Vaidas dėl pinigų ir suverenumo
Centrinėje Barselonos aikštėje Placa de Catalunya iškeltas šūkis „Katalonija – nauja Europos valstybė“. Rugsėjo 11-ąją per miestą nusidriekusios masinės taikios eitynės su vėliavomis ir transparantais sutraukė apie 8 proc. iš 7,5 mln. regiono gyventojų. Kadaise egzotiškai skambėjusiai idėjai tai įkvėpė gyvybės.
Regioninės Katalonijos vyriausybės vadovas, nacionalistas Arturas Masas, viešai palaikė eitynes. „To negalima ignoruoti, – sakė jis, – Katalonijai reikia valstybės.“ Neseniai apklausoje 51 proc. katalonų sakė, kad balsuotų už nepriklausomybę. Net dalis nenorinčių atsiskirti pradėjo manyti, kad referendumo reikia. Tačiau Ispanijos Konstitucija atsiskirti neleidžia, tad tarp šalies ir turtingiausio jos regiono bręsta susikirtimas.
Įvykiai pralenkė A. Masą. Niekas nesitikėjo, kad į eitynes susirinks tiek žmonių (Barselonos dienraštis „La Vanguardia“ siūlo diskus su nuotraukomis „Ir aš ten buvau“). A. Masas jau ir taip rugsėjo 20-ąją turėjo susitikti su Ispanijos ministru pirmininku Mariano Rajoy ir reikalauti ilgalaikių mokesčių nuolaidų. M. Rajoy daugiau nerimo kelia recesija, dėl kurios ketvirtis ispanų neturi darbo, tad manyta, jog mažesnių mokesčių idėją šveis kuo toliau, kad akyse neberegėtų. Dėl nepriklausomybės ceremonijų dar mažiau. „Atsakymas konstitucijoje ir mūsų įstatymuose“, – sakė M. Rajoy. Juos galima keisti, bet labai sunkiai ir per narčius debatus. Tačiau A. Masas perspėja, kad, atmetus jo reikalavimus dėl mokesčių, šiandien separatistines nuotaikas tai tik pakurstytų. Jeigu nieko nepeš, jis galbūt skelbs rinkimus, kurie taptų balsavimu dėl nepriklausomybės.
Separatistai kupini entuziazmo, nors apklausos klaidina. Trečdalis katalonų – tvirtai nusistatę separatistai, tačiau daugelis kitų tiesiog įsiutę, kad jų sumokėtais mokesčiais ramstomi skurdesni regionai. Jų teigimu, per metus kitur nuteka 8 proc. Katalonijos BVP (16 mlrd. eurų). Katalonijai pajutus regioninių sveikatos priežiūros ir švietimo biudžetų karpymo pasekmes, jie jaučiasi apiplėšti.
Niekam nebekyla abejonių, kad A. Maso Katalonijos demokratinio susiliejimo partija, kurią anksčiau supo dviprasmybės, ilgalaikėje perspektyvoje siekia nepriklausomybės, bet tikslo link yra linkusi eiti po žingsnį. Ją palaikantys vidurinės klasės rinkėjai instinktyviai nekenčia konfrontacijų. „Panašiai kaip norėtum išeiti iš namų nesupykdydamas tėčio“, – sako buvusi deputatė, separatistė Pilar Rahola. Be to, jie nekenčia nestabilumo: per daug skausmingi prisiminimai apie XX a. 4-ojo dešimtmečio pilietinį karą, kai separatizmas įgavo grėsmingą pavidalą. Būtent todėl A. Masui nepatinka etiketės „kovotojas už nepriklausomybę“ arba „kovotojas už atsiskyrimą“. „Esu kovotojas už suverenitetą“, – aiškina jis, pridurdamas, kad Europos Sąjungoje nėra nepriklausomų.
Norint sklandžiai pereiti prie atskiros ES narystės, Briuselyje ir Madride reikėtų pakeisti taisykles. To galima ir nesulaukti. Trumpalaikėje perspektyvoje A. Masas reikalauja radikalių, bet iš pradžių finansams įtakos nedarančių pakeitimų mokesčių sistemoje, kad jo vyriausybė pati rinktų mokesčius ir siųstų juos į Madridą, o ne atvirkščiai. Vėliau Katalonija galėtų mažinti savo įnašą. Nacionalistams tai būtų dar vienas žingsnis nepriklausomybės link.
Trečias, vietinių socialistų siūlomas būdas – nauja federacija, kurioje katalonai susitartų dėl specialių dvišalių santykių su kitais ispanais. Tai priimtiniau apie 28 proc. katalonų. Referendume tartas „ne“ apramintų smarkiausius katalonus, bet ne visus.
Atsiskyrimui nepritariantis Francescas de Carrerasas iš Autonominio Barselonos universiteto teigia, kad balsavimas atvertų kelią realiems debatams, o sprendimų priėmimui suteiktų demokratinio svorio. Geras modelis – Kanados Aiškumo įstatymas (angl. 2000 Clarity Act), pagal kurį Kvebekas iš pradžių gali rengti referendumą, o paskui derėtis.
Regioninės vyriausybės, kurios išleidžia beveik 40 proc. valstybės pinigų, pernai deficito tikslus nerūpestingai ignoravo. Idėjų kalvė FEDEA prognozuoja, kad dėl jų šiais metais Ispanija apie 0,7 punkto tebeviršys 6,3 proc. BVP tikslą, nustatytą Briuselyje. M. Rajoy priėmė įstatymą, kad centras galėtų kištis į finansus, jeigu regiono rezultatai prasti. Nūnai ministrui pirmininkui gali būti baisu jį panaudoti.
Tiesioginės ekonominių Katalonijos bėdų priežastys – recesija ir pragaištingas administravimas ankstesnių regioninių vyriausybių laikais. Nepriklausomybė šito nepakeis. Kol kas neaišku, ar separatistai, kaip tvirtina Ispanijos karalius, tiesiog „vaikosi chimerų“.
