Simona Vaitkienė įsitikinusi: stereotipas, kad mokslas – vyriška stichija ir didžiųjų miestų privilegija, seniai nebeatitinka realybės.
Ar aukšto lygio mokslas įmanomas regione? Panevėžio kolegijos Taikomųjų tyrimų ir inovacijų centro vadovė, biomedicinos mokslų daktarė Simona Vaitkienė įsitikinusi, kad stereotipas, jog mokslas – vyriška stichija ar didžiųjų miestų privilegija, seniai nebeatitinka realybės.
Jos profesinė patirtis – nuo uždegimo ląstelių aktyvumo tyrimų sergant lėtinėmis kvėpavimo takų ligomis iki robotizuotų sprendimų pramonei – tik patvirtina, kad mokslas gali tapti realiu įrankiu sprendžiant verslo ir visos visuomenės iššūkius.
O inovacijos, anot mokslininkės, gali gimti visur, kur yra smalsumo, žinių ir atkaklumo.
Įsimylėjusi mokslą
Dar mokykloje S. Vaitkienė žinojo, kad jos ateitis vienaip ar kitaip bus susijusi su biologija – rinksis medikės arba mokslininkės kelią.
Ji svarsto, kad tokiam pasirinkimui nemažai įtakos turėjo biologijos mokytoja, gebėjusi įdomiai ir įtaigiai perteikti žinias, savo charizmatiškumu užkrėtusi meile biologijai.
„Ji buvo man autoritetas, savotiškai pastūmėjęs rinktis būtent tokį gyvenimo kelią. Širdis į tą pusę vis linko“, – sako S. Vaitkienė.
Ne mažiau svarbus, o gal net svarbiausias buvo mamos pritarimas – ji dukrą palaikė ir palaiko visuose gyvenimo sprendimuose, skatindama drąsiai siekti užsibrėžtų tikslų.
Dar labiau į mokslo kelią pastūmėjo vyresnėse klasėse susitikimas su Vytauto Didžiojo universiteto Gamtos mokslų fakulteto atstovais.
Įdomiai pristatyta biologijos studijų programa nulėmė galutinį sprendimą – Simona pasirinko biologijos studijas Vytauto Didžiojo universitete.
Vėliau tame pačiame universitete baigė ir molekulinės biologijos bei biotechnologijos magistrantūrą.
Ir jau pirmais studijų metais pradėjo dirbti Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno klinikų Pulmonologijos ir imunologijos laboratorijoje.
Baigusi magistro studijas gabi studentė sulaukė pasiūlymo tęsti mokslinį kelią doktorantūroje ir apgynė
daktaro disertaciją tema „Periferinio kraujo neutrofilų ir eozinofilų aktyvumas alergeno sukeltos vėlyvos fazės kvėpavimo takų uždegimo metu sergant astma“.
„Ir regionuose galima plačiai vystyti mokslinį darbą, yra išties gabių mokslininkų. Galbūt jie apie savo atradimus nekalba taip garsiai kaip didžiųjų miestų mokslininkai, bet tikrai Panevėžyje turime potencialo.“
S. Vaitkienė
Į Panevėžį kraustėsi su baime
Po doktorantūros atėjo metas apsispręsti, kur link judėti.
Taip gyvenimas susiklostė, kad sutuoktinis, taip pat biomedicinos mokslų daktaras, šiuo metu vadovaujantis Respublikinei Panevėžio ligoninei, Mindaugas Vaitkus sulaukė darbo pasiūlymo Panevėžyje.
Pasak Simonos, sprendimas persikelti iš Kauno į Panevėžį nebuvo lengvas: naujas miestas, ką tik gimusi jaunėlė dukra, nežinomybė dėl profesinės ateities.
„Iki tol su Panevėžiu neturėjau jokių sąsajų. Gimiau ir augau Kaune. Buvo baimės ir savotiško neužtikrintumo, kaip man seksis svetimame mieste. Bet turėjau stiprų šeimos palaikymą. Užteko pusmečio, kad apsiprasčiau ir įvertinčiau Panevėžio didžiulius privalumus – čia viskas pasiekiama ranka, o ir karjeros galimybių yra“, – šypsosi S. Vaitkienė.
Ūgtelėjus mažylei, Simona pradėjo dirbti Respublikinėje Panevėžio ligoninėje vidaus medicinos auditore.
Tačiau jautė negalinti be mokslo.
Tad laimėjo podoktorantūrinės stažuotės projektą Vytauto Didžiojo universitete.
Mokslinių tyrimų kryptis pasikeitė – nuo uždegimo ląstelių ypatumų sergant lėtinėmis kvėpavimo takų ligomis tyrimų, pradėta dirbti su Candida genties mielėmis.
Per stažuotę ieškota būdų sumažinti šių patogenų atsparumą antimikrobiniams vaistams. Stažuotė Čekijoje, publikacijos tarptautiniuose leidiniuose, bendradarbiavimas su Rygos organinės sintezės institutu dar labiau praplėtė S. Vaitkienės profesinį akiratį.
„Tas mokslininko genas manyje negalėjo nurimti, vis jutau, kad kažko trūksta. Negaliu be mokslo“, – šypsosi Simona.
Lyg to būtų maža, nusprendė baigti dar vienas magistro studijas Lietuvos sveikatos mokslų universitete ir įgijo medicinos biologės kvalifikaciją.
Po šių studijų pradėjo dirbti ligoninės laboratorijoje.
Sprendimai verslui
Prieš beveik dvejus metus Simona prisijungė prie Panevėžio kolegijos kolektyvo ir tapo Taikomųjų tyrimų ir inovacijų centro vadove.
Šis centras jungia daugiau nei dvi dešimtis laboratorijų technologijos, biomedicinos ir socialinių mokslų srityse. Jose atliekami ne tik studentų praktiniai darbai – kartu su tyrėjų grupėmis centras vykdo tarpdisciplininius tyrimus įvairiose pramonės srityse ir sprendžia kompleksiškas regiono verslo problemas – nuo medžiagotyros ir gamybos technologijų tobulinimo iki procesų skaitmeninimo, automatizavimo ir precizinių inžinerinių matavimų.
„Mokslas gali būti įrankis realiai problemai spręsti. Kolegijoje yra puiki galimybė tą padaryti. Daug kas, ypač atvykę iš didžiųjų miestų, nustemba, kad Panevėžio kolegija turi tokią stiprią materialinę mokslo bazę, kur galima atlikti net pačius sudėtingiausius tyrimus“, – sako S. Vaitkienė.
Vienas iš reikšmingų projektų įgyvendintas su bendrove „Techvitas“ – sukurta robotizuota griebtuvo sistema netaisyklingos formos medienos gaminiams apdirbti.
Tyrėjų komanda kūrė specialų griebtuvą, galintį paimti skirtingų formų detales ir jas tiksliai paruošti apdirbti.
Kitas šiuo metu vystomas projektas – bendradarbiavimas su įmone „Lietkabelis“, siekiant pritaikyti perdirbtą PVC plastiką kabelių apvalkalams gaminti.
Kolegijoje atliekami tyrimai leidžia įvertinti medžiagų savybes ir jų tinkamumą pramonei.
Pradėta ir eksperimentinė kryptis – bandoma nauja medienos ekologiškų klijų technologija, ieškant tvarių ir aplinkai draugiškų sprendimų baldų bei medienos pramonei.
Tokioje rimtoje mokslo erdvėje gimsta ir kūrybinių projektų, vienas tokių – Panevėžio lėlių vežimo teatro sceną puošiantis mechanizuotas arkliukas ir besisukančių lėlių postamentai.
Galimybių miestas
Pasak S. Vaitkienės, darbas kolegijoje jai taip pat buvo savotiškas iššūkis, mat iki tol daugiau gilinosi į biomedicinos sritį, o čia reikia viso spektro mokslinio potencialo.
Tačiau mokslas vienaip ar kitaip glaudžiai susijęs, bazines mokslines žinias galima panaudoti automatizacijoje, robotikoje, mechanikoje, statybų inžinerijoje ir kitose srityse.
„Kaip dabar madinga sakyti, man nuolat tenka išeiti iš komforto zonos. Visada norisi kažko naujo, kurti pridėtinę vertę, būti naudinga visuomenei. Džiaugiuosi, kad visa tai galiu realizuoti dirbdama kolegijoje“, – kalba S. Vaitkienė.
Pasak Simonos, nors Taikomųjų tyrimų ir inovacijų centro komanda nėra didelė, tačiau ją vienija bendros aistros. Į projektus aktyviai įtraukiami ir studentai – taip ugdoma nauja tyrėjų karta.
„Ir regionuose galima plačiai vystyti mokslinį darbą, yra išties gabių mokslininkų. Galbūt jie apie savo atradimus nekalba taip garsiai kaip didžiųjų miestų mokslininkai, bet tikrai Panevėžyje turime potencialo“, – tvirtina pašnekovė.
Gyvenimo balansas
Simona džiaugiasi galinti suderinti skirtingas veiklas – darbą ligoninės laboratorijoje ir vadovavimą tyrimų centrui.
Klinikinėje laboratorijoje svarbiausia tikslumas ir aiškūs protokolai, o mokslo srityje yra daugiau erdvės kūrybiškumui.
S. Vaitkienė įsitikinusi, kad geram mokslininkui būtina motyvacija – noras pažinti, išsiaiškinti, kurti ir nenuleisti rankų, kai nepavyksta.
„Žinoma, ir mokslo srityje turi būti viskas labai tikslu, bet čia yra šiek tiek laisvės eksperimentuoti, ieškoti. Moksle taip jau yra, kad rezultatas pasiekiamas ne iš pirmo karto. Reikia kantrybės, gebėjimo analizuoti ir ieškoti naujų sprendimų. Bet tai ir darbas, kuriame yra vietos ir kūrybai. Darbai ligoninėje ir kolegijoje labai skirtingi, bet vienas kitą papildo. Tiek viename, tiek kitame darbe galiu kurti tam tikrą vertę žmonijai“, – sako S. Vaitkienė.
O po intensyvios darbo dienos ji atsipalaiduoja leisdama laiką su šeima, skaitydama knygas, lankydamasi teatre ar parodose.
Ypač patinka lankytis Juozo Miltinio dramos teatro spektakliuose.
Neatsiejama mokslininkės laisvalaikio dalis – kelionės, o maisto gamyba – dar viena kūrybos forma.
„Mėgstu eksperimentuoti ne tik laboratorijoje, bet ir virtuvėje. Ir galiu pasakyti, kad virtuvėje ne ką prasčiau sekasi“, – šypsosi S. Vaitkienė.
