsakingai: JAV ambasadai Londone jis parašė siūlydamas pareigūnams galimybę nurodyti duomenis, kuriuos reikėtų nuslėpti dėl saugumo arba kitų priežasčių. Jie atsisakė. (Anot pareigūnų, pažymėdami ypač žalingas vietas jie netiesiogiai patvirtintų, kad likusi medžiaga yra nekenksminga.)
J. Assange’as atsakė iš olimpinių aukštumų: „Jūs nutarėte atsakyti taip, kad man belieka daryti išvadą, jog tariamas pavojus yra tik vaizduotės vaisius, o jums terūpi nuslėpti žmogaus teisių pažeidimų ir kito nusikalstamo elgesio įrodymus.“ „The New York Times“ redaktorius sako po pokalbio su pareigūnais pašalinęs kai kuriuos vardus ir kitus duomenis.
Derėtis su „Wikileaks“ sunku. Bet sunku ir nubausti. J. Assange’o manymu, jo „milžiniška nutekinta informacija“ prisideda prie pasaulinio karo su korporacijų ir vyriausybių piktadarybėmis (kurių laisva apibrėžtis apima bet ką nuo veidmainystės iki karo nusikaltimų). Tokia mesijo misija pritraukia kultą primenančios paramos: nuo idealistų iki JAV juodintojų, įskaitant pamišusius dėl sąmokslo teorijų ir tuos, kuriems pergudrauti valdžią pasitelkus kriptografiją yra savitikslis dalykas.
Taip atsiranda nepagaunamas virtualus priešas, turintis daug draugų, bet neturintis būstinės, į kurią galima įsiveržti, arba nuosavybės, kurią galima konfiskuoti. „Wikileaks“ verčiasi turėdami 200 tūkst. JAV dolerių per metus, nors teigia esą vargšai (tai gali paaiškinti kai kurių anksčiau nutekintų dokumentų dingimą, o kitas paaiškinimas gali būti chaotiškas ir užsispyrimo nestokojantis J. Assange’o valdymo stilius). Didžiausia stiprybė – turimi duomenys, kurie po internetą klajoja itin gerai užšifruoti (ir iš esmės nepastebimi), o saugomi ten, kur teisėti režimai gina žurnalistus, demaskuotojus ir visus į juos panašius.
Silpnoji vieta
Silpniausia „Wikileaks“ vieta – žmonės. B. Manningui gresia karo teismas, o pripažinus kaltu – 52 metai nelaisvės. Gimtosios Australijos valdžia J. Assange’ą pasmerkė ir grasina kaltinimais. Jis iki pasidavimo britų policijai buvo įtrauktas į labiausiai Interpolo ieškomų žmonių sąrašą. Po to, kai neseniai pabuvo Švedijoje, jam pateikiami keli kaltinimai dėl seksualinės prievartos, kuriuos jis neigia. Švedija išdavė jo arešto orderį. Jo šalininkai įtaria, kad jį pakišo. Skeptikai nurodo, kad švedų teisingumo sistema (atmetus detektyvinius romanus) nėra pagarsėjusi žiauriomis machinacijomis arba JAV priešų nutildymu amžiams.
Akivaizdu, kad visi ginantys „Wikileaks“ arba J. Assange’ą (Ekvadoras jam pasiūlė besąlygišką prieglobstį) sulauks JAV rūstybės. Po to, kai jų serverius užgriuvo didžiulės kibernetinės atakos, jie išsinuomojo vietą iš „Amazon“. Bet internetinė prekybos bendrovė greitai jų atsikratė pasirūpindama, kad „Wikileaks“ svetainės iš esmės, net jei ir laikinai, būtų neprieinamos. J. Assange’ui sustabdyti Baltieji rūmai pageidauja kriminalinių sankcijų, o prireikus ir teisės pakeitimų. Kai kurie respublikonai nori J. Assange’ą matyti negyvą, o kiti norėtų, kad jis būtų teisiamas kaip šnipas. Anot H. Clinton, vyriausybė „imasi agresyvių žingsnių, kad pavogę šią informaciją už tai atsakytų“ (Anot aštrialiežuvių, yra priešingai – būtent „Wikileaks“ reikalauja ją pasiaiškinti.)
Šiaip ar taip, JAV gali pavykti priploti „Wikileaks“. Kibernetinės atakos – tik pradžia. Bet jos tebus mūšis ilgame kare. Regis, nėra vilčių, kad sukauptų depešų paskelbimui pavyks užkirsti kelią. Žurnalistai mėgaujasi galimybe spausdinti informaciją, kurios šaltiniai aiškūs ir kuri jiems paprastai papasakojama tik pokalbiuose „ne spaudai“. Taigi, į viešumą kylant intymioms ir žalingoms JAV diplomatinės veiklos smulkmenoms, Jungtinėms Valstijoms gintis teks savaites, o gal mėnesius. Davidas Leighas iš „The Guardian“ sako, kad tai, kas atskleista, „tėra pradžia“.
Pareigūnai gali plūstis arba įžūliai išsisukinėti, vienas po kito tvirtindami, kad ta medžiaga nereikšminga arba itin žalinga. Bet „Wikileaks“ ir jų sąjungininkai žiniasklaidoje visiškai kontroliuoja informacijos paskelbimo laiką, kokybę ir kiekį.
Ilgainiui slaptumo šansai turi mažėti, ypač šalyse, kurios atvirumo principą taiko kitose srityse. Viena priežasčių, kad nors atskiros jurisdikcijos dažnai apsaugo nuo konkretaus šmeižto, nuo privatumo arba autorių teisių pažeidimų, visą pasaulį dominanti istorija kur nors ištrūks. Neprimetusios ko nors panašaus į kiniškas ugniasienes ir cenzūrą, laisvosios šalys negali kaskart sukliudyti savo piliečiams sužinoti, ką jiems pasakoja jų priešai, įskaitant istorijas apie jų vardu daromus tamsius, niekingus arba sensacingus darbus.
Slaptų dokumentų kniaukimas – senas reikalas. Bet atsiradus technologijoms vogti lengviau, pavogti galima daugiau ir paskelbti plačiau. Prieš trisdešimt metų norint nukniaukti vieną slaptą dokumentą tekdavo naudoti mažytę kamerą, o perduoti jį tekdavo netiesiogiai, padedant susitartoje vietoje. Dabar šnipas, išdavikas arba demaskuotojas gigabaitus duomenų gali įrašyti į nago dydžio kortelę ir perduoti juos anonimiškai, negrąžinamai ir beveik akimirksniu.
JAV dar labiau pažeidžiamos dėl to, kad išdrikusiam valdžios aparatui reikia dalytis milžinišku duomenų kiekiu. Kritikai išvainojo pareigūnus, kad prieš 2001 m. rugsėjo 11 d. šie nesugebėję dalytis duomenimis: turėta pakankamai informacijos užpuolikams užkirsti kelią, bet nesugebėta susieti jos fragmentų. Bet išsprendus šią problemą atsirado nauja: tinklu gali naudotis šimtai tūkstančių žmonių. Apie 900 tūkst. turi teisę dirbti su slapta informacija, įskaitant B. Manningą. Jis atsisiųstus duomenis išsaugojo kompaktinėje plokštelėje, kurią į darbą atsinešė neva norėdamas pasiklausyti Lady Gagos muzikos. Idant toks pažeidimas ateityje nebūtų įmanomas, JAV teigia sugriežtinusios taisykles, reguliuojančias, kaip siųstis į nešiojamąsias laikmenas įkeliamą informaciją. Pareigūnai tvirtina, kad kiti tinklai, kuriais perduodama itin slapta, karinė ir žvalgybos medžiaga, nenukentėjo. Galima atleisti tiems, kurie abejoja.
Jei „Wikileaks“ siekia pakeisti pasaulį, iš dalies jiems gal ir pavyko. Kaip gyrėsi B. Manningas: „Hillary Clinton ir keli tūkstančiai diplomatų iš viso pasaulio vieną rytą pabus ir juos ištiks širdies smūgis pamačius, kad visuomenė gali naršyti ištisą saugyklą su slaptais užsienio politikos duomenimis… Kad ir kur būtų JAV postas, ten bus atskleistas diplomatinis skandalas… Tai gražu ir šiurpina.“
Kai kuriems tai gali būti priimtina. Bet ne visiems.
