Ir mane suskaičiavo.
Patikimi asmens kodai verslui galėtų suteikti daug galimybių.
Kaimelis Bengalūro šiaurės vakaruose. Eile išsirikiavę valstiečiai laukia, kol bus paimti jų tapatybės duomenys. Kiekvienas žmogus užpildo formą nurodydamas vardą ir apytikrę gimimo datą. Arba paprašo, kad už jį tai padarytų mokantis skaityti. Ant vieno skenerio jis uždeda pirštų galiukus, o į kitą įdėmiai žiūri. Nufotografuojamas jo veidas. Atvaizdai įkeliami į kompiuterį. Po kelių savaičių šis žmogus turės asmens kodą.
Visiems 1,2 milijardo Indijos gyventojų vyriausybė mėgina paskirti kodus, kurie primins JAV socialinio draudimo numerį, bet bus saugesni. Kadangi kiekvienas universalusis asmens kodas (UID) bus susietas su biometrinėmis žymomis, toks kodas neabejotinai įrodys, kad jo savininkas yra tas, kas sakosi esąs. Šioje šalyje tai išties pravers, nes šimtai milijonų gyventojų neturi dokumentų, adresų, o kai kurie netgi pavardžių. Tai turėtų paskatinti ir įvairiausias įmones.
Kol kas viskas vyko sklandžiai. Nuo spalio užsiregistravo per 1 mln. žmonių, o tempas spartėja. Jis ir turi spartėti, nes 1 mln. – tai mažiau kaip 0,1 proc. gyventojų. Vykdydami planą sunkumų patiria ir atsakingi asmenys (dažniausiai pasamdyti iš programinės įrangos gamintojų), ir privatūs rangovai, kurie atlieka pagrindinį darbą. Kaip užtikrinti duomenų tikslumą? Kaip sukurti patikimą duomenų bazę, kai biometrinės informacijos apie žmones joje tiek, kiek dar nebuvo nė vienoje kitoje duomenų bazėje? Ką daryti, kai po metų metus trukusio fizinio darbo skeneriai nesugeba nuskaityti valstiečių pirštų atspaudų? (Geras sprendimas – sudrėkinti pirštų galiukus.)
Užregistravus asmenį, jo biometrinius duomenis reikia palyginti su visais kitais, idant duomenys nesidubliuotų. Rodydami žmonėms, kaip ant skenerio uždėti pirštus, darbuotojai kartais netyčia nuskenuoja savus pirštų atspaudus. Registracijai įsibėgėjus iki apytikriai 1 mln. per dieną, sistemai per sekundę reiks palyginti stulbinamus kiekius – 14 mlrd. porų.
Privatūs rangovai šiai didžiulei užduočiai atlikti atrenkami neįprastai. Yra trys pardavėjai: „Accenture“ ir „L-1 Identity Solutions“ iš JAV bei „Morpho“ iš Prancūzijos. Greičiausiai ir tiksliausiai dirbanti bendrovė gauna 50 proc. darbo, o kitos – 30 arba 20 proc. Darbų apimtys dažnai perskirstomos, taigi, jei anksčiau antroje vietoje pagal spartą buvusi bendrovė pradeda dirbti geriau, iš pagrindinės bendrovės ji perima dalį darbo. Taigi, niekas nesnaudžia.
Viena bazė, daug galimybių
Vyriausybė siekia pagerinti paslaugas ir sumažinti korupciją. Stulbinama, bet net du trečdaliai subsidijuojamų grūdų, kuriuos vyriausybė skiria vargšams, pavagiami arba primaišomi. Tarpininkams teigiant, kad tam tikrą skaičių ryžių maišų jie pristatę tiek tūkstančių valstiečių, neįmanoma išsiaiškinti, ar jie nemeluoja. Bet jei kaskart bus nuskenuojamos savo racioną gavusios valstietės rainelės, apmulkinti sistemą bus sunkiau. Panašių kontrolės priemonių būtų galima pasitelkti ir siekiant pažaboti rinkėjų balsų klastojimą.
Turint patikimą tapatybės nustatymo būdą, sklandesni būtų ir finansiniai sandoriai. Apie 42 mln. vargingų namų ūkių pluša pagal vyriausybės planą, kasmet jiems užtikrinantį iki 100 darbo dienų už minimalų atlyginimą. Pinigai laukiami, o varginanti kelionė į banką jų pasiimti – ne. Valstietis Ramas gyvena Madhja Pradeše. Jis 6 km eina iki autobusų stotelės, 14 km važiuoja įsitvėręs autobuso stogo, dvi valandas laukia banke, o tuomet keliauja atgal. Kelionė pasiglemžia penktadalį uždarbio, nes tenka mokėti už bilietus, o ir už prarastą darbo dieną niekas neatlygina.
Naudojant tapatybės duomenis, Ramui gal ir nebereikėtų taip vargti. Kaimo parduotuvėse ketinama įrengti skenerius, kuriuos su atokiais bankais sies mobilusis ryšys. Ramas galėtų ateiti, nuskenuoti savo pirštus ir įgalioti banką jo pinigus pervesti į krautuvininko banko sąskaitą. Tuomet krautuvininkas pinigus atiduotų Ramui, atskaičiavęs nedidelį mokestį.
Smulkūs krautuvininkai laukia nesulaukia tos dienos. Ledinukais, muilu ir kiaušiniais prekiaujantis individualios parduotuvėlės savininkas B. C. Manjunathas mato du būdus gauti pelno. Jam pravers ne tik mokestis už paslaugą, bet ir daugiau pinigų kišenėse turintys klientai. Kol kas jis neturi kito pasirinkimo, o tik pratęsti kreditą. Klientai B. C. Manjunatho šeimai skolingi 20 tūkst. rupijų (1 100 litų) be palūkanų.
Kadangi universalioji asmens kodų sistema yra pagrįsta atvira platforma, įmonės galės išradingai ja pasinaudoti. Antai ligoninės per sistemą galėtų gauti toli nuo namų atsidūrusių pacientų sveikatos įrašus. Anot privačių ligoninių tinklo „Fortis Healthcare“ vykdomojo direktoriaus Shivinderio Singho, įrašus tuomet būtų paprasta perkelti iš vienos vietos į kitą. Būtų lengviau apdrausti. Vos vienas iš 100 indų turi sveikatos draudimą, ir viena priežasčių – labai sunku patikrinti tapatybę. Išties įvairiausios draudimo rūšys būtų gerokai pigesnės, jei įmonės turėtų patikimą būdą nustatyti, kad, pavyzdžiui, automobilį Mumbajuje norintis apdrausti vyras Delyje buvo nubaustas, nes vairavo girtas.
Turėtų pagerėti ir mikrofinansavimas. Pastaraisiais metais jis buvo suklestėjęs, bet po to patyrė krachą. Daug varguolių suprato (ir tuo pasinaudojo), kad kreipęsi į kelis skolintojus jie gali pasiskolinti daugiau nei turi vilčių kada nors grąžinti. Dėl to kelios mikrofinansavimo įstaigos žlugo. Universalioji asmens kodų sistema turėtų suteikti daugiau galimybių kontroliuoti tokias smulkias paskolas.
Saugi tapatybės nustatymo sistema pravers ir mokykloms, mano Suhasas Gopinathas, vadovaujantis „Globals“, kuri mokykloms padeda tvarkyti informaciją. Anot jo, būtų lengviau stebėti kiekvieno moksleivio pažangą. O moksleiviui išsikėlus į kitą valstiją, kartu būtų perduoti ir duomenys apie jo pažangumą.
Netgi griežtai kontroliuojant privatumą, universalioji asmens kodų sistema įmonėms padės geriau suprasti aptarnaujamus gyventojus. „Tai būtų tikra pasaka beveik bet kuriam verslui“, – pranašauja Sh. Singhas. Žinoma, nereikia pamiršti vieno dalyko – sistema turi veikti. Planus įvesti biometrines tapatybės korteles Didžioji Britanija atidėjo iš dalies dėl to, kad nerimaujama dėl augančios savikainos ir dėl techninės painiavos. Sukurti ir eksploatuoti Indijos duomenų bazę – uždavinys toks pat milžiniškas kaip ir pati šalis.
