Esama ženklų, kad dalis Kinijos valdžios pareigūnų pagaliau ima abejoti Tibetui taikoma politika.
Už Kinijos sienų neatsiras daug manančių, kad Komunistų partijos vykdoma strategija Tibeto atžvilgiu yra veiksminga. Ekonominę plėtrą derinant su politinėmis represijomis siekta, kad tibetiečiai susitaikytų su kinų valdžia ir pamintų lojalumą ištremtajam dvasiniam lyderiui Dalai Lamai. Tačiau Tibete nepasitenkinimo banga nė kiek neslūgsta, ypač jaunimo. Vietos gyventojai iki šiol demonstruoja Dalai Lamos portretus, kartais atvirai. Nuo 2011 m. kovo susidegino per 100 tibetiečių, dauguma provincijose, besiribojančiose su kraštu, Kinijos vadinamu Tibeto autonominiu regionu (TAR).
Dažnas tokią lemtį renkasi ir norėdamas paraginti Dalai Lamą grįžti į tėvynę. Nesuskaičiuojamos Kinijos saugumo pajėgos ir Dalai Lamos atsidavimas veikti be smurto leido kinams lengvai suvaldyti neramumus. Tad būta mažai ženklų, kad Kinijos vadovams keltų rūpestį niūrios ateities potekstės, t. y. kad Tibete valdžią galima išlaikyti tik neribotą laiką vykdant masinę prievartą.
Tad kinų mokslininkės Jin Wei, Centrinės partijos mokyklos Pekine Etninių ir religinių tyrimų skyriaus vadovės, raginimas ieškoti naujo „kūrybingo“ požiūrio pritrenkia. Iš to, kad apie tai ji kalbėjo viešai, duodama šį mėnesį interviu Honkongo žurnalui „Asia Weekly“, galima spręsti, kad jos nuomonę palaiko aukšti valdžios pareigūnai. Vienos Pekino idėjų kalvės sudaryta ataskaita 2009 m. užginčijo oficialią versiją, kad 2008-aisiais Tibete kilusios riaušės buvo pakurstytos iš užsienio.
Tačiau Robertas Barnettas, Tibeto studijų profesorius iš Kolumbijos universiteto Niujorke, Jin Wei įsikišimą vertina kaip ženklą, kad po dviejų dešimtmečių „Kinijoje atsinaujino diskusijos apie bekompromisę vyriausybės politiką Tibete“. Buvusius partijos skyriaus Tibete vadus Jin Wei net kaltino, kad jie „nusistatę prieš religinių papročių praktikavimą“. Pasak jos, tai pranašavo šiandien susikaupusias nuoskaudas.
1988–1992 m. Komunistų partijos skyriaus Tibete sekretoriumi dirbo ir Hu Jintao, vėliau dešimt metų – iki 2012 m. lapkričio, kai vietą užleido Xi Jinpingui, vadovavo visos šalies partijai. Pasigirdo prognozių, kad Xi Jinpingas reformų gali imtis drąsiau nei atsargusis Hu Jintao, tačiau kol kas jos nepasitvirtino.
Vis dėlto Tibeto atveju bent jau ryškėja ženklų, kad nuomonė dėl bekompromisės politikos nebėra vieninga. Yra manančių, kad kitas ženklas – sprendimas pagrindinę partijos politikos grupę Tibeto ir Sindziango (musulmonų dominuojamo regiono šiaurės vakaruose) klausimais patikėti Yu Zhengshengui, kuris vadovauja patariamajai institucijai, siekiančiai skatinti nacionalinę vienybę. Anksčiau grupei vadovaudavo saugumo pareigūnai.
Tai nauja
Nors Jin Wei analizėje viskas dėstoma įprastiniais partiniais terminais, ji panaši į pateikiamas dažno užsienio stebėtojo. Mokslininkė tvirtina, kad partija, demonizuodama Dalai Lamą ir bet kokias Tibeto kultūros apraiškas laikydama potencialiai ardomosiomis, prieš save nuteikė net ir tuos tibetiečius, kurie jos tikslams prijaučia. Kova iš „prieštaros tarp centrinės vyriausybės ir separatistinės Dalai Lamos klikos“ virto „etniniu hanių (kinų) ir tibetiečių konfliktu“.
Ji nepropaguoja naujo švelniojo požiūrio į „politines“ problemas, kaip antai Dalai Lamos raginimas suteikti Tibetui daugiau autonomijos ir tibetiečių troškimas turėti „didesnį Tibetą“, t. y. atitinkantį istorines sienas, aprėpiančias daugiau nei TAR. Tačiau realiai dauguma protestų Tibete neturi nieko bendro su „politika“ šiuo atžvilgiu. Dažną pakurstė pasipiktinimas kinų represijomis prieš Tibeto kultūrą, kalbą ir tradicijas arba atskirus protestuotojus. Tai užburtas ratas, ir viską apsunkina masinė hanių, sudarančių 92 proc. Kinijos gyventojų, imigracija į Tibetą.
Jin Wei siūlo kelis būdus, kaip ištrūkti iš aklavietės. Pasak jos, reikia atnaujinti derybas su Dalai Lamos atstovais, įstrigusias po devynių bevaisių raundų 2010-aisiais. Pirmiausia reikėtų imtis „lengvų“ klausimų ir kol kas atidėti ginčytinas diskusijas dėl Tibeto statuso. Kinija turėtų pasvarstyti, gal pakviesti Dalai Lamą į vieną iš pusiau autonominių miestų, pavyzdžiui, Honkongą ar Makao, o gal net galų gale įsileisti į Tibetą.
Dar reikėtų pamėginti sušvelninti krizę, kuri neabejotinai kils po Dalai Lamos mirties, tad valdžiai siūloma iš anksto susitarti su esamu dvasiniu lyderiu, kad jo įpėdinis būtų pasirinktas iš Kinijos. Antraip Pekinui gali tekti turėti reikalų su dviem Tibeto vadovais: vienu, palaimintu Kinijos, o kitu – tremtyje. Tikėtina, kad dauguma tibetiečių garbins būtent pastarąjį.
Ši drąsi Jin Wei vizija vargu ar bus įgyvendinta dėl daugybės kliūčių. Viena jų – Kinijos derybų partnerio tapatybė. Prieš dvejus metus Dalai Lama atsisakė „politinio“ vaidmens ir užleido jį išrinktam vyriausybės tremtyje „ministrui pirmininkui“ Lobsangui Sangay. Šiam ne itin sekėsi suvienyti tremtinius ir pelnyti jų pasitikėjimą. Su juo Kinija net nemanys kalbėtis. Dalai Lamai gali tekti grįžti prie politinės veiklos – bent jau šiuo atžvilgiu.
Diskusijos, kurias sukėlė Jin Wei komentarai, Tibeto etniniams gyventojams palengvėjimo iškart nežada. Diegdama naują gatvių stebėjimo tinklą, Kinija stiprina ir tobulina represijų infrastruktūrą. Disidentai kiekvieną savaitę tebesodinami už grotų.
Negana to, Jin Wei balsas kol kas vienišas, bent jau viešumoje. Neatrodo, jog būtų daug suvokiančių, kad toks naujas požiūris į Tibetą atitinka Kinijos interesus. Jis ne tik sumažintų įtampą Tibete, bet ir padėtų santykiuose su kitomis Kinijos mažumomis, padidintų tikimybę susivienyti su Taivanu ir pagerintų Kinijos santykius su pasauliu už jos sienų.
Tradiciškesnį požiūrį neseniai išreiškė mokslininkas iš vienos Pekino idėjų kalvės: „Senasis Dalai netrukus mirs. Ir neliks problemos.“ Dalai Lamos sveikata atrodo gera, bet liepos 6-ąją jam sueis 78-eri. Reikia tikėtis, kad Jin Wei nebus vienintelė kinų patarėja, suvokianti, kad šiam Dalai Lamai mirus tremtyje Kinijos sunkumai Tibete nesibaigs. Veikiau jo mirtis gali paskatinti smurto protrūkį ir vėl įpūsti Tibeto nepriklausomybės judėjimą, kurį kol kas stabdo Dalai Lamos pasirinktos „vidurinio kelio“ paieškos.
