Dvigubas smūgis aljansui: finansų krizė Europoje ir JAV „posūkis“ į Aziją
Pradedant ruoštis NATO viršūnių susitikimui Čikagoje, kuris vyks gegužę, 63 metų aljansą it susitarusios užgriuvo problemos. Net jeigu organizacija, nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos esanti Europos saugumo pagrindas ir vos prieš kelerius metus siekusi tapti „pasauline NATO“, problemas įveikti gali, ateityje jos laukia mažesni ištekliai ir kuklesnės ambicijos.
Niūrios nuotaikos gali stebinti. Misija Libijoje pernai nusisekė. Britams ir prancūzams vadovaujant priešakinėse pozicijose, o amerikiečiams – užnugaryje, NATO pradėjo aukšto lygio karo veiksmus ore, per septynis mėnesius pasiekdama visus numatytus tikslus ir stebėtinai menkai pakenkdama svarbiausiai infrastruktūrai ar civilių gyvenimui. Net Afganistane NATO narės įvykdė beveik visus įsipareigojimus, kuriuos prieš porą metų prisiėmė viršūnių susitikime Lisabonoje, ir neturėtų nukrypti nuo kurso iki sutarto, kad ir nešlovingo, kovinių pajėgų išvedimo 2014 m. pabaigoje.
Tykiai ir be triukšmo (išskyrus nuolat bambančius rusus) vyksta pirmasis etapas, kuriant naująją priešraketinės gynybos sistemą, kuri Europą saugos nuo nepatikimos valstybės (t. y. Irano) išpuolio. Ispanija priėmė laivus su priešraketinės gynybos sistema „Aegis“, Turkijoje pastatytas naujas X diapazono radaras, o Lenkijoje ir Rumunijoje bus dislokuotos SM-3 raketų gaudymo sistemos.
Bet bendras vaizdas verčia susirūpinti rimčiau. Jau ir taip susitraukusius nacionalinius gynybos biudžetus Europos ekonomikos krizė paspaudė dar labiau. Metinėje ataskaitoje „Karinė pusiausvyra“ Londone įsikūręs Tarptautinis strateginių tyrimų institutas (TSTI) pažymėjo, kad išlaidomis gynybai Azija pirmą kartą šių laikų istorijoje tuoj pralenks Europą.
Problemą didina strateginis JAV posūkis į Vakarų Ramiojo vandenyno regioną kaip atsakas į sparčiai augančius Kinijos karinius pajėgumus. Sausio mėnesį paskelbtos naujos „strateginės gairės“ tik patvirtino tendencijas, kurių tempas augo daug metų. JAV pareiškė, kad nūnai Europa pati turėtų teikti saugumo paslaugas, o ne jas vartoti, ir pranešė, kad namo netrukus keliaus ketvirtis Vokietijoje dar likusių JAV pajėgų; NATO narėms iš Europos tai netiesioginis perspėjimas.
Taikinyje Tripolis
Žvelgiant atgal, Libijos karas lūžio tašku aljansui galėjo tapti keliomis prasmėmis. Pirmą kartą NATO kampanijos vairą laikė britai ir prancūzai, o ne amerikiečiai. Dalis B. Obamos komandos neabejojo humanitarinės intervencijos poreikiu ir būtinybe išreikšti paramą „arabų pavasariui“. Bet kiti, ypač anuometis gynybos sekretorius Robertas Gatesas, nemanė, kad ant kortos stovi esminis JAV strateginis interesas, ir padėti buvo linkę tik tiek, kiek reikėjo, kad dėl menko sąjungininkių iš Europos arsenalo misija nebūtų pasmerkta.
Atsisveikinimo kalboje, sakytoje įpusėjus kampanijai, R. Gatesas pliekė sąjungininkes iš Europos, kad kovoje prieš silpną oponentą priekin stumiasi lėtai ir kad neinvestavo į karines sistemas, kurias teko parūpinti Jungtinėms Valstijoms, pavyzdžiui, oro erdvės gynybos slopinimo, žvalgybos, stebėjimo, taikinių aptikimo ir žvalgybos, degalų papildymo ore. Jis klausė, ar dar ilgai JAV laikys NATO naudinga karine partnere, jeigu europiečiai neužkamšys šių spragų?
Europa turėtų bent sugebėti pasirūpinti saugumu savo kieme.
Dalis R. Gateso kritikos nebuvo teisinga. Spragas iš dalies lėmė JAV raginimai sąjungininkėms vengti beverčio dubliavimo. Bet pagrindinė jo mintis ta, kad Europa įprato naudotis JAV gynybos išlaidomis (kurios kaip BVP dalis apie triskart viršija Europos NATO vidurkį). Europa turėtų bent sugebėti pasirūpinti saugumu savo kieme. Tai neužginčija (bent tiesiogiai) pagrindinio NATO pažado, kad JAV padės atremti ataką, jeigu priešas nusitaikys į narę iš Europos. Bet ateityje JAV gali nebūti likusios vadovauti net ir užnugaryje, kad europiečiams padėtų tvarkytis su grėsme arba humanitarine nelaime, kilusia artimajame Europos užsienyje.
Atsakydamas energingasis NATO generalinis sekretorius Andersas Foghas Rasmussenas perša tai, ką jis vadina „protinga gynyba“ – nauju vardu pavadintą 20 metų senumo idėją sudaryti bendrą išteklių fondą ir jais dalytis, pagerinant prioritetus ir skatinant šalis specializuotis geriausiai įvaldytose srityse. A. F. Rasmussenas viliasi, kad prieš Čikagos viršūnių susirinkimą su narėmis pavyks suderinti per 20 projektų (kiekvienam vadovaus po vieną valstybę narę). Tarp jų planas sudaryti bendrą jūrų patruliavimo orlaivių fondą, įsigyti penkis didelio nuotolio žvalgybinius nepilotuojamus lėktuvus „Global Hawk“ ir parengti aptarnavimo paslaugų paketą dislokuotiems sraigtasparniams. Tikimasi, kad įkandin seks kiti planai, apimantys logistiką, mokymus ir pajėgų apsaugą.
Protingai gynybai iš pažiūros visuotinai pritariama, bet skepticizmo netrūksta. Pasak TSTI ir Ženevos saugumo politikos centro pirmininko François Heisbourgo, vyriausybės per dažnai karinę logiką iškeičia į darbo vietas savose gynybos sektoriaus įmonėse.
O Libija atskleidė, kaip šalių teisė vetuoti karinės įrangos naudojimą gali trikdyti misijas. Kai galima rinktis dalyvauti kare ar ne, Europos šalys su skirtinga istorija ir geografija gali nesutarti. Kariniuose veiksmuose virš Libijos dalyvavo tik aštuonios iš 28 sąjungininkių. Vokietija, kuri Jungtinėms Tautoms sankcionuojant misiją susilaikė, netgi atšaukė savo įgulas iš NATO aviacinių įspėjimo ir valdymo sistemų, taip pat savo karo laivus iš kitų NATO misijų Viduržemio jūroje. Jeigu ateityje kiltų konfliktas ir, pavyzdžiui, viena ar dvi šalys, kurios didžia dalimi prisidėjo prie bendro lėktuvų kuro parko, nutartų kampanijoje nedalyvauti, kaipgi būtų dėl įrangos, už kurią jos mokėjo ir prisidėjo ją eksploatuojant?
A. F. Rasmussenas mąsto apie garantijų sutartis tarp dalyvaujančių susitarime dėl bendro fondo. Nors politinių kliūčių atsisakyti dalyvauti tuomet būtų daugiau, visiškai rizikos nepanaikins jokia sutartis. Be to, didžiausios ir turtingiausios NATO šalies iš Europos, Vokietijos, rinkėjai priešinasi jėgos panaudojimui beveik bet kokiame kontekste. Tai nejaukiai kabo virš protingos gynybos idėjos.
Tamsų šešėlį meta ir žaidimo pabaiga Afganistane. Keleri pirmieji metai buvo optimistiški, o nūnai daugelis nekantriai skaičiuoja dienas iki 2014 m. gruodžio, kai NATO numato nutraukti kovos veiksmus, o afganistaniečiai teoriškai bus galutinai perėmę atsakomybę už savus. NATO mokymų misija 2014 m. nesibaigs, bet jos trukmė priklausys nuo to, kaip seksis Afganistano pajėgoms. Tikėtina netvarka, sumaištis ir galbūt nusivylimas.
Tačiau nepaisant negandų ši misija aljansui leido susitelkti ir davė tikslą, kurio dabar gali trūkti. Kai kurioms Europos vyriausybėms atrodo, kad jų paramą karui, kuriam visuomenė iš esmės nepritarė, JAV laikė per daug savaime suprantama. Bet kovų lauke išaugo pagarba. JAV generolai nustebo ir nudžiugo, kad sąjungininkai taip ryžtingai ėmėsi iš esmės netinkamo darbo. Be to, jie pastebėjo, kad net tos sąjungininkų pajėgos, kurios iš pradžių veikė ne itin veiksmingai, padirbėjusios su partneriais amerikiečiais smarkiai patobulėjo. Iš bendros patirties greitai liks tik prisiminimas. Amerikiečių koviniams daliniams išvykstant iš Europos, nukentės bendri mokymai. Tai pakenks vienam iš kertinių NATO tikslų – amerikiečių ir europiečių pajėgų sąveikumui.
Viršūnių susitikimas dar kartą patvirtins, kad transatlantinė partnerystė stipri, o A. F. Rasmussenas neatlyš, kad protinga gynyba gali nuginkluoti cinikus ir atverti galimybes „su mažiau padaryti daugiau“. Bet labiau tikėtina, kad ateityje JAV nepiktavališkai skirs mažiau dėmesio, o Europos karinės ambicijos blės. Kitaip tariant, jeigu niekas nepasikeis, NATO galų gale su mažiau darys mažiau.
