Rugpjūčio pradžioje IQ savaitraštis rašė apie „Swedbank“ ekonomistų paskaičiavimus, kad artimiausiais metais įvestas euras padėtų Lietuvai sutaupyti 0,5 mlrd. litų per metus. Bet su tokiais skaičiavimais sutinka ne visi. Kai kurie politikai ir finansų analitikai šiuo metu linkę įžvelgti daugiau naudos pasilikus litą.
Darbo partijos pirmininko pavaduotojas ir frakcijos Seime seniūnas Vytautas Gapšys sakė, kad Lietuvos integracija į Europos Sąjungą ir prisijungimas prie euro zonos yra vienas iš „darbiečių“ tikslų. „Eurą reikia įsivesti tuo metu, kada bus stabili situacija, kada mes ekonomiškai būsime tam pasirengę. Nebūtina nustatyti datos, pavyzdžiui, 2014-uosius ar 2015-uosius. Mums yra svarbu, kad euras atneštų ekonominę naudą Lietuvos ūkiui“, – dėstė V. Gapšys. Anot jo, situacijai euro zonoje klostantis prastai, vien faktas, kad Lietuva prisijungė prie euro zonos, papildomos gerovės šaliai neatneš.
V. Gapšys nesiryžo prognozuoti, kada Lietuvai bus verta stoti į pinigų sąjungą: „Nesu pranašas, kad galėčiau nuspėti tam tikrus politinius sprendimus ir politinės situacijos susiklostymą. Net ir artimiausiu metu labai sunku prognozuoti, kaip Europoje situacija klostysis. Ką jau kalbėti apie metus ar kelerius į priekį.“
Socialdemokratas, buvęs ministras pirmininkas, Gediminas Kirkilas taip pat tvirtino, kad euro įvedimas yra vienas iš tikslų. „Mūsų partijoje abejonių iš esmės nėra. Aišku, yra ginčų, kaip, kokiomis sąlygomis, kada mes galėtume atitikti euro kriterijus“, – kalbėjo G. Kirkilas.
Anot jo, Estija, į euro zoną įstojusi pačiame krizės įkarštyje, yra geras pavyzdys Lietuvai: „Aš galvoju, kad Estijos priėmimas buvo labai svarbus veiksnys euro zonai. Tai buvo sustiprinantis euro zoną veiksnys. Todėl kitų šalių – Vidurio ir Rytų Europos – įstojimas manau, kad tik sustiprintų euro zoną, o ne susilpnintų ją.“
Tuo metu situacija Pietų Europos valstybėse, anot G. Kirkilo, nėra svarbiausias kriterijus, į kurį reikia atsižvelgti sprendžiant, ar jau metas įsivesti eurą. „Pagrindinis kriterijus yra mūsų pačių namų darbai, kuriuos privalome atlikti ir kurių mums nepavyko atlikti 2006 m. Tada, kaip žinote, buvo šiek tiek viršytas infliacijos kriterijus“, – sakė G. Kirkilas. Pasak jo, Lietuvai eurą realu įsivesti 2015–2016 m. Tam pirmiausia esą reikia skatinti ekonomiką – jai augant bus galima subalansuoti biudžetą, tačiau teks saugotis infliacijos.
Savo ruožtu Liberalų sąjūdžio narys, Seimo biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas Kęstutis Glaveckas pasisakė griežtai prieš euro įvedimą. „Mano pozicija, kad euras nereikalingas artimiausius metus, kol nesistabilizuos situacija. Manau, kad ir partijos pozicija tokia, – kalbėjo K. Glaveckas. – Juo labiau kad mes turime eurą, valiutų valdyba iš esmės yra euras.“
Anot jo, Lietuvai reikėtų palūkėti bent 3–4 metus, kol bus išspręsta Europoje siaučianti skolų ir bankų krizė. K. Glaveckas, priešingai nei G. Kirkilas, sakė nemanantis, kad euro zona davė Estijai naudos. „Manau, jie netgi įlipę į tą balą sako, kad yra gerai. Jie neliūdi, nesirauna plaukų, o tiesiog dirba. Bet gerumo iš to aš nematau“, – sakė Seimo narys.
Siūlo palaikyti, bet nedalyvauti
„Swedbank“ skaičiavimai neįtikino ir nepriklausomo finansų analitiko Valdemaro Katkus. Jis argumentuoja, kad buvimo euro zonoje artimiausioje ateityje gerokai išaugs dėl poreikio didinti į įnašus į euro zonos finansinio stabilumo fondą. Tiesa, jis mano, kad pačios euro zonos idėją būtina palaikyti, nes jos subyrėjimo atveju grėstų ne vien finansinė, bet ir politinė katastrofa.
„Mano apytiksliais paskaičiavimais įmokos į pagalbos fondą euro zonos valstybėms viršytų euro teikiamą naudą, be to, niekas negali pasakyti, kiek jos išaugs ateityje, todėl finansiniu požiūriu euras šiuo metu nėra patrauklus“, – sakė analitikas.
Pasak V. Katkaus, euro kaip investicijų pritraukimo garanto vaidmuo yra pervertinamas, nes kur kas svarbesni veiksniai yra šalyje galiojantys įstatymai, mokestinė aplinka. Vis dėlto pagrindinė priežastis, kodėl, pasak jo, Lietuva turėtų palaikyti euro zonos tęstinumą, yra ekonominis ir politinis saugumas, mat žlugus eurui sunku pasakyti, kaip klostytųsi tolesnė ES integracija ir santykiai tarp šalių.
Investicijų valdymo įmonės „Dorve Forvalting“ portfelių valdytojas Rytis Simanaitis teigė, kad euras nebus savaime mažėjančios skolinimosi kainos garantas, o tvarkingi valstybės finansai ir aiški fiskalinė politika išlieka pagrindinėmis patikimo skolininko ypatybėmis. Be to, kaip rodo kitų šalių pavyzdžiai, įstojimas į euro zoną nepasiruošus ir tikintis vien naudos po tam tikro laiko gali turėti skaudžių pasekmių. „Dabartinės Graikijos problemos iš dalies gali būti paaiškinamos tuo, kad šalis buvo per anksti priimta į euro zoną, kai nebuvo pasiekusi pakankamo konkurencingumo ir lankstumo, palyginti su kitomis euro zonos narėmis, o įvedus nesugebėjo pasivyti kitų šalių“, – apie konkretų pavyzdį kalbėjo R. Simanaitis.
Verta pastebėti ir tai, kad euras šiuo metu nėra joks skiriamasis šalies patikimumo požymis – bent penkios Europos ekonominei erdvei priklausančios šalys, naudojančios nuosavą valiutą, šiandien turi vienus aukščiausių skolinimosi reitingų. Palyginimui, Pietų Europos šalys, eurą naudojančios nuo pat pradžių, turi mažus ar net spekuliacinius reitingus, o daugelio euro zonos narių reitingų perspektyva yra neigiama. Panašu, kad euro problemos meta šešėlį ant visų bendrijos šalių nepriklausomai nuo jų finansinio pajėgumo ir ekonomikos rodiklių.
Kita vertus, Lietuvoje euras galėtų litą pakeisti ne anksčiau kaip nuo 2014-ųjų, o iki to dar likę kone pustrečių metų. Šiuo metu nuspėti, kaip susiklostys reikalai euro zonoje, sunku nuspėti, nors pastaruoju metu daugėja požymių, kad sutarimas tarp šalių bus rastas ir vienokiu ar kitokiu būdu euras bus išsaugotas. Tiesa, žinant, kaip lėtai veikia europietiškos biurokratijos mechanizmas, tam kelerių metų gali ir nepakakti, o priartėjus tiksliniam laikotarpiui situacija nebus labai pasikeitusi.
Nepaisant to, blogiausias sprendimas, kurį galėtų priimti šalies politikai, būtų nesiryžto imtis jokios sprendimo ir manyti, kad euras ateis savaime, kai tam susiklostys tinkamos išorinės ir vidinės aplinkybės. Jeigu Lietuva nori būti euro zonos nare su visais jos pranašumais, trūkumais ir ateities netikėtumais, tai tą turėtų daryti kaip galima greičiau. Jeigu nusprendžiame, kad galime išsiversti ir be euro, tada reikėtų atsisakyti valiutų valdybos, t. y. susieto euro ir lito kurso bei patikėti aktyvesnį vaidmenį centriniam šalies bankui, kaip yra Danijoje, Lenkijoje ar Jungtinėje Karalystėje.
