Vieną dieną – muzikos pamokos vaikų darželyje, kitą – repeticija su choru, vakare – vokalinio ansamblio pasiruošimas koncertui, o sekmadienį – vargonavimas mišiose. Tiek skirtingų muzikinių vaidmenų telpa panevėžiečio Pauliaus Puleikio kasdienybėje.
Paulius Puleikis pirmiausia prisistato kaip muzikos pedagogas, kuris ne tik moko natų ar ritmikos, bet ir padeda atrasti muzikavimo džiaugsmą.
Iš tiesų šis jaunuolis – daugiau nei muzikos mokytojas.
Paulius Puleikis darbuojasi meninio ugdymo mokytoju Ramygalos lopšelyje-darželyje „Gandriukas“, vadovauja berniukų chorui Panevėžio Vytauto Mikalausko menų gimnazijoje, yra Ėriškių kultūros centro meno vadovas, dirba su mišriu vokaliniu ansambliu „Luminare“, o dar sekmadieniais groja vargonais Smilgių Šv. Jurgio bažnyčioje.
Atrodo, Pauliaus gyvenime muzika skamba be pertraukų, tačiau kiekvienas toks vaidmuo turi savitą spalvą.
„Mane ypač domina tai, kaip muzika gali tapti ne tik saviraiškos forma, bet ir pažinimo, ryšio su pasauliu priemone. Nuolat ieškau kūrybiškų būdų, kaip muziką pateikti gyvai, patraukliai, kad ji ne tik sudomintų, bet ir įkvėptų. Mano kasdienybė išties labai intensyvi. Veiklų, repeticijų, renginių netrūksta, tad gyvenimas nuolat verda“, – šypsosi P. Puleikis.
Pradėjo nuo smuiko
Pauliaus ryšys su muzika užsimezgė dar vaikystėje.
Paskatintas tetos, pradėjo groti smuiku Smilgių kultūros centro vaikų ir jaunimo liaudiškos muzikos kapeloje „Smilgenė“.
Tai buvo pirmieji žingsniai, kurie ne tik supažindino su muzika, bet ir leido pajusti bendro muzikavimo džiaugsmą.
Vėliau, persikėlus į Perekšlių kaimą, talentingas jaunuolis pakviestas prisijungti prie varinių pučiamųjų orkestro „Saulutė“, kur pradėjo groti tūba.
Tuo metu atrodė, kad būtent šis instrumentas taps pagrindiniu gyvenimo palydovu.
Būdamas septintokas P. Puleikis įstojo į Panevėžio Vytauto Mikalausko menų gimnaziją, pasirinko tūbos specialybę.
Nors, sako Paulius, blaškymosi buvo nemažai, nežinojo, kokiu muzikos specialistu norėtų būti, tačiau vienas dalykas buvo aiškus nuo pat mokyklos suolo: svajojo tapti profesionaliu muzikantu.
Muziko karjerą iškeitė į mokytojavimą
Nors baigiant Menų gimnaziją Pauliui pradėjo kilti abejonių, ar iš tiesų nori savo gyvenimą sieti su atlikėjo keliu, visgi įstojo į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, tūbos specialybę.
Jau po pusmečio suprato: tai – ne jo kelias.
Būtent tada aiškiai suvokė, kad nori duoną valgyti ne iš atlikėjo, bet pedagogo darbo.
Pasirinkęs muzikos pedagogikos studijas Vilniaus universiteto Šiaulių akademijoje, Paulius teigia atradęs save iš naujo.
Dabar jis – pedagogikos magistras.
„Šiandien visu tempu dirbu muzikos pedagogu. Šis darbas mane iš tiesų įprasmina kaip muzikantą. Jame susijungia viskas, ką sukaupiau per savo muzikinį kelią – patirtis, žinios ir noras dalintis muzika su kitais“, – pabrėžia P. Puleikis.
Ne tik darbas, bet ir misija
Paulius tvirtina, jog pedagoginis darbas jam yra daugiau nei profesija. Tai atsakomybė ir kartu privilegija būti šalia augančio jauno žmogaus.
Dirbdamas su vaikais, jis nuolat ieško būdų, kaip sudominti, įkvėpti ir išlaikyti dėmesį – kiekvienas vaikas skirtingas, o muzika turi pasiekti kiekvieną atskirai.
„Jaunosios kartos ugdymas yra tarsi mūsų visuomenės pamatas. Nuo jo priklauso mūsų visų ateitis. Dirbant su vaikais tenka nuolat prisitaikyti prie skirtingų jų poreikių, ieškoti kūrybiškų sprendimų, kad išlaikyčiau jų motyvaciją. Bet tai ir daro šį darbą prasmingą“, – teigia pašnekovas.
Anot jo, darbas su vaikais – ne tik atsakomybė, bet ir didelis džiaugsmas.
„Kiekvienas jų pasiekimas, net ir pats mažiausias, man tampa dideliu įkvėpimu stengtis. Pedagogo kelias pasirodė ne tik prasmingas. Jis ir mokytoją skatina nuolat augti. Džiaugiuosi pasirinkęs šią profesiją, nes galiu prisidėti ne tik prie vaikų muzikinio ugdymo, bet ir jų asmenybės formavimo“, – kalbas jaunasis pedagogas.
Vadovauti ėjo su baime
Vienas svarbiausių Pauliaus kūrybinių projektų – Ėriškių vokalinis ansamblis „Luminare“, kuriam jis vadovauja.
P. Puleikis pripažįsta: pradžia prie ansamblio vairo nebuvusi pati lengviausia.
Tuo metu jis dar studijavo antrame bakalauro kurse, reikėjo derinti studijas ir darbą. Teko skrupulingai planuoti laiką, suspėti pasiruošti paskaitoms, o kartu ir dirbti su kolektyvu.
„Pačioje pradžioje jaučiau nemažai baimės ir streso, nes neturėjau tokios vadovavimo patirties. Reikėjo išmokti ne tik perteikti muzikinius dalykus, bet ir dirbti su žmonėmis – kaip motyvuoti, įkvėpti, suvienyti kolektyvą bendram tikslui“, – pasakoja Paulius.
Bet kolektyvo narių palaikymas, noras mokytis ir augti kartu drąsino jų jaunąjį vadovą.
Vadovauti ansambliui, anot Pauliaus, nėra lengva. Pasiruošimas koncertams, konkursams ar Dainų šventei reikalauja daug laiko, kantrybės ir darbo.
„Tai didelė atsakomybė, ypač dirbant su meno mėgėjų kolektyvu, kur svarbu išlaikyti pusiausvyrą tarp rezultatų siekimo ir geros atmosferos. Tačiau būtent ši kelionė – nuo pirmųjų repeticijų iki pasirodymų scenoje – ir yra viena prasmingiausių šio darbo dalių“, – tvirtina P. Puleikis.
Daugiau nei kolektyvas
Ansamblį Paulius subūrė dar 2021 metais, gana sudėtingu laikotarpiu – iškart po pandemijos, kai daugelis žmonių vis dar vengė artimesnio bendravimo ir buvo šiek tiek užsisklendę.
Visgi pamažu atsirado žmonių, kuriuos vienijo tas pats dalykas – meilė muzikai ir noras dainuoti.
Šiuo metu Ėriškių vokaliniame ansamblyje dainas traukia aštuonios moterys.
Visos jos skirtingos kaip asmenybės, skirtingi ir jų balsai.
Didžiausias iššūkis meno vadovui – sujungti šiuos skirtumus į vieningą skambesį.
Ansamblis repetuoja du kartus per savaitę, ruošiasi koncertams, festivaliams ir konkursams.
„Suburti skirtingus žmones į vieną muzikinę visumą labiausiai padeda bendras tikslas ir pagarba vieni kitiems. Labai svarbu išmokti klausytis. Kai atsiranda pasitikėjimas ir bendrystė, muzika tiesiog „susiklijuoja“, – įsitikino P. Puleikis.
Šių metų gegužę kolektyvas minės jau penkerių metų kūrybinės veiklos jubiliejų.
„Man šis ansamblis seniai nebėra tik darbas – tai bendruomenė, kurioje gera būti. Esame tapę tarsi maža šeima: palaikome vieni kitus, dalijamės ne tik scenos džiaugsmais, bet ir kasdieniais rūpesčiais“, – pasakoja pašnekovas.
Susitikti su Dievu
Svarbią vietą jaunojo pedagogo gyvenime užima bažnyčia.
Jau beveik dešimtmetį jis groja vargonais Smilgių Šv. Jurgio bažnyčioje.
„Nemažą vaikystės dalį augau pas mylimą močiutę, kuri vesdavosi mane kiekvieną sekmadienį į Dievo namus. Būdamas maždaug vienuolikos metų pradėjau giedoti Smilgių bažnyčios chore“, – pasakoja P. Puleikis.
Vienu metu nutiko taip, kad parapija liko be vargonininko.
Tuometis bažnyčios klebonas žinojo apie Pauliaus muzikinius gebėjimus, todėl pasiūlė jam eiti vargonauti.
Šiandien sekmadienis P. Puleikiui yra ne tik pareiga, bet ir ramybės laikas. Po intensyvios savaitės tai tampa proga sustoti, susitelkti.
„Toks sustojimas gali tapti prasmingu susitikimu su Dievu – galimybe apmąstyti savo dienas, nurimti ir įsiklausyti į save. Proga atsitraukti nuo kasdienio šurmulio, pabūti tyloje, maldoje ir iš naujo susitelkti į tai, kas iš tiesų svarbu“, – kalba Paulius.
Paklaustas, kaip keitėsi jo santykis su bažnyčia bėgant metams, vargonininkas svarsto, kad išties jis per daug nesikeitė.
Paulius jaučia atsakomybę ne tik atlikti savo, kaip vargonininko, pareigas, bet ir būti aktyviu bendruomenės nariu.
„Man svarbus ir grįžtamasis ryšys iš žmonių. Kartais parapijos bendruomenė pagiria, padėkoja man ir chorui už per mišias atliekamas giesmes. Smilgių Šv. Jurgio parapija užima svarbią vietą mano gyvenime, taip pat tikiuosi, kad ir aš esu reikalingas šiai bendruomenei“, – šypsosi P. Puleikis.
Meldžiasi du kartus
Nors Paulius pastebi, kad sekmadienio mišiose jaunimo nėra daug, neabejoja, kad muzika gali tapti kartas jungiančiu tiltu.
„Iš tiesų šiandien bažnyčioje jaunų žmonių nedaug. Manau, dalis jų tiesiog neatranda laiko ar noro dalyvauti mišiose, nes savo laisvalaikį renkasi praleisti kitaip. Bažnyčia pamažu tuštėja. Prisimenu savo vargonininko kelio pradžią – tuomet bažnyčios suolai būdavo pilni kiekvieną sekmadienį, o dabar dažniausiai susirenka vos 20–30 žmonių, tarp kurių jaunimo beveik nematyti“, – pasakoja Paulius.
Vis dėlto vargonininkas įsitikinęs: muzika gali sujaudinti net ir tuos, kurie nutolę nuo tikėjimo, gali padėti išgyventi dvasinius dalykus giliau.
„Ne veltui sakoma, kad kas gieda, tas meldžiasi du kartus – muzika tampa savotiška maldos forma, kuri gali paliesti net ir toliau nuo bažnyčios esantį žmogų“, – mano P. Puleikis.
Ir nesvarbu, kokio stiliaus kūrinį atlieka, jam visada svarbu jį kuo geriausiai perteikti.
„Sakralinėje muzikoje dominuoja vidinis susikaupimas, pagarba tekstui ar liturgijai, o koncertinėje – meninė interpretacija ir ryšys su publika. Tačiau santykis su muzika iš esmės išlieka tas pats – svarbiausia ją suprasti, išjausti ir perduoti klausytojui“, – mano pašnekovas.
Ir darbas, ir laisvalaikis
Muzika Paulių lydi kiekvieną dieną. Tai ne tik jo darbas ir profesija.
„Galėčiau sakyti, kad muzika man yra ir darbas, ir hobis, ir vidinis poreikis – tai, be ko sunkiai įsivaizduočiau savo gyvenimą“, – šypsosi muzikantas.
Nors gyvenimas intensyvus, atsipalaidavimas būtinas.
P. Puleikis tam renkasi paprastus dalykus: laiką su artimaisiais ir… vėlgi muziką.
„Kiekviena savaitės diena būna užpildyta darbais, renginiais, repeticijomis, dar kitomis veiklomis, bet vis tiek randu bent šiek tiek laiko tam, kas man svarbiausia. Man muzika ne tik darbas, bet ir būdas atsipalaiduoti“, – sako pedagogas.
