N. Mandela

Gruodžio 5 d. eidamas 96 metus mirė N. Mandela – žmogus, Pietų Afrikos Respubliką išlaisvinęs nuo apartheido

Kas buvo iškiliausias XX a. valstybės veikėjas? Atmeskite tokius masinius žudikus kaip Stalinas ir Mao Zedongas, pamirškite tokius autokratiškus nacionalistus kaip Gamalas Abdelis Nasseras ir pasigėrėjimo vertesnius, bet turbūt ne tokius įtakingus antikomunistus kaip Václavas Havelas, o tuomet susiaurinkite sąrašą iki pustuzinio vardų. Turbūt ten bus Mohandas Gandhi, Winstonas Churchillis, Franklinas Rooseveltas, Charles’is de Gaulle’is, Jackas Kennedy ir Nelsonas Mandela. Daugeliui žmonių iš įvairių kraštų labiausiai įkvepiantis būtų pastarasis.

N. Mandelos kaip didvyrio reputacija – fenomenas. Ne vienus metus jis iš esmės buvo žinomas tik savo šalyje – Pietų Afrikos Respublikoje. Užsienyje garsas apie jį pasklido 1961 m., pasibaigus pirmam teismui dėl tėvynės išdavimo. Nors buvo išteisintas, laisve džiaugėsi maždaug metus, tuomet už sabotažą ir revoliucijos kurstymą pateko į kalėjimą ir jame praleido 27 metus ir šešis mėnesius. Ilgus įkalinimo metus, iš kurių daugiau nei 17 bausmę atliko vėjų nugairintoje Alkatrazo antrininkėje Robeno saloje netoli Keiptauno, apie N. Mandelą mažai girdėta ir jo niekas nematė. Kai 1990 m. vasario 11 d. išėjo į laisvę, naujų jo nuotraukų niekas nebuvo regėjęs nuo 1964 m., pasaulis galėjo tik spėlioti, kaip šis žmogus atrodo.

Jam, jau sulaukusiam 71-ų, buvo likę vos dešimt metų pusiau aktyvios politikos. Tačiau per tą dešimtmetį N. Mandela nuveikė kur kas daugiau nei bet kuris kitas, kad viena gėdingųjų amžiaus dėmių apartheidas baigtųsi iš esmės taikiu susitaikymu ir kad atsirastų nauja demokratinė Pietų Afrikos Respublika, teikianti nepalyginamai daugiau vilčių, nei 20 metų anksčiau būtų galėję įsivaizduoti donkichotiškiausi veikėjai.

Paradoksų pynė

Tokia didelė įtaka po šitiek nežinomybėje per prievartą praleisto laiko rodo nepaprastą asmenybę. Tačiau vien asmenybe susižavėjimo šiuo žmogumi mastą paaiškinsi ne iki galo; susižavėjimo, kuris per tuos metus susikaupė ir dabar vienoje šalyje po kitos pasireiškė prielankumo protrūkiais, ar važinėjant po Afriką, ar viename iš Londono stadionų sveikinant 75 tūkst. gerbėjų, ar riedant Brodvėjumi kortežu, kurį, kaip kalbama, užvertė nė vienoje Niujorko gatvėje dar neregėtas serpantinų kiekis.

N. Mandela buvo žvaigždė, o mes gyvename amžiuje, kuriame itin vertinamas bet koks išgarsėjimas. Kai visos popmuzikos žvaigždės „nuostabios“, kai realybės šou žioplius paverčia dievaičiais, o etiketė „legendinis“ kabinama taip laisvai, kad prarado prasmę, būtų absurdiška N. Mandelos atveju neįžvelgti dalies tokio garbinimo, kokio sulaukė princesė Diana, – herojų pasauliui reikia dar labiau nei garsenybių. Tačiau šiuo atveju poreikį turėti didvyrį patenkino išties tokio titulo vertas žmogus.

Kaip daugumai iškilių, net iš pažiūros paprastų žmonių, N. Mandelai nestigo sudėtingumo, dažnai ir prieštaringumo. Jis turėjo nepajudinamą nuostatą, be kurios iš kalėjimo būtų išėjęs gerokai anksčiau, tiesiog sutikdamas atsisakyti smurto ar padaryti kitą nuolaidą. Vis dėlto iš prigimties tai buvo kompromisų ieškotojas ir taikintojas. XX a. 6-ąjį dešimtmetį jis palaikė susivaldymą, prieštaraudamas labiau užsispyrusiems kolegoms, ir kone visą gyvenimą kovojo, kad jo judėjimas Afrikos nacionalinis kongresas (ANK) išliktų nerasistinis, nors kartais šiam veikėjui kildavo abejonių dėl indų ir kur kas stipresnių jausmų dėl baltųjų. Kai pagaliau priėmė ginkluotos kovos principą, jo pasirinkta strategija buvo ne jėga užgrobti valdžią, o priversti vyriausybę derėtis. Kai ši galų gale nusileido, N. Mandela neparodė nei kartėlio, nei kerštingumo, tik stulbinamą gebėjimą atleisti ir susitaikyti.

Jis buvo partizanas, vyriausiasis ginkluoto ANK sparno vadas. Ši grupė, pavadinta „Umkhonto we Sizwe“ („Tautos ietis“) turėjo, kad ir kaip tai neįtikima, vadovauti ginkluotam sukilimui, surengti antpuolį iš jūros ir paklupdyti vyriausybę ant kelių. Būtent atsidavimas kovai privertė Margaret Thatcher nusisukti nuo ANK ir jį atmesti kaip „tipinę teroristų organizaciją“. Bet tai visuomet buvo pernelyg paprastas vertinimas. Nors 1952–1967 m. ANK prezidento postą užėmęs vadas Albertas Luthuli nebuvo pacifistas, jis tvirtai tikėjo nesmurtiniu pasipriešinimu, kaip ir N. Mandela iš pradžių.

XX a. 6-ąjį dešimtmetį jo namuose Orlando gy­venvietėje, priklausančioje Johanesburgui, ant sienų kabojo Lenino ir Stalino portretai.

Pastarasis nuomonę pakeitė labai nenoriai, pirmiausia primygtinai reikalavo sabotažo be aukų (iš­si­vaduoti nepraliejant kraujo), apsieinant be tiesioginių išpuolių prieš žmones. Pagaliau pritarti par­ti­zaniniam karui iš dalies nulėmė jo išvada, kad vyriausybei didinant represijas kito būdo ką nors pakeisti nebėra („Vien plikų rankų nepakanka laukinio žvėries puolimui atremti.“), o iš dalies būgštavimai, kad ANK išstums karingesni varžovai, ypač išimtinai juodaodžius suvienijęs Panafrikanizmo kongresas.

Jo nuomonė apie komunizmą evoliucionavo mažiau. XX a. 6-ąjį dešimtmetį jo namuose Orlando gy­venvietėje, priklausančioje Johanesburgui, ant sienų kabojo Lenino ir Stalino portretai. N. Mandelos pažiūroms įtaką da­rė Karlas Marxas, jis veikė išvien su Pietų Afrikos Respublikos komunistų partija; anuomet jo rašiniuose nestigo sub­mark­sis­ti­nių nesąmonių. Ir šis žmogus iki pat galo jautė stiprų prielankumą tokiems kaip Komunistų partijos pir­mi­nin­kas Joe Slovo, kuris jam buvo „brangus bendražygis, brolis, draugas“, o oponentams – „KGB generolas“.

Tačiau N. Mandela tvirtino nesąs komunistas. ANK ryšį su komunistais jis laikė ne tik sąsaja su vienintele gru­pe, kuri afrikiečius laikytų lygiais, bet ir natūraliu aljansu su priešų priešu. Jis netroško sovietinių modelių ir dažnai reiškė susižavėjimą britų įstaigomis, net Jungtinės Karalystės parlamentą pavadino demo­kra­tiš­kiau­sia institucija pasaulyje. Negana to, veikėjas buvo nuoseklus tiek XX a. 6-ąjį dešimtmetį, kai ANK derino savo siekius, tiek po 20 metų, kai reikėjo aptarti „išsivadavimo judėjimo“ tikslus, ir laikėsi nuomonės, kad svarbiausias šio darinio principų dokumentas, 1956 m. priimta Laisvės chartija, buvo ne įsipareigojimas kurti socializmą, bet žingsnis link buržuazinės demokratijos.

Principų ir veiksmų prieštara labiau išryškėjo N. Mandelos gyvenimo pabaigoje, jo požiūryje į tokias šalis kaip Kuba, Libija ir Kinija. Ne vienus metus jis kovojo, kad žmogaus teisės atsidurtų ANK politinės filosofijos centre, o prezidentavimo metais net siekė, kad šalies nacionaliniai interesai apimtų „kitų laimę“. N. Mandela drąsiai atvirai kritikavo brutalų ir nežmoniškai korumpuotą Nigerijos diktatorių Sani Abachą. Tačiau, kai 1991 m. vienas kinų žmogaus teisių aktyvistas paprašė padėti kinų disidentams, veikėjas atsakė, kad nors Vakarai juo susidomėjo tik tuomet, kai jo sėkmė buvo beveik garantuota, Kinijos lyderiai teikė finansinę ir moralinę paramą nuo pat pradžių. Šis žmogus nesiruošė veikti prieš, taip pat neketino smerkti Fidelio Castro ar Muammaro al Qaddafi, kurie ilgai rėmė kovą su apartheidu.

Tai buvo paprasčiausia principų sankirta ir triumfavo tik vienas. „Pakeisti N. Mandelos nuomonės apie draugą beveik neįmanoma“, – sakė Ahmedas Kathrada, kartu su N. Mandela ir dar šešiais žmonėmis 1964 m. nuteistas kalėti iki gyvos galvos. Kitus iš pažiūros nebūdingus veiksmus buvo lengviau paaiškinti pastarojo gebėjimu prisitaikyti, kurio jis galbūt buvo priverstas išmokti, kai dar vaikystėje buvo atskirtas nuo šeimos. Iš pradžių N. Mandelą daugiausia prižiūrėjo mama, o vėliau, kai berniukui suėjo 10 metų ir mirė tėvas, jį kaip globotinį priėmė vienos iš tuzino kosų kalba kalbančių grupių, Tembu, regentas. Neramios vaikystės išugdytas gebėjimas prisitaikyti prie įvykių dažnai pravertė, bet kartais dėl to buvo sunku prognozuoti šio veikėjo elgesį.

Pavyzdžiui, N. Mandela buvo aristokratiškas, beveik šaltas jaunuolis. Daliai kolegų jis atrodė nutolęs, net autoritariškas, turintis stiprų deramo elgesio jausmą. Bet tai nereiškė, kad vaikinas buvo konservatyvus ar so­cia­liniu požiūriu senamadiškas. Būtent N. Mandela dalies kartu su juo kalėjusių žmonių nusivylimui buvo nu­si­teikęs tolerantiškai vertinti įpykusius jaunuolius iš Juodojo sąmoningumo judėjimo („Black Consciousness Movement“), kai šie XX a. 8-ojo dešimtmečio viduryje pradėjo lankytis Robeno saloje ir skelbti juodaodžių išskirtinumą. Vėliau, kai šių gyvenvietėse prasidėjo suirutė, jis nuolat siekė sutaikinti nepatenkintą jaunimą.

Kai kurie N. Mandelos vaikai galbūt būtų nesutikę arba būtų pasakę, kad tėvo pastangos suprasti kitų žmonių vaikus reiškė nesėkmių su savaisiais pripažinimą. Nes jo pažiūroms ir politikai būdingi prieštaravimai ir paradoksai neatsiejami nuo charakterio, niekur kitur tai nebuvo akivaizdžiau nei šeimoje.

Sunkumai ir kovos

Pirmagimis Thembi nuo tėvo atitolo, kai iki jo žūties automobilio avarijoje 1969 m. buvo likę keleri metai (1948 m. mirė devynių mėnesių dukra). Kai 1958 m. po 14 ga­na nelaimingų santuokos metų N. Mandela iš­si­sky­rė su Evelyn, Thembi buvo motinos pusėje. Jo brolis Makgatho nepateisino tėvo lū­kes­čių ir iš­vyko, 2005 m. mirė nuo AIDS. Dar gyva Evelyn dukra Maki su tėvu sutarė geriau, bet irgi jautėsi apleista.

Santuokinis gyvenimas kėlė tiek pat sunkumų kiek tėvystė. Būdamas 22 metų N. Mandela pabėgo į Johanesbur­gą siekdamas išsisukti nuo vedybų su globėjo Tembu regento parinkta nuotaka. Po trejų metų, 1944-aisiais, vedė slaugytoją Evelyn, kuri buvo ilgamečio draugo Walterio Sisulu pusseserė. Žmona pagimdė keturis vaikus, bet ją labiau traukė religija nei politika, o pastaroji sritis sutuoktiniui jau buvo vienintelis rūpestis. Antroji žmona Winnie, su kuria susituokė 1958 m., prisidėjo prie jo politinės kovos, bet iš karto suprato, kad „vyras priklauso jiems“ – visuomenei. Ir vaikai tuo skundėsi, kaip prisipažino pats N. Mandela. Vienas pasakęs: „Tėvas visiems mūsų žmonėms, bet niekada neturėjai laiko būti tėvu man.“

Nors buvo atsidavęs narsiajai Wi­nnie (1994 m. išleistoje autobiografijoje jis pirmą kartą paviešino dalį liūdesingų laiškų, parašytų jai iš Robeno salos), antroji santuoka irgi žlugo. Winnie teko beveik visi apartheido ar­senale turėti smūgiai: tremtis, įkalinimas, negailestingas priekabiavimas. Bet kančios nepadarė jos tau­res­nės – galų gale ji pasistengė pažeminti savo vyrą. Tai žeidė, bet jis jautėsi kaltas, nes puikiai suvokė savo trūkumus šeimoje. Tik tuomet, kai švęsdamas 80-metį vedė at­sar­gią­ją Gracą Machel, pirmojo Mozambiko prezidento našlę, N. Mandela atrado ilgalaikį santuokinį pasitenkinimą.

Bent jau meilės reikaluose privatus asmuo buvo visiška viešojo priešingybė. N. Mandela įkvėpdavo meilę milijonams žmonių, kurių niekada nebuvo matęs, o iš tų, kuriuos buvo sutikęs, retas nepasakydavo apie nepaprastą jo gebėjimą empatizuotis ir mainais sulaukti pagarbos. Turbūt labiausiai stulbina politiniai oponentai, ypač afrikaneriai – dažniausiai pirmųjų šalies kolonistų olandų palikuonys.

Vienas pirmųjų buvo prokuroras P. J. Boschas, 1962 m. dalyvavęs N. Mandelos teisme (už neteisėtą iš­vykimą iš šalies ir kurstymą streikuoti); prieš nuosprendį jis paprašė leidimo pasikalbėti su teisiamuoju akis į akį, paspaudė jam ranką ir palinkėjo sėkmės. Tai nebuvo išskirtinis atvejis. Per ilgą savo karjerą jam teko da­lytis maistu su lydinčiu policijos eskortu (po arešto 1962 m.), padėti kalėjimo prižiūrėtojams parengti rašto dar­bus (irgi 1962 m.) ir pelnyti jų kolegų iš Robeno salos pagarbą, nes su šiais bendravo afrikanerių kalba, ku­rios stropiai mokėsi. Vėliau, iškviestas iš kalėjimo išgerti arbatos su prezidentu P. W. Botha, jis parodė galintis sužavėti net asmenį, kuris už ginamą baltųjų viešpatavimą pelnė Krokodilo pravardę. Kai pagaliau išė­jo į laisvę, sulaukta didingų susitaikymo gestų: jis pagerbė būrų karo partizaną Danielį Theroną kaip afri­ka­ne­rių laisvės kovotoją, apsivilko regbio komandos „Springbok“ palaidinę, iki tol juodaodžiams iš esmės sim­bo­lizavusią baltąjį nacionalizmą, ir aplankė Betsie Verwoerd – nepalenkiamo apartheido kūrėjo Hendriko našlę.

ANK buvo paranku iš N. Mandelos padaryti mesiją, o prireikus ir mitą, iš pradžių siekiant išjudinti šalies mases, o vėliau palaikyti dvasią ilgais represijų, karinio bejėgiškumo ir politinio beviltiškumo metais.

Kartais parodyti empatiją N. Mandelai buvo sunkiau. Išėjusį iš kalėjimo jį glumino sekso tema. Neaišku, ar dėl to, kad didžiąją XX a. 7-ojo dešimtmečio seksualinės revoliucijos dalį praleido už grotų, ar dėl to, kad daugybė metų izoliacijos atpratino nuo moterų kompanijos, o gal dėl to, kad nuo vaikystės buvo santūrokas. N. Mandelai prezidentaujant buvo sunku įveikti nenorą iškelti AIDS problemą, ir tai, kaip pats pripažino, buvo labai rimta. Galų gale tai padarė: 2002 m. atvirai palaikė aktyvistus, kurie kovojo už geresnį aprūpinimą vaistais, siekdami atremti kaprizingą prezidento Thabo Mbeki priešinimąsi. Ne toks didis žmogus veikiausiai būtų nusprendęs patylėti.

Kuklumas, nuolankumas, tuštybė

N. Mandela apstulbino kolegas iš ANK, kai būdamas 33 metų pareiškė siekiąs tapti pirmuoju juodaodžiu Pie­tų Afrikos Respublikos prezidentu. Naudos nesitikėta. Net kaip pasaulinio garso veikėjas jis buvo kuklus ir retai savo autoritetą laikė savaime suprantamu. Kalėjime ne kartą atsisakė privilegijų, jei šios buvo siūlomos tik jam, pamirštant kitus kalinius. Antai skundėsi, kad turi dėvėti šortus (tai vienas vyriausybės būdų pažeminti juodaodžius kalinius ir paminti jų vyriškumą), bet duotas ilgas kelnes priėmė ne iškart, tik po dvejų metų, kai valdžia sutiko ir kolegoms leisti tokias mūvėti.

Aišku, kaip Ngubengcukos, vieno iš Tembu karalių, iš kurio paėmė tradicinį vardą Madiba, palikuonis jis didžiavosi esąs iš karališkos šeimos. Bet N. Mandelai nebuvo priimtina būti tokiam, kaip Afrikoje elgdavosi kai kurie „svar­būs vyrai“, ir Robeno saloje visuomet jautėsi nesmagiai dėl to, kad pas jį ateina daugiau žmonių nei pas kitus ka­li­nius, iš kurių vienas per 15 metų sulaukė tik trijų lankytojų. XX a. paskutinįjį dešimtmetį išėjęs į laisvę jis nusprendė apsigyventi patogiame priemiestyje, užuot pasirinkęs rūmų prabangą Johanesburge, o šven­tėms grįždavo į Kunu, kur praleido laimingiausias vaikystės dienas, ir ten pasistatė namą, suprojektuotą pagal Victoro Versterio kalėjime, kuriame praleido paskutinius nelaisvės metus, jam skirtas patalpas. N. Mandela neskatino kurti asmenybės kulto. Didingi muziejai, pagerbimas paminklais ir statulomis šiam žmogui buvo svetima.

Bet ne prabangūs kostiumai, balto šilko šalikai ir sportas, bent iš dalies padedantis išlaikyti raumeningą boksininko kūno sudėjimą. Tuštybė jam nebuvo svetima ir jis mokėjo pasinaudoti savo išvaizda. Jaunystėje ši ir puošnūs kostiumai nepakenkė tarp moterų gerbėjų. Anuomet laikyta, kad N. Mandela laisviau jaučiasi su dailiosios lyties atstovėmis nei su vyrais. Vėliau, kai į teismą pradėjo eiti vilkėdamas karosu, tradicine kosų mantija iš leopardo kailio, jis žinojo, kad tai „pabrėš simbolinę prasmę, jog esu juodaodis afrikietis, einantis į baltojo žmogaus teismą“. Žmones tai įelektrino.

ANK buvo paranku iš N. Mandelos padaryti mesiją, o prireikus ir mitą, iš pradžių siekiant išjudinti šalies mases, o vėliau palaikyti dvasią ilgais represijų, karinio bejėgiškumo ir politinio beviltiškumo metais. Tai galėjo baigtis prastai. Galėjo paaiškėti, kad mitinė asmenybė, kurios nepaklusnumas užkariavo visuomenės vaizduotę, Robeno salos kalinys Nr. 46 664, tėra palūžęs žmogus arba popierinis herojus. Bet paaiškėjo, kad jis neįtikimai puikus politikas.

N. Mandela padarė politinių klaidų. Sprendimas atsisakyti nesmurtinio kelio ANK kainavo dalį užsienio paramos, bet iš esmės nepadarė karinio spaudimo vyriausybei, o svarbiausia – judėjimo energiją nukreipė nuo užduoties organizuotis savame krašte, kai tai buvo būtina norint, kad streikai, boikotai ir pilietinis nepaklusnumas darytų poveikį. N. Mandela, kuris prie ANK prisijungė, kai tai buvo nedidelė ir silpna organizacija, ir į jos stiprinimą sudėjo tiek vilčių, galėjo tai numatyti.

Tačiau be šio veikėjo perėjimas prie daugumos principo būtų beveik garantuotai virtęs kruvina netvarka. Pirmiausia, 1985 m. N. Mandela nutarė prašyti leidimo susitikti su teisingumo ministru Kobie Coetsee, kurį sudomino jo byla. Kolegoms nieko apie tai nesakė, ką ir kalbėti apie bandymą gauti šių pritarimą, nes žinojo, kad to nebus. Bet, kaip vėliau paaiškino, „kartais lyderis turi eiti pirma savo pulko“. Vėliau jam teko lemiamas vaidmuo užtikrinant kompromisą derybose, kurios vyko prieš 1993–1994 m. konstitucinį susitarimą ir vėlesnius rinkimus.

Tik N. Mandela galėjo palenkti nuomonę dėl susitarimų priėmimo arba ne. Tai buvo itin svarbu konsti­tu­ci­jos atveju, kurią daugelis ANK šalininkų sutiko nusivylę. Tik šis žmogus galėjo nuraminti įsiutusią minią, kai lenkas iš dešiniojo sparno nužudė populiarų ANK didvyrį Chrisą Hani; jis pabrėžė, kad žudiką padėjo pagauti afri­ka­nerė. Be to, jam teko svarbiausias vaidmuo užsitikrinant generolo Constando Viljoeno, tad ir afrikanerių kraštutinės dešinės paramą. Vėliau ne mažiau svarbesnis buvo indėlis kuriant Tiesos ir susitaikymo komisiją, kai kitas jo išgyvenimus patyręs žmogus gal būtų raginęs surengti karo nusikaltimų tribunolus.

N. Mandela neužbaigė apartheido vienas. Padėjo komunistinio režimo, kurį baltieji o­po­nentai susiejo su afrikiečių nacionalizmu, žlugimas, taip pat tarptautinės sankcijos, ekonominės vidaus problemos, su ANK nesusijęs vidinis pasipriešinimas ir 1989–1994 m. šaliai vadovavęs prezidentas F. W. de Klerkas, su kuriuo N. Mandela elgėsi ne itin gerai. Bet simbolinį didvyrio vaidmenį buvo sunku perdėti.

Rimtesnis jo laimėjimas buvo įžvelgti poreikį susitaikyti, atsisakyti retribucijų, o tuomet priimti naujos, demokratiškos, įstatymo viršenybe pagrįstos Pietų Afrikos Respublikos gimimą. Tai galėjo padaryti tik jis. N. Mandela suteikė viltį milijonams afrikiečių ir įkvėpė milijonus žmonių kitose šalyse. Bet neturėtų stebinti, kad jo įpėdiniai vyriausybėje kėlė mažiau pasigėrėjimo ir jo pavyzdžiu nesekė tokios šalys kaip Zimbabvė. Kad ir koks didvyriškas šis žmogus buvo, jis neturėjo tų mesijo galių, kurias kai kurie priskyrė, o ir nebuvo galima tikėtis, kad kiti prilygs jam gebėjimu išlaikyti aukštus principus ir tam panaudoti savo moralinį svorį. Juk galų gale vargu ar visiems aplinkybės galėjo taip puikiai tikti. Nors daugybę metų buvo sunku, N. Mandela gyveno gana ilgai, kad galėtų užbaigti darbą. Tai didysis laimėjimas, laiminga jo istorijos pabaiga. Šiandieniam pasauliui laimingas herojus patinka dar labiau nei tragiškas.