Vokietijos Rytų politika dar nebuvo tvirtesnė.
Buvo metas, kai Polnische Wirtschaft (Lenkijos ekonomika – vok.) vokiečiams simbolizavo chaosą ir atsilikimą. Nūnai tai komplimentas. Su klestinčiu Lenkijos ūkiu Vokietija prekiauja daugiau nei su Rusijos paliegusiu, įskaitant naftą ir dujas. Kitos kadaise komunistiniam blokui priklausiusios šalys, kaip antai Čekija, yra glaudžiai susijusios su Vokietijos pramonės tiekimo grandinėmis; tiesą sakant, net labiau nei kai kurios „Vakarų“ kaimynės, pavyzdžiui, Belgija ar Danija.
Dar nėra galutinai aišku, kokių politinių pasekmių sukels istorinė Vokietijos integracija į Rytus. Didžiausias pokytis – galas nepasitikėjimui. Jis iš dalies kilo iš Antrojo pasaulinio karo paliktų randų, o neseniai ir iš artimų Vokietijos ryšių su Rusija, valdant Gerhardui Schröderiui. Nuo 2005-ųjų, kai Vokietijos kanclerio postą iš jo perėmė Angela Merkel, tai pasikeitė. Bandant pertvarkyti Europos ūkį, nuo Baltijos iki Balkanų Vokietija nūnai laikoma savaime suprantama lydere.
Lapkritį Lenkijos užsienio reikalų ministras Radekas Sikorskis Berlyne pasakė ilgą kalbą, kurioje Vokietiją ragino imtis veiksmų gelbėti eurą. Jo žodžiais, jeigu su Lenkija bus tariamasi, ji seks paskui Berlyną. Kai kurie lenkai pavadino jį išdaviku, bet kitur parama buvo stipri. Vokietijos finansų ministras Wolfgangas Schäuble sakė, kad „susijaudino beveik iki ašarų“. Čekijos užsienio reikalų ministras (ir galbūt būsimas prezidentas) Karelas Schwarzenbergas tai pavadino „Koperniko revoliucija Lenkijos politiniame mąstyme“. Rezultatu Lenkija kol kas patenkinta. Ji siekia nebūti palikta nuošalėje: didžiausia lenkų baimė, kad į plėtrą Rytų pusėn entuziastingai niekuomet nežiūrėjusi Prancūzija nori atkurti labiau integruotą Europos Sąjungą be Lenkijos ir kitų rytiečių. Lenkija tikisi, kad Vokietija to neleis.
ES standartais postkomunistinės šalys ekonomiškai yra liberalios. Jos nepakenčia kalbų apie mokesčių derinimą arba bet kokį bendrosios rinkos susilpnėjimą. Bet dauguma kitų atžvilgių grupės jos nesudaro: trys (Estija, Slovakija ir Slovėnija) sėdi greta Vokietijos vidiniuose euro zonos pasitarimuose. Jos paprastai nusiteikusios karingai ir piktinasi, kad vargstantys jų mokesčių mokėtojai gelbsti tokias turtingesnes šalis kaip Graikija. Vokietiją jos ragina neatsisakyti griežtos pozicijos dėl laisvesnės pinigų politikos, euroobligacijų ir kitų svarstomų nuolaidų (yra sakančių, kad neoficialiai toks spaudimas Vokietijai priimtinas).
Euroskeptikų čekų prioritetas visai kitoks. Jie bijo įtraukimo, o ne atskirties. Čekija prisijungė prie Didžiosios Britanijos nepriimdama Vokietijos naujojo fiskalinio pakto. K. Schwarzenbergas Vokietiją perspėjo nesišvaistyti savo ką tik atrastu svoriu.
Didžiulį masalą vokiečiai turi ir ES 2014–2020 m. biudžeto forma. Postkomunistiniams Rytams sanglaudos fondai, kurie moka už kelius, geležinkelius ir kitus modernizacijos projektus, buvo didžiulis gėris. Gyvybiškai svarbu, kad srautas nenutrūktų, o draugiški ryšiai su Vokietija gali užtikrinti, kad ateinančiais mėnesiais pasiektas susitarimas bus geras.
Biudžeto klausimas rytiečius atskiria nuo senųjų draugų. Švedija ir Didžioji Britanija laikomos šykščiomis biudžeto mažintojomis. Blėsta ir JAV galia. Baracko Obamos administracijai atvirai persiorientavus į Aziją ir karinį pasitraukimą iš Europos, tai ardo senus lojalius transatlantinius ryšius.
Vokietijai tai suteikia daugiau diplomatinės erdvės. Dirbdama su Lenkija ir Ukraina, ji tarpininkauja susitarimui tarp Moldovos vyriausybės ir atsiskyrusio Uždniestrės regiono. Kadaise pagrindiniais smuikais ten grojo Rusija ir JAV. Be to, nepaisydama olandų protestų, Vokietija bando paspartinti Rumunijos ir Bulgarijos prisijungimą prie Šengeno erdvės be pasų kontrolės.
Vokietijos politikos strategai į visa tai reaguoja kukliai, tvirtindami netrokštą valdyti Europos. Bet jų kaimynams iš Rytų tokia perspektyva neatrodo košmaras.
