Demografinio sprogimo JAV karta – jau pensininkai.
Turtingose šalyse žmonės gyvena ilgiau. Būtinos rimtos reformos, kitaip, anot Philipo Coggano, solidžios pensijos jiems tikėtis neverta.
Iki pat mirties 2003 metais Gertrude Janeway iš Veteranų administracijos kas mėnesį gaudavo 70 dolerių čekį – karinę pensiją, kurią jos amžinatilsį vyras Johnas pelnė kovodamas už Sąjungą per JAV pilietinį karą, pasibaigusį 1865-aisiais. Pora susituokė 1927 metais, kai jam buvo 81-eri, o jai 18. Galbūt suma kukli, tačiau teisė į ją nusitęsė per tris amžius iliustruodama, kaip ilgai gali trukti įsipareigojimas mokėti pensiją.
Galbūt pažadus dėl pensijos dalinti lengva, bet jų tesėjimas gali brangiai atsieiti. Praeityje didesnes pensijas pažadėję darbdaviai žinojo, kad atėjus metui mokėti jie jau bus palikę postus. Taigi juos ėmė pagunda siūlyti didesnes pensijas, o ne geresnį atlyginimą. Per pastaruosius 15 metų išaiškėjo ekonominiai šio sandorio aspektai: iš pradžių privačiajame sektoriuje, kur pensijos (ir išlaidos pensininkų sveikatos priežiūrai) daugiausia prisidėjo prie „General Motors“ ir daugybės kitų įmonių bankroto.
Tarp šalių yra didžiulių skirtumų, tačiau daugumoje išsivysčiusių valstybių didžiąją pensijos dalį (EBPO duomenimis, apie 60 proc.) moka valstybė. Dauguma šalių siūlo tam tikrą minimalią socialinę apsaugą neturintiems kitų pajamų. Be to, jos gali turėti socialinio draudimo planą, kuriam įmokos renkamos iš darbuotojų ir darbdavių. Nors tai vadinama draudimu, iš esmės tai – einamųjų įmokų sistemos, išmokas dengiančios iš einamųjų mokesčių.
Kai kuriose šalyse darbuotojai turi su darboviete susijusių teisių į pensiją – ir viešajame, ir privačiajame sektoriuje. Tokie planai gali būti kaupiamieji (JAV, Didžiojoje Britanijoje ir Nyderlanduose) arba nekaupiamieji (beveik visoje Europoje). Yra atvejų, kai valstybė reikalauja tokius planus sukurti visiems darbuotojams. Pavyzdžiui, Australijos lėšų valdymo rinka pagal dydį pasaulyje įsitaisė ketvirtoje vietoje, kai visiems 22 mln. gyventojų šalis sukūrė privalomą nacionalinį pensijų planą. Be to, žmonės kaupia santaupas (kartais vadinamas pensijomis, kartais ne), kuriomis tikisi naudotis sendami.
Keturi iššūkiai
Pensijų sistema labai sujaukta ir dažnai sudėtinga, tačiau daugumai turtingų šalių tenka spręsti keturias esmines gilumines problemas. Pirmiausia, žmonės gyvena ilgiau, bet pensijon išeina anksčiau nei prieš 40 metų. Taigi pensijoje praleidžiama gyvenimo dalis – didesnė. Antra, pensijon pradeda eiti gausi demografinio sprogimo karta (JAV – gimę 1946–1964 metais). Tačiau vėlesnės kartos mažesnės, ir vaikams, kurių susilaukė demografinio sprogimo karta, tenka didžiulė išlaidų našta.
Trečia, kai kuriems darbuotojams buvo pažadėtos su atlyginimais susietos pensijos, vadinamieji fiksuotų išmokų planai. XX a. devintajame ir dešimtajame dešimtmetyje tikrąją šių pažadų kainą slėpė prekyboje nuosavybės vertybiniais popieriais ilgam įsivyravusi „bulių rinka“. Tačiau pastarasis dešimtmetis vertybinių popierių biržoms buvo prastas, taigi lėšos išseko, o darbdaviams tenka ieškoti būdų, kaip padengti stygių. Privačiajame sektoriuje dauguma darbdavių liovėsi naujiems darbuotojams daliję tokius pažadus, o dabar tos pačios problemos iškilo ir viešajam sektoriui, ypač Didžiojoje Britanijoje ir JAV.
Ketvirta, privačiojo sektoriaus darbdaviai dabar siūlo pensijas, kurių išmokos siejamos su tuo, kaip sekasi investuoti atitinkamiems fondams. Naudojant tokius fiksuotų įmokų planus, beveik visą riziką prisiima darbuotojai. Teoriškai taip galima apsirūpinti užtektina pensija – tereikia įmokėti pakankamai pinigų; tačiau darbuotojų ir darbdavių įmokos yra per mažos. Ir fiksuotų išmokų, ir fiksuotų įmokų kaupiamiesiems planams iš esmės gresia ta pati problema. „Bendra pensijos santaupų suma nepakankama“, – sako Rogeris Urwinas iš konsultacijų bendrovės „Towers Watson“.
Paaiškėjo, kad nepaprastai sunku apskaičiuoti, kiek kainuos pensijų mokėjimas. Žmonės nuolat gyveno ilgiau, nei tikėjosi aktuarijai. 1956 metais pensijon išeinanti Didžiosios Britanijos Nacionalinės sveikatos tarnyboje dirbusi šešiasdešimtmetė galėjo tikėtis, kad dar pagyvens šiek tiek mažiau kaip 20 metų, o 2010 metais ji jau galėjo tikėtis nugyventi dar 32 metus.
Kuo ilgiau moki pensiją, tuo daugiau tai kainuoja, ypač jei išmoka priklauso nuo infliacijos. „The Economist“ draudimo bendrovės „MetLife“ paprašė apskaičiuoti, kiek amerikiečių pora turėtų skirti anuitetui, kad nuo 66 metų galėtų gauti didžiausiai socialinės apsaugos išmokai (valstybinei pensijai) prilygstančią sumą, kuri dabar lygi 4 692 JAV doleriams per mėnesį ir auga atsižvelgiant į infliaciją. Atsakymas – beveik 1,2 mln. JAV dolerių.
Politikai paprastai neįvertina, kiek atsieina finansuoti einamųjų mokėjimų sistemas. Maga tiesiog imti išmokų ir įmokų santykį, užuot atsižvelgus į pažadų būsimiems pensininkams vertę. Tačiau finansiniai pensijų reikalai prastėja netgi vertinant pagal piniginį principą. 2010 metais JAV Socialinės apsaugos sistemai pirmą kartą nuo 1983 metų trūko pinigų, nes buvo daugiau išmokama nei surenkama. Dėl neįprastai aukšto nedarbo tai nutiko beveik šešeriais metais anksčiau, nei tikėtasi.
Tiesioginės piniginės sąnaudos – tik dalis problemos; skaičiuojant ilgesniam laikotarpiui reikia pridėti ir pensijų, kurios bus pažadėtos ateityje, vertę. Šios naštos atžvilgiu svarbiausias skaičius – dirbančių žmonių ir pensininkų santykis, vadinamasis išlaikomo amžiaus žmonių koeficientas. Jis vis prastesnis visose turtingose šalyse (žr. grafiką). Dėl to turi didėti mokesčių našta, nors daugybė šalių dar nesusitvarkė su biudžeto deficitu, likusiu po finansų krizės.
Mokant pensijas pagal kaupiamąjį planą nebūtinai sekasi geriau. Daugelis JAV valstijų ir miestų ne vienus metus savo darbuotojų pensijų planus finansavo nepakankamai bandydami juos išgelbėti per spekuliacijas vertybinių popierių biržose. Spekuliacijos nepavyko, ir dabar tikimasi, kad pagalbos ranką išties mokesčių mokėtojai. Reikia arba didinti mokesčius, arba mažinti išmokas.
Kitas mažinimo vardas
Akivaizdžiausias „mažinimas“ – ilginti darbingą amžių, kad pensijas reikėtų mokėti mažesnę gyvenimo dalį. Taigi daugelis šalių reformų ėmėsi nukeldamos mažiausią pensinį amžių arba didindamos privalomą įmokų mokėjimo stažą, suteikiantį teisę į visą išmoką. Prancūzijoje mažiausio pensinio amžiaus nukėlimą iki 62 metų papildo nuoseklus mažiausio mokėjimo stažo didinimas nuo 40,5 iki 41,5 metų. Pastarąjį pokytį, kaip dera, užsipuolė kairieji komentatoriai, nes jis nesąžiningas bedarbių, ne visą etatą turinčių ir vėlai į darbo rinką atėjusių studentų atžvilgiu. Italija tuo neapsiribojo: nuo 2015 metų pensinio amžiaus pokyčiai bus indeksuojami pagal ilgėjančią gyvenimo trukmę.
Spręsdamos prastėjančio pensijų finansavimo problemą Švedija, Vokietija ir Japonija jau naudoja automatinę subalansavimo sistemą, iš esmės ne taip dosniai koreguodamos išmokas pagal infliaciją. Geriausiai pasaulyje finansuojamą (ir daugeliui keliančią pasigėrėjimą) fiksuotų išmokų pensijų sistemą turintys Nyderlandai taip pat riboja ryšį su infliacija, tačiau šios šalies mokamos pensijos labai panašios į vidutinį uždarbį. „Towers Watson“ tyrimas rodo, kad Nyderlanduose pensijų turto santykis su BVP didesnis nei bet kurioje kitoje šalyje, ir šalis gali pasinaudoti masto ekonomija, nes aprūpinant pensijomis dominuoja milžiniški fondai ABP ir PGGM. Tačiau įmokos didelės, o mokumo taisyklės nepaprastai griežtos – įsipareigojimai turi būti padengti daugiau kaip 100 proc.
Pensijų pažadai perduodami iš vienos kartos į kitą, net kai viena tų kartų dar per jauna balsuoti. Tai galioja netgi kaupiamiesiems planams, kai pinigai investuojami į nuosavybę ir obligacijas; būsimiems dirbantiems asmenims teks generuoti pajamas, kad būtų galima išmokėti dividendus už tas akcijas ir palūkanas už tą skolą.
Taigi pensijos tampa mūšio lauku, kuriame jauni nuteikiami prieš senus, o mokesčių mokėtojai – prieš pensininkus. Biudžetų krizė kovą paaštrino. Valdžios pažadėtos pensijos (visiems piliečiams arba viešojo sektoriaus darbuotojams) neįtraukiamos į skolos ir BVP santykį, pagal kurį analizuojami valstybės finansai. Įtraukus padėtis atrodo kritiškesnė. Remiantis konservatyviosios apskaitos prielaidomis, bendras JAV valstijų pensijų deficitas prilygsta ketvirčiui bendros federalinės skolos.
Problema itin rimta JAV valstijų lygmeniu, nes daugybė taiko subalansuoto biudžeto pataisas. Kai pristigus lėšų pensijoms reikia didesnių įmokų, tenka kur nors pinigų ieškoti: didinant mokesčius, mažiau skiriant kitoms paslaugoms arba daugiau imant iš darbuotojų (o tai prilygsta atlyginimo mažinimui). Yra ir dar vienas sunkumas: laikoma, kad teisę į pensiją gina įstatymai (o kartais ir konstitucija), nors buvo respublikonų gubernatorių, mėginusių sumažinti profsąjungų teises derėtis.
Darbuotojai iš privačiojo sektoriaus gali piktintis, kad per mokesčius tenka finansuoti dosnias kolegų iš viešojo sektoriaus pensijas. Tačiau daugiausia galios turi viešojo sektoriaus profsąjungos. Ir jos kovos iš visų jėgų. Niekas rimtai nemėgina užginčyti, kad iš darbuotojų negalima atimti jau įgytų teisių į pensiją, nors išmokas jie gaus vėliau. Kovojama dėl to, ar darbuotojams leisti ir ateityje kaupti tokias pat privilegijas.
Koalicinė britų vyriausybė žūtbūt mėgina sumažinti deficitą, taigi išlaidos pensijoms padidėjo tikrai ne laiku; šiaip ar taip numatoma, kad skirtumas tarp viešojo sektoriaus pensijų išmokų ir įmokų, kuris 2010–2011 metais siekia 4 mlrd. svarų, 2015–2016 metais pasieks 10,3 mlrd. svarų. Neseniai vyriausybės užsakytoje ataskaitoje dėl sąnaudų viešojo sektoriaus planams, kurią parengė buvęs leiboristų ministras Lordas Huttonas, buvo pasiūlyta daugybė pakeitimų, įskaitant nukeltą pensinį amžių, didesnes darbuotojų įmokas ir pensijų apskaičiavimą pagal viso stažo, o ne stažo pabaigos atlyginimo vidurkį.
Kadangi pensijos yra atidėto mokėjimo forma, darbuotojai tokias reformas laiko atlyginimo mažinimu, nors ir mažinamos dar neįgytos teisės į pensiją. Galima ginčytis, ar toks mažinimas sąžiningas. Tačiau kai kurios šalys pensijų turtu pasinaudojo kur kas įžūliau. Pavyzdžiui, 1998 metais papildydama valstybinį planą Vengrija įsteigė privalomąją pensijų sistemą, o įmokos jai atskaičiuojamos nuo atlyginimų ir investuojamos į privatų fondą. 2010-aisiais fondas buvo sukaupęs turto už beveik 14 mlrd. JAV dolerių, tačiau lėšų stokojanti vyriausybė jį iš esmės nacionalizavo įvesdama griežtas pinigines baudas darbuotojams, kurie nori likti privačiajame sektoriuje. Savo ruožtu, Argentina pensijų turtą iš privačiojo sektoriaus perėmė 2008-aisiais.
Idant visa našta negultų ant valstybės pečių, darbuotojams reikia daugiau taupyti per gyvenimą. Dėl to gali tekti keisti nuostatas. Senoji sistema buvo labai paternalistiška: aprūpins darbdavys arba valdžia. JAV ir Didžiojoje Britanijoje privačiajam sektoriui nuo fiksuotų išmokų perėjus prie fiksuotų įmokų sistemos, atsakomybė perkelta patiems darbuotojams, bet jie dar nesusiėmė. Jie įmoka nepakankamai pinigų, taigi neišvengiamai gaus irgi nepakankamai. Pasak draudimo bendrovės „Aviva“, Didžiojoje Britanijoje fiksuotų įmokų planus turintys pensininkai vidutiniškai pensijai sukaupė vos po 27 tūkst. svarų; jų pakaktų tik 2 tūkst. svarų pensijai per metus be apsaugos nuo infliacijos. To neužteks prisidurti prie menkos valstybinės Didžiosios Britanijos pensijos.
Tai, ar galima tikėtis „patogios“ pensijos, priklauso nuo pakeitimo santykio, t. y. kokią vidutinio viso gyvenimo uždarbio dalį sudarys pensijos išmokos. Nebūtina gauti beveik 100 proc., nes pensininkams paprastai pragyvenimui reikia mažiau nei dirbantiems visą dieną. Jie neturi su darbu ir išlaikomais vaikais susijusių išlaidų, iš esmės jau būna išmokėję būsto paskolas ir nebereikia taupyti pensijai.
Tačiau santykis dažnai nepateisina lūkesčių. EBPO skaičiavimais, šiai organizacijai priklausančiose šalyse vidutinis darbuotojas šiuo metu gauna valstybinę pensiją, kuri sudaro apie 42 proc. nuo jo vidutinio uždarbio. Sumažinus valstybės išmokas, didesnė našta teks privačiam aprūpinimui. Neseniai „Aviva“ atlikta apklausa parodė, kad Europoje darbuotojai tikisi apie 70 proc. pakeitimo santykio, bet, priklausomai nuo šalies, greičiausiai gaus tik 35–55 proc.
Uždirbantiems mažiausiai, kurie atitinkamai didesnę dalį išleidžia būtinosioms prekėms (maistui, degalams ir būstui), reikia didesnio už vidutinį pakeitimo santykio. EBPO vertinimu, neturtingiausių darbuotojų, uždirbančių perpus mažiau už vidurkį, atveju grynasis pakeitimo santykis (atsižvelgiant į mokesčių poveikį) vidutiniškai beveik siekia 83 proc., tačiau įvairiose šalyse skirtumai didžiuliai: Danijoje, Graikijoje ir Nyderlanduose jis viršija 100 proc., tačiau Vokietijoje, Meksikoje ir Japonijoje nesiekia 60 proc.
Taigi, nepaisant poreikio mažinti išlaidas, vyriausybės turi užtikrinti, kad pagyvenę piliečiai turėtų pakankamai pinigų padoriai gyventi. Daugumoje šalių tarp senyvų žmonių skurstančių yra daugiau nei tarp gyventojų apskritai.
Moterų padėtis blogesnė nei vyrų: jos gyvena ilgiau, paprastai uždirba mažiau ir sukaupia mažesnį stažą. Ištekėjusių moterų teisė į pensiją dažnai priklauso nuo vyrų uždarbio.
Japoniją, kuri žilti pradėjo anksčiau už kitus išsivysčiusius ūkius, galima laikyti grėsmingu precedentu. Pensijų mūšyje ji turėjo vienintelį pranašumą – darbuotojai į pensiją paprastai išeina vėliau nei kitose šalyse, pavyzdžiui, apie dešimčia metų vėliau nei Prancūzijoje. Tačiau per pastaruosius 20 metų prie senstančių gyventojų prisidėjo defliacijos spaudimas, lėtas ekonomikos augimas ir sustingusios turto rinkos. Viešosios išlaidos pensijoms išaugo per 80 proc. Įmonių sektoriuje laisvi apskaitos standartai maskavo realią aprūpinimo pensijomis kainą. Pakeitus standartus, paaiškėjo šiurpi padėtis: vidutiniame plane 2003 metais tebuvo padengti 42 proc., taigi vyriausybei teko perimti daugybės įmonių įsipareigojimus. Netgi sulaukusi tokios pagalbos bendrovė „Japan Airlines“ pagal restruktūrizacijos planą nuo pensijų turėjo nurėžti 30 proc., o tai rimtas smūgis pensininkų pragyvenimo lygiui.
Japonija buvo pirmoji, bet įkandin gali pasekti ir kiti senstantys ūkiai. Daugiausia dėmesio reikia skirti turtingoms šalims, kur kyla daugiausia problemų. Smulkmenos gali skirtis, tačiau demografinio sprogimo kartos poveikis pastebimas visur: jų gaunamos pensijos bus didžiulė našta ateities kartoms.
