Atsiradus internetinių pažinčių svetainėms, žmonėms lengviau susijungti. Bet jos galėtų būti ir geresnės.
Per didžiausias metų šventes mylimųjų neturintys žmonės jautėsi nelaimingi. Jie pavydžiai dirsčiojo į šventiniuose vakarėliuose burkuojančias poreles. Internetinių pažinčių agentūroms tai puiki proga, nes vildamiesi užmegzti romantiškus santykius – pageidautina, iki vasario 14-osios – jungiasi tūkstančiai žmonių, kurie šventes praleido mintydami, koks niekam tikęs arba apskritai nesamas jų meilės gyvenimas. „Laikotarpis nuo Naujųjų metų iki Valentino dienos mums – šešios darbingiausios metų savaitės“, – aiškina populiarios amerikiečių pažinčių svetainės „OkCupid“ vadovas Samas Yaganas.
Kadaise laikytos paskutine vienišų „moksliukų“ priemone, internetinės pažinčių tarnybos po truputį iš esmės atsikratė anksčiau su jomis sieto gėdos ženklo. Nors populiarumo jos neprarado ir tarp mėgstančių technologijas – kalbama, kad vienas „Wikileaks“ steigėjų, veiklusis Julianas Assange’as, kadaise pažinčių svetainėse registruodavosi kaip „Harry Harrison“, – dabar jos sutraukia milijonus žmonių iš įvairiausių visuomenės sluoksnių. Anot tyrimų bendrovės „ComScore“, 2010 metų lapkritį dvi JAV įsikūrusios didelės pažinčių tarnybos „Match“ ir „Zoosk“ savo amerikietiškosiose svetainėse, atitinkamai, sulaukė 4,6 mln. ir 4,8 mln. unikalių lankytojų. Didžiausia Europos pažinčių tarnyba „Meetic“ irgi puikuojasi milijonais vartotojų.
Kibernetiniai bučiniai kaip laisvalaikis išpopuliarėjo ir kylančiose rinkose. Šalyse ir kultūrose, kur tėvams įprasta planuoti santuokas, tokias svetaines kaip Indijos „Shaadi“ ir „BharatMatrimony“, besipuikuojančias milijonų milijonais klientų, jaunimas nepaprastai mėgsta, nes nori ir pats spręsti, kaip bus parinktas partneris santuokai. O Kinijoje išaugo ne vienos skaitmeninės piršlybų tarnybos, įskaitant „Jiayuan“ ir „Zhenai“, reikšmė. Deepako Kamros iš JAV rizikos kapitalo bendrovės „Canaan Partners“, investavusios į kelias pažinčių tarnybas, įskaitant „Zoosk“ ir „BharatMatrimony“, vertinimu, ši šaka iš narių įmokų ir reklamos nūnai per metus surenka 3–4 mlrd. JAV dolerių.
Ieškant antros puselės
Greta nespecializuotų piršlybų svetainių, kaip antai „Match“ ir „Zoosk“, internetinių pažinčių pasaulyje steigiasi ir tūkstančiai nišinių. Kai kurios, pavyzdžiui, vienišoms žydų širdims skirta „JDate“ ir katalikais besirūpinanti „Ave Maria Singles“, aptarnauja konkrečias religines arba etnines auditorijas. Kitos taikosi į ne tokius įprastus pomėgius. Meilužiai vampyrai dantis gali suleisti į „Vampire Passions“ siūlomus profilius, o pamišę dėl „iPad“ ir „iPhone“ savo iMylimųjų gali ieškoti pažinčių svetainėje „Cupidtino“, skirtoje „Apple“ produkcijos gerbėjams.
Šios ir kitos pažinčių svetainės populiarėti pradėjo dėl kelių visuomenės tendencijų. Viena jų, kad ieškodami darbo žmonės nūnai dažniau kraustosi į naujas vietas, atitoldami nuo draugų ir šeimos narių, kurie galėtų papiršliauti. O kita, kad žmonės gyvena ilgiau, taigi gyvenimui perkopus į antrąją pusę daugiau jų gali ieškoti naujos meilės. Daugelyje šalių išplitęs plačiajuostis ryšys irgi žmones paskatino pasinerti į internetines pažintis.
Šį sektorių tyrinėję mokslininkai mano, kad ši ir kitos elektroninio bendravimo formos, kaip antai e. paštas ir socialiniai tinklai, pradeda daryti reikšmingą įtaką meilės paieškų būdams. Rugpjūčio mėnesį vykusiame JAV sociologijos asociacijos metiniame suvažiavime buvo pristatytas tyrimas, kuriame Michaelas Rosenfeldas iš Stanfordo universiteto ir Reubenas Thomasas iš Niujorko miesto koledžo apžvelgė duomenis, surinktus apklausus per 3 tūkst. amerikiečių, turinčių mylimuosius. Jie priėjo prie išvados, kad tarp 2009 metais susipažinusių heteroseksualių porų internetas buvo trečiasis tarp populiariausių būdų užmegzti pažintį, atsilikęs nuo atvejų, kai supažindina draugai, bet beveik toks pat populiarus kaip pažintys baruose ir restoranuose.
Tačiau nors meilės paieškos internete nebelaikomos nevilties ženklu, skaitmeninių pažinčių sektorius tebesukelia nemažai diskusijų. Kritikai užsipuola, kad svetainių teiginiai apie meistriškumą suvedant poras dažnai yra gerokai perdėti. Anksčiau vadovavusio internetinių pažinčių verslui, o dabar apie tai rašančio Marko Thompsono manymu, televizijos reklamos su svajingomis poromis, kurios giriasi internete suradusios tobulą partiją, turėtų perspėti, kad tokie rezultatai anaiptol nėra būdingi.
Be to, pažinčių svetainės apkaltintos nesugebėjimu imtis pakankamai efektyvių veiksmų, kad lengvai pažeidžiamus vartotojus apsaugotų nuo sukčių ir sekso maniakų. Pernai kelios pagyvenusios moterys iš Didžiosios Britanijos siuntė pinigų JAV kareiviams, kurių profilius aptiko pažinčių svetainėse, o vėliau sužinojo, kad profiliai buvo fiktyvūs. Ir būta atvejų, kai medžiodami moteris pažinčių svetainėmis naudojosi prievartautojai.
Neištikimybės megabitai
O dar tas triukšmas, kilęs dėl tokių svetainių kaip „Illicit Encounters“ ir „Ashley Madison“, paskatinusių atvirus protestus, nes suveda žmones, kurie ieško partnerių nesantuokiniams ryšiams. Pasipiktinę kritikai tvirtina, kad tokios tarnybos sąmoningai skatina neištikimybę, siekdamos savo komercinių tikslų. „Ashley Madison“, kuri tvirtina turinti 8,3 mln. registruotų narių iš devynių šalių, Jungtinėse Valstijose buvo viešai pasmerkta kaip „ant sudužusių širdžių, pražudytų santuokų ir nuskriaustų šeimų sukurtas verslas“. Kai 2009 metais ši svetainė savo skyrių įsteigė Didžiojoje Britanijoje, šalies bulvarinis dienraštis „Sun“ ją pavadino „begėdišku tinklalapiūkščiu“. Be to, keli kritikai apkaltino svetainę, kad ši perdedanti savo gebėjimą suvesti neištikimuosius ir tariamas nesėkmes registruoja tokiuose tinklalapiuose kaip ashleymadisonsucks.com.
Nedaug kitų pažinčių svetainių išprovokavo tokį visuomenės priešiškumą. Bet kai kurie sociologai, kaip antai Millsom Henry-Waring iš Melburno universiteto, perspėjo, kad elektroninės bendravimo formos apskritai, o ypač skaitmeninės pažinčių paslaugos, po truputį į blogąją pusę keičia tai, kaip visuomenė suvokia santykius ir santuoką, skatindamos partnerius laikyti prekėmis, kurias paprasčiausiai galima iškeisti į geresnę versiją tiesiog spragtelėjus kompiuterio pele.
Pažinčių paslaugas teikiančių įmonių vadovai atkerta, kad nors šis sektorius nėra tobulas, daug į jį nutaikytos kritikos yra neteisinga. Jie pripažįsta, kad yra klientų, kurie giminingą sielą paprastai suranda arba galutinai pasiduoda tik po kelių mėnesių ar visų metų, ir svetainėse jie patiria erzinančių dalykų. Bet šie vadovai primena, kad internetas vis tiek suteikia svarbių pranašumų, palyginti su įprastesniais partnerio paieškos būdais.
Viena savybių – galimybė suburti didžiules potencialių partnerių grupes. Realiame pasaulyje tai atkartoti būtų sunku. Tai paaiškina, kodėl internetinės pažintys itin populiarios, pavyzdžiui, tarp homoseksualų. O kita – paprasčiausias patogumas, kai šimtus profilių galima peržvelgti niekur neišeinant iš namų. Jie tvirtina, kad ir susipažinti internetu saugiau nei pažintį su atsitiktiniu asmeniu megzti bare. Pažinčių svetainių lankytojai paprastai skatinami pranešti apie įtartiną elgesį, o kai kurios svetainės naudoja sudėtingą programinę įrangą, kurios paskirtis – pažymėti fiktyvius profilius.
Internetinės piršlybų svetainės taip pat tvirtina, kad sėkmingas sąjungas joms sudaryti sekasi geriau, nei pripažįsta kritikai. Antai įžymi internetinių pažinčių tarnyba „eHarmony“ garsiai skelbia apklausos, kurią jai atliko rinkos tyrimų įmonė „Harris Interactive“, rezultatus, rodančius, kad nuo 2008 metų pradžios iki 2009 metų birželio pabaigos dėl šios svetainės JAV kasdien vidutiniškai susituokdavo 542 žmonės. „eHarmony“ tvirtina prisidėjusi prie beveik 4,8 proc. visų JAV per tą laikotarpį sudarytų santuokų.
Tokie tyrimai, kartu su reklamos kampanijomis, kurios pabrėžia galimybę internete surasti meilę, internetinių pažinčių sektoriui padėjo klestėti. Kai kuriose svetainėse, antai „OkCupid“ ir „Plentyoffish“, užsiregistruoti galima nemokamai, o pinigų jos daugiausia užsidirba iš reklamos. Kitos, įskaitant „eHarmony“, kurioje potencialius partnerius vartotojams parenka suderinamumą nustatantys algoritmai, ima abonentinį mokestį. Amerikietiškosios „eHarmony“ versijos lankytojams per mėnesį tenka pakloti nuo 19,95 iki 59,95 JAV dolerio, priklausomai nuo dalyvavimo trukmės.
Visai nekeista, kad mokamas paslaugas siūlančios ir išsamias anketas užpildyti reikalaujančios svetainės tvirtina turinčios daugiau galimybių pritraukti tuos, kurie rimtai ieško meilės. Bet nemokamų svetainių savininkai sako, kad nebūtinai. „OkCupid“ vadovas S. Yaganas tvirtina, kad dauguma mokamų svetainių ima ne tokį didelį mokestį, jog jis veiktų kaip efektyvus filtras. Jo teigimu, jo paties svetainė turi labai veiksmingą būdą parodyti, kad asmens ketinimai rimti – tai daroma reklamuojant aktyviausių žmonių profilius.
Būta spėlionių, kad abiem verslo modeliams bus ne pyragai populiarėjant nemokamiems socialiniams tinklams, kaip antai „Facebook“, kuriuose žmonės be vargo tarpusavyje gali dalytis didžiuliais asmeninės informacijos kiekiais. Bet, pasak buvusio „Match“ vadovo ir naujojo kontroliuojančiosios bendrovės IAC, kuriai ši pažinčių svetainė priklauso, generalinio direktoriaus Grego Blatto, „Match“ atlikti tyrimai rodo, kad daugelis žmonių meilės paieškas linkę atskirti nuo bendravimo su draugais. „Zoosk“ netgi sumaniai pasinaudojo „Facebook“, leisdama vartotojams duomenis iš šio socialinio tinklo perkelti į sparčiai augančioje „Zoosk“ tarnyboje susikurtus profilius.
Be to, pažinčių svetainės sėkmingai prisitaikė prie skirtingų kultūrų. Indijos agentūros, kaip antai „BharatMatrimony“, pateikia stulbinamai smulkius kriterijų sąrašus, įskaitant religiją, kastą, pajamas ir išsilavinimą, taigi žmonės gali itin tiksliai sudaryti giminingos sielos idealo aprašą. Tokiose tarnybose tėvai ir giminaičiai profilius gali sudaryti ir kitų vardu. Suradus perspektyvių partnerių, juos dažnai patikrina tradiciniai vedybų tarpininkai.
Nepaisant viso to, vertindami internetines pažintis meilės ieškotojai turėtų nepamiršti sveiko skepticizmo. Pradėkime nuo to, kad potencialių partnerių pasirinkimas dažnai kur kas mažesnis nei atrodytų iš didžiulių skaičių, kuriuos skelbia populiarios svetainės. Šį sektorių apžvelgiančio tinklaraščio „Online Dating Insider“ redaktorius Davidas Evansas pateikia pavyzdį apie hipotetinę svetainę, kurios duomenų bazę sudaro 15 mln. profilių. Anot jo, vienu metu gal tik 4 mln. iš jų bus „aktyvūs“, t. y. profilių savininkai bus prisijungę bent kartą per tris praėjusius mėnesius. Be to, kai kurios tarnybos žmonėms leidžia kreiptis tik į mokančius narius, taigi publika dar labiau sumažėja. O kadangi internete meilės ieškantys asmenys dažniausiai pageidauja ne toliau kaip už 50 km gyvenančių partnerių, realus potencialios poros pasirinkimas dažnai yra menkutis.
Vaiduoklių pasakos
Viską dar labiau apsunkina nesąžiningi svetainių savininkai, į savo duomenų bazes kartais prikemšantys fiktyvių profilių, kuriais rūpinasi jų pačių darbuotojai arba už tai užmokestį gavę žmonės. Naudojant tokius „vaiduoklius“ – taip juos praminė sektoriaus žargonu – siekiama privilioti naujų klientų ir išlaikyti senųjų susidomėjimą. Australijos įmonė „Jetplace“ pernai pripažino, kad jai priklausanti piršlybų tarnyba turi per 1,3 tūkst. apgaulingų profilių. Pažinčių svetainių vadovai tvirtina, kad tokie atvejai reti, bet gali būti ne itin paprasta juos nustatyti.
Netgi tikri profiliai gali klaidinti: „OkCupid“ tinklaraštis „OkTrends“ pernai pranešė, kad vartotojai nuolat pagražina tokius dalykus kaip ūgis ir turtas siekdami didesnės tikimybės sulaukti dėmesio. Tačiau kada nors juk teks pasimatyti gyvai, ir tai natūraliai kontroliuoja žmonių polinkį meluoti. Kai kurie tyrėjai nustatė, kad per pasimatymus paprastai pripažįstami bet kokie smulkūs pagražinimai, pateikti prieš susitinkant su potencialiu partneriu.
Pažinčių svetainių teiginius apie meistriškai suvedamas poras irgi reikia vertinti atsargiai nepamirštant, kad duomenys, kuriais tokie teiginiai grindžiami, gaunami iš tyrimų, už kuriuos moka jos pačios. Be to, garsios svetainės nepanoro savo porų parinkimo algoritmų perduoti nepriklausomai patikrai, kuri nustatytų jų efektyvumą. Gianas Gonzaga iš „eHarmony“, kuris mėgsta pasipuikuoti patentuota „Suderinamumo parinkimo sistema“ (angl. „Compatibility Matching System“), sako, kad įmonė to nedarysianti, nes konkurentams tai atskleistų svetainės „slaptąjį pagardą“.
Netgi be tokių įrodymų Duko universiteto psichologijos ir bihevioristinės ekonomikos profesorius Danas Ariely yra įsitikinęs, kad požiūris į piršlybas, įkūnytas daugelio pažinčių svetainių, – tai rinkos sutrikimas. Neseniai pasirodžiusioje knygoje „The Upside of Irrationality“ („Geroji iracionalumo pusė“) jis tvirtina, kad šios svetainės žmones traktuoja kaip prekes, kurias galima tiksliai apibūdinti naudojant standartinių požymių rinkinį, beveik taip pat kaip, tarkime, skaitmeninį fotoaparatą galima apibūdinti pagal megapikselių skaičių ir kitas charakteristikas. Bet taip šaltai, su nykiu funkcionalumu vertinant, ar žmonės tinka vienas kitam, praleidžiama ta neapibrėžiama kibirkštis, skatinanti romantiką.
„Match“ priklausančiai pažinčių svetainei „Chemistry“ dirbanti antropologė Helen Fisher sako, kad šitaip tvirtindamas D. Ariely pamiršta, jog nors meilė neišvengiamai turi magijos, dešimtmečius trukę moksliniai tyrimai parodė, kad žmonės linkę rinktis panašios socialinės ir ekonominės padėties partnerius, išpažįstančius tą pačią religiją ir turinčius kitų bendrų savybių. Taigi, norint susiaurinti galimus variantus verta panagrinėti šiuos veiksnius ir žmonių asmenybės tipus. „Juk neįsimylime pirmo pasitaikiusio“, – pastebi ji.
H. Fisher žodžiai turi prasmės. Bet D. Ariely žodžiai irgi. Netgi pažinčių sektoriaus atstovai pripažįsta, kad jų modeliai negali atsižvelgti į tai, jog kartais įsimyli ir labai skirtingos aplinkos žmonės. Pasak D. Ariely, problemą iš dalies lemia tai, kad svetainės lėtai reagavo į naujus būdus žmonėms bendrauti internetu, kaip antai virtualūs pokalbių kambariai, kuriuose galėtų užsimegzti daugiau netikėtai sėkmingų partnerysčių.
Be to, sektorius per lėtai stiprina apsaugos priemones, idant ieškantys romantikos nepatektų į sukčių, niekšų arba dar didesnių niekdarių rankas. Kelios agentūros, kaip antai JAV pažinčių tarnyba „True“, reguliariai patikrina savo klientų duomenis. Bet jos išimtis, o ne taisyklė. „True“ ne tik siekia išrankioti sukčius ir seksualinius prievartautojus, bet pagal oficialias duomenų bazes ieško ir vienišais apsimetančių susituokusių asmenų.
D. Evanso manymu, nuodugnaus faktų patikrinimo daugelis internetinių pažinčių tarnybų vengia, nes tai gali atbaidyti potencialius klientus. Bet tikėtina, kad spaudimas imtis veiksmų augs. Niujorko valstijoje praėjusį mėnesį įsigaliojo naujas Internetinių pažinčių saugumo įstatymas, kuris, greta kitų dalykų, reikalauja, kad pažinčių svetainės savo puslapiuose skelbtų saugumo patarimus vartotojams. Prieš kelerius metus panašų įstatymą priėmusi Naujojo Džersio valstija iš narystės mokestį imančių svetainių reikalauja prieš registraciją žmones aiškiai informuoti, ar jos tikrina faktus.
Aistra kišenėje
Saugumo klausimas užkabins dar jautresnes stygas, kai internetinių pažinčių sektorius imsis to, ką jame dirbantys laiko būsima grandiozine naujove: mobiliąsias pažintis pagal buvimo vietą. Daug svetainių jau siūlo programinę įrangą, t. y. taikomąsias programas, kurios vartotojams leidžia prie paslaugos prisijungti naudojant išmaniuosius telefonus ir kitus įrenginius. Bet tai tik pradžia, po kurios bus gerokai didesnis perversmas, žmonėms įteiksiantis technologijų, kurios jiems leis su kitais pažinčių tarnybos nariais flirtuoti čia ir dabar.
Tokios įmonės kaip „Skout“ ir „Flirtomatic“ vartotojams jau leidžia žinutes siųsti kaimynystėje esantiems nariams, kurių tiksli buvimo vieta slepiama saugumo sumetimais. Žvelgdami į ateitį, įmonių vadovai mano ateisiant dieną, kai žmonėms nebereikės pildyti anketų keliose pažinčių svetainėse. Asmeninė jų informacija tiesiog bus laikoma „duomenų debesų“ serveriuose, kurie savaime perspės, kad netoliese yra dėmesio vertas meilės objektas.
Be to, kai kurios pažinčių tarnybos nagrinėja naujus būdus, leisiančius spręsti žmonių, kaip antai D. Ariely, keliamus probleminius klausimus. Užuot tinkamas poras siūliusios vien pagal anketas ir asmenybės testus, tokios svetainės kaip „ScientificMatch“ ir „GenePartner“ eksperimentuoja naudodamos „mokslinius“ poros parinkimo metodus. Kertiniu akmeniu poros parinkimo metodikoje naudodamos genetinę informaciją, jos lažinasi galinčios surasti išties giminingus potencialius įsimylėjėlius.
Tokie eksperimentai neabejotinai padidins baimę tų, kurie nerimauja, jog kibernetinės pažintys intymumą verčia preke ir kenkia santuokoms. Išties nėra keista, kad internetinių pažinčių pasaulyje veikiančios „Wal-Mart“ primenančios svetainės su virtualiomis lentynomis, kurios lūžte lūžta nuo potencialių partnerių, sudarė įspūdį, jog naują aistrą galima surasti (o seną pamesti arba apgauti) spragtelėjus pele. Bet ir čia skeptiškas požiūris nepakenks. Skyrybų ir atsitiktinių pasimatymų daugėti pradėjo gerokai anksčiau, nei pasirodė pirmosios internetinių pažinčių svetainės. O meilės paieškos pagal skelbimą irgi ne naujiena: prieš pasirodant internetui laikraščiuose jau seniai būta klasifikuotų skelbimų ir vienišoms širdims skirtų skilčių.
Žinoma, svetainė „Ashley Madison“ išties padeda susitikinėti neištikimiems sutuoktiniams. Bet dėl tokios neištikimybės kaltinant tarnybą painiojama priežastis ir pasekmė. Svetainės įkūrėjas Noelis Bidermanas savo verslo idėją sumanęs tuomet, kai išgirdo žmones niurzgant, kad populiariose pažinčių svetainėse nemažai žmonių yra susituokę, bet ieškodami partnerių romanams apsimeta vieniši.
Kai kurios svetainės – ypač Indijoje – kritikuojamos dėl kito dalyko: kad užuot slopinančios tradicijas jas stiprina, nes žmonėms lengviau susirasti partnerius iš tos pačios aplinkos. Bet tokios tarnybos kaip „Shaadi“ ir „BharatMatrimony“ ne kartą padėjo sudaryti ir vadinamąsias „santuokas iš meilės“, kai žmonės partnerius susirado nesikišant tėvams arba oficialiems piršliams. Kaip ir pačioje meilėje, internetinių piršlybų pasaulyje pilna džiugių staigmenų.
