Scanpix nuotr.
Koalicijos perspektyvos galbūt geresnės nei liberalų demokratų.
Išties tai pokytis. Davido Camerono ir Nicko Cleggo kalbos per rinkimų kampaniją dažnai skambėjo miglotai, šiems pasižadant atitrūkti nuo praeities. Vargu ar jie įsivaizdavo, kad pažado teks laikytis taip konkrečiai ir įspūdingai. Dabar vienas yra konservatorių ministras pirmininkas, o kitas − liberalų demokratų ministro pirmininko pavaduotojas, ir jie pirmajai koalicinei vyriausybei Didžiojoje Britanijoje vadovauja nuo 1945 metų.
Po gegužės 6-ąją įvykusių visuotinių rinkimų, kuriuose nė viena partija parlamente nesurinko daugumos, šioks ar toks bendradarbiavimas tarp anksčiau antagonistiškų politikų buvo tikėtinas. Nors Gordonas Brownas, gegužės 11-ąją atsistatydinęs iš ministro pirmininko posto, nerealistiškai mėgino sudaryti leiboristų vadovaujamą koaliciją, kaip didžiausia partija toriai užėmė patogesnes politines pozicijas suformuoti naują administraciją. Bet konservatorių mažumos valdžia, kurią liberalai demokratai paremtų atskirai, svarstant kiekvieną įstatymo projektą, atrodė labiau tikėtina nei bendra vyriausybė.
Iš susitarimo, pasiekto po ne vieną dieną trukusių vingrių derybų, N. Cleggo partija gavo penkias vietas kabinete ir kelis viceministrų postus. Iždui vadovaus torių George’as Osborne’as, tačiau Vince’as Cable’as kaip verslo sekretorius ir Davidas Lawsas kaip vyriausiasis iždo sekretorius – abu liberalai demokratai – irgi kovos su ekonomikos ir biudžeto krizėmis. Susitarta dėl kai kurių pagrindinių dalykų: šiais metais bus sutaupyti 6 mlrd. svarų sterlingų (24 mlrd. litų) ir daugiau uždirbantiems bus panaikintos kai kurios išmokos bei kompensacijos. Birželį tikimasi nepaprastojo biudžeto.
D. Cameronui, kuris koalicijos siekė iš karto, ji atrodo strategiškai prasminga. Rinkėjai įsius dėl biudžeto mažinimo, bet dabar kritikos smūgiais toriai galės dalytis su liberalais demokratais. Senut senutėlė grėsmė, kad liberalizmas ir leiborizmas sujungs jėgas, idant dešiniųjų neįleistų į valdžią, irgi kuriam laikui įveikta. Grįžtant prie kasdienybės, dėl kompromiso abejingai išlaisvintos kai kurios ne tokios patrauklios torių idėjos (pvz., visus, išskyrus turtingiausius, atleisti nuo paveldėjimo mokesčio) ir žmonės (kalbame apie Chrisą Graylingą, kuris kaip potencialus vidaus reikalų ministras niekuomet neatrodė įtikinamas).
Naudos gavo ir liberalai demokratai. Pirmą kartą per daugiau kaip pusę amžiaus gauta reali valdžia nėra mažmožis. Jei koalicija bus veiksminga, rinkėjai gali pajusti prielankumą valdžios pasidalijimo idėjai ir proporcingo atstovavimo sistemoms, kurios neišvengiamai tai skatina (Dalis susitarimo – referendumas dėl rinkimų modelio su reitingų sistema, kuris liberalams demokratams priimtinesnis už Vestminsterio sistemą (first-past-the-post), kai viską lemia balsų persvara). Ir liberalai demokratai visa tai gavo nepaisant nieko gero nežadėjusių apklausų. Jų surinkti 23 proc. balsų yra gana daug, bet tik šiek tiek daugiau nei jie gavo praėjusį kartą.
Vis dėlto, nusėdus dulkėms, koalicija jiems gali nepasirodyti sėkmingas manevras. Vienas iš kabinete jiems skirtų postų – valstybės sekretorius Škotijai – anachronizmas nuo 1998 metų, kai įgaliojimai buvo perduoti Edinburgui. Svarbiausios jiems tekusios, D. Lawso gautos funkcijos – tikrų tikriausia nuodų taurė. Būtent jam teks spręsti, kurioje vietoje nukirsti biudžetą.
Liberalai demokratai karštai prisirišę prie savo palankumo Europai, savo liberalių pažiūrų į nusikalstamumą ir savo taikingų pažiūrų į karinius ir užsienio reikalus. Bet vidaus reikalams (Theresa My), užsienio reikalams (Williamas Hague), gynybai (Liamas Foxas) ir teisingumui (Kenas Clarke‘as) vadovauja toriai, taigi šiais klausimais liberalai demokratai savo nepasieks. Torių rankose ir gerovė bei pagrindinės viešosios paslaugos. O daugelį liberalų demokratų politikos krypčių, su kuriomis sutiko toriai, tarkime, siekį panaikinti pajamų mokestį mažai uždirbantiems ir svarstymus sumažinti išlaidas Nacionalinei sveikatos sistemai, centro dešiniosioms partijoms bet kuriuo atveju nebūtų sunku priimti.
Bet liberalams demokratams virš galvos kabo rimtesnė, beveik egzistencinė problema. Daugelis jų rinkėjų linkę į kairę; kai kurie šią partiją palaiko tik dėl to, kad leiboristai vietiniu mastu nėra konkurencingi. Apsitrynus valdžios naujumui ir prasidėjus griežtos ekonomijos agonijai, šie rinkėjai gali persimesti prie Leiboristų partijos, kuri liberalams atrodo palankesnė dėl tokio lyderio kaip Davidas Milibandas (buvęs užsienio sekretorius ir labiausiai tikėtinas kandidatas perimti partijos vairą).
Tuo nenorime pasakyti, kad N. Cleggas elgėsi neprotingai. Kairieji keikia jo „išdavystę“, bet susitarimas su įveikta Leiboristų partija niekuomet nebuvo rimtas variantas, ką nuo pat pradžių suprato daugelis suaugusiųjų abiejose pusėse. Trūko ir vietų parlamente, ir moralinio pagrįstumo. Tačiau N. Cleggas turbūt žino, kad jo rizikingas ėjimas gali paskatinti dar vieną, šį kartą iš anksto numatomą liberaliosios Anglijos mirtį.
Pati koalicija galbūt neištvers visos penkerių metų parlamento kadencijos, kaip žada partijos. Nepaisant kosmetinio susitarimo priešintis eurui (vargu ar šiuo metu toks sprendimas yra kontroversiškas) ir patvirtinti pernelyg išpūstą „laisvių bilį“, nesutarimai dėl integracijos į Europą ir laisvių bei saugumo pusiausvyros tebėra gana rimti. Tačiau net jei koalicija neištvers penkerių metų, taip pat nėra ir garantijos, kad ji subliūkš taip greitai, kaip viltųsi leiboristai.
Pirmiausia šios partijos sutaria ne tik dėl kai kurių konkrečių politikos krypčių, bet ir dėl platesnės kritikos valstybei už perdėtą centralizaciją ir biurokratiją. Liberalai demokratai pabrėžia senos geros vietos valdžios privalumus, o toriai palankesni avangardinėms idėjoms pinigus ir atsakomybę perduoti tiesiogiai žmonėms. Bet visa tai reiškia, kad atiduodama ir valdžia (daug pasako tai, kad N. Cleggas torių „didžiosios visuomenės“ temos kampanijos metu nemenkino).
Antra, asmenybės turi reikšmės. Neišvengiami juokeliai apie „Nicką Cameroną“ ir „Davidą Cleggą“ pasklis, kai šiedu vyrai pasirodys drauge, bet iš tiesų jų kilmė, amžius ir temperamentas labai panašūs. Kaip parodė derybos, jų pavaduotojai irgi itin suderinami.
Bet svarbiausias dalykas, rodantis ilgalaikę koaliciją, yra rinkėjų bazės politika. Nė viena partija artimiausius kelerius metus nenori dar vienų rinkimų. Griežta ekonomija bus siaubingai nepopuliari. Liberalams demokratams gresia atsiskaitymas su savais kairiosios pakraipos rinkėjais. Pažvelgus tam tikru kampu, koalicija gali pasirodyti panaši ne tiek į 1931 metų stiliaus nacionalinę administraciją, kiek į pasiturinčiųjų iš pietų vyriausybę, kurią sudarė pasiturintieji iš pietų, tarnaujantys pasiturintiesiems iš pietų.
Bėda ta, kad nors ėjimas į kompromisus siekiant dirbti galėtų būti „naujoji politika“, jis gali prisidėti prie prastos ekonomikos. Per ateinančius metus, kai teks spręsti skolos krizę, kurios dydžio akivaizdoje netgi pastarosios savaitės drama atrodo it lengvabūdiška intermedija, dažnai prireiks toli gražu ne kompromisų, ne abipusių nuolaidų ir ne patogių dalinių priemonių.
