Kubos verslininkė.
Raúlis Castro pristato planą kurti ūkį su galingomis, efektyvesnėmis valstybinėmis įmonėmis ir legalizuoti smulkųjį verslą.
Tais retais atvejais, kai politiniai Kubos lyderiai nori pranešti keičią kryptį arba tiesiog vėl patvirtinti esamą politiką, tai jie daro sušaukdami valdančiosios Komunistų partijos kongresą. Tokie susibūrimai tradiciškai vykdavo apytikriai kas penkerius metus. Bet pastarasis buvo sušauktas 1997 metais. O nuo to meto dėl ekonominių problemų, Fidelio Castro ligos, 2006 metais privertusios atsisakyti prezidento posto, ir akivaizdaus svyravimo kongresas, kuris būtų šeštasis, vis atidėliojamas. Daugybė kubiečių nusprendė, kad jis niekuomet neįvyks.
Bet štai pagaliau savo vyresnįjį brolį pakeitęs ir 2008 metais oficialiai prezidentu paskirtas Raúlis Castro kongresą sušaukė balandžio pabaigai, ir jame bus „priimti svarbiausi sprendimai, kaip modernizuoti Kubos ekonomikos modelį“. Ši žinia paskelbta netrukus po to, kai vyriausybė atskleidė planus atleisti bent 500 tūkst. valstybės darbuotojų ir daugiau žmonių paraginti imtis individualios veiklos arba steigti kooperatyvus. Kongresas patvirtins naujas „socialinės ir ekonominės politikos gaires“, išdėstytas šią savaitę išleistoje 32 puslapių knygelėje.
Argi gyvenimo saulėlydį pasiekę broliai Castro ruošiasi Kubą vesti prie mišrios ekonomikos, panašios į turimą Kinijos? O gal šios reformos tik trumpalaikės, atšaukiamos priemonės, kuriomis siekiama sumažinti didžiulį pinigų trūkumą? Neseniai vyriausybės paskelbtas 178 jau leidžiamų individualios veiklos formų sąrašas nuvilia tuos, kurie tikisi radikalios reformos. Jei komunistų biurokrato viršininkai paprašytų dokumento, nurodančio, kurios privataus verslo sritys nekelia grėsmės valstybei, jis kaip tik toks ir būtų.
Dabar kubiečiai teisėtai gali savarankiškai dirbti klounais, sagų siuvėjais arba persirengusiais šokėjais (su XX a. penktojo dešimtmečio Kubos sentimentaliųjų dainų atlikėjo Beny Moré kostiumu, kaip keistai nurodoma sąraše). Galima remontuoti baldus, o prekiauti jais – ne. Bet sąraše rasite ir įprastesnės veiklos, kaip antai statyba ir santechnikos darbai. Valstybinė žiniasklaida pabrėžė, kad individualią veiklą nuo šiol reikia laikyti priimtinu gyvenimo būdu, o tokią veiklą pasirinkusieji nebebus „pasmerkiami gėdai“. Bet vis tiek gairėse tvirtinama, kad dirbantys savarankiškai negalės „kaupti nuosavybės“.
Šiuos pokyčius galima traktuoti tariant, kad, užuot sudarę naujų galimybių, jie paprasčiausiai įteisina jau ir taip paplitusią neformalią ekonomiką, kurią sudaro nelegalus privatus verslas. Sau dirbantys kubiečiai dabar turės mokėti mokesčius, kurie sieks 25–50 proc. Bet leidžiant visuotinai imtis privataus verslo, reikia daugybės kitų pokyčių.
Bus įsteigta naujų didmeninės prekybos taškų, kur bus galima įsigyti atsargų. Dirbantys savarankiškai galės samdyti ne tik šeimos narius. Tai rimtas pokytis: nuo XX a. septintojo dešimtmečio žodžių „darbuotojas“ ir „darbdavys“ buvo primygtinai raginama vengti. Atlyginimai nebebus ribojami. Asmenims bus leista nuomoti, pirkti ir parduoti savo būstus.
Daugybė kubiečių tebėra nusiteikę skeptiškai. Ne vienas prisimena pirmuosius ribotus Kubos bandymus XX a. paskutiniame dešimtmetyje atsiverti privačiam verslui (po 1991 metais įvykusio ketvirtojo partijos kongreso), kai žmonėms buvo leista nuomoti kambarius ir turėti savo restoranus. Trumpam toks verslas suklestėjo. Bet vos pagerėjus valdžios finansinei padėčiai, kai pigi Venesuelos nafta iš dalies pakeitė prarastą sovietinį dosnumą, savarankiškai dirbantiems valdžia nebeišduodavo naujų licencijų ir šeimų verslus uždusindavo drakoniškais mokesčiais ir begaline biurokratija.
„Čia kalbėdami apie „reformą“, jie niekuomet jos neturi omenyje“, – sako Havanoje biologiją studijuojanti Evelyn. Pusę amžiaus pagyvenę valdant Castro šeimai, daugelis kubiečių įsitikino, kad niekas niekuomet nepasikeis. Jie puikiai išmoko kasdien sudurti galus ir negalvoti apie ateitį. Išties gali būti, kad jų laukia sukrėtimas.
Kubiečių atlyginimai maži (pagal neoficialų kursą – 20–30 JAV dolerių per mėnesį), o prie valstybinių maisto normų jiems tenka prisidurti perkant brangiuose ūkininkų turguose. Bet valstybė visuomet jiems užtikrindavo darbą, tarnybos lengvatų, nemokamą sveikatos priežiūrą ir mokslą, rimtai subsidijavo būstą ir transportą. Dabar jai sunku tai garantuoti. Prie senų centrinio planavimo efektyvumo trūkumų ir JAV ekonominio embargo sukeltų sunkumų prisidėjo kiti smūgiai, įskaitant 2008 metais šalį nuniokojusius uraganus ir dėl pasaulinės recesijos sumažėjusius turistų srautus. Kai tekdavo mokėti stipria valiuta, vyriausybė ne kartą nesugebėjo atsiskaityti.
Raúlio Castro manymu, Kuba nebegali sau leisti iš Fidelio paveldėtos išsipūtusios ir paternalistinės valstybės, o valstybės skiriamus atlyginimus reikia susieti su našumu. Vyriausybės ekonomistų skaičiavimais, valstybės poreikiams tenkinti visai nereikia 1 mln. arba vieno iš keturių jos įdarbintų asmenų. Jau atleisti pirmieji asmenys, kelis šimtus etatų panaikinus Revoliucijos aikštę Havanoje supančiuose ministerijos pastatuose.
Oficialus nedarbo lygis tebėra vos 1,7 proc. Bet paklajoję po sostinę pamatysite ne tik daugybę slampinėjančių, nieko neveikiančių žmonių, bet ir dar daugiau elgetų. Iš praeivių užsieniečių prašantys pinigų turi naują pasiteisinimą: „Čia nėra darbo.“ R. Castro ne tik ketina sumažinti išlaidas švietimui ir sveikatai, bet ir po truputį atsisakyti davinių sistemos, pakeisdamas ją tiksline pagalba. Partijos kongreso sušaukimas – tai ketverius metus trukusių diskusijų tarp Kubos lyderių kulminacija. Akivaizdu, kad laimėjo Raúlis Castro ir jo sąjungininkai, o ne labiau doktrinieriški pareigūnai, kuriuos Fidelis Castro priėmė po to, kai atsisakė XX a. devintajame dešimtmetyje pristatyto riboto ekonomikos atsivėrimo. Šiais metais Fidelio Castro sveikata pagerėjo. Bet pasirodydamas viešai ir padrikai kalbėdamas per vakaro žinias jis komentuoja vien pasaulio reikalus, o ne šalies problemas.
Raúlio pergalę atspindi po truputį kintančios vyriausybės gretos. Pareigose liko trys Fidelio paskirti ministrai, ir nė vienas nėra susijęs su ekonomika. Paskutinė buvo Yadira García Vera, iš bazinių pramonės šakų ministrės pareigų atleista rugsėjį, viešai apkaltinus prastu vadovavimu.
Decentralizacijos šalininkų pergalė
Anksčiau gynybos ministru dirbęs Raúlis nemažai postų paskyrė karininkams. Kariuomenė – efektyviausia Kubos institucija, nuo XX a. paskutinio dešimtmečio nemažai prisidedanti prie turizmo pramonės. Ginkluotųjų pajėgų kontroliuojama įmonė GAESA iškilo kaip dominuojanti ekonominė jėga. Jai vadovauja Raúlio žentas, pulkininkas Luisas Alberto Rodríguezas. Jis – neaiškus veikėjas, angliškai kalbantis su nepriekaištingu britų aukštuomenės akcentu (jį studijuodamas Sovietų Sąjungoje sakosi perėmęs iš KGB mokytojų). Jis giriasi, kad jo organizacija kontroliuoja 40 proc. Kubos ekonomikos.
Ir atrodo, kad ta dalis augs. Anksčiau antruoju smuiku GAESA grojusiam pulkininkui Héctorui Orozai neseniai patikėtas kito valstybės konglomerato CIMEX vadovo postas, kuriame jis pakeitė direktorių civilį. CIMEX – didžiausia Kubos bendrovė, kurios apyvarta viršija 1 mlrd. JAV dolerių. Be kitų dalykų, ji tvarko perlaidas iš užsienyje gyvenančių kubiečių ir nuomoja nuosavybę užsieniečiams.
Naujosiose gairėse ketinama didinti Raúlio palankiai (o Fidelio nepalankiai) vertinamą ekonomikos decentralizaciją, valstybinėms įmonėms suteikiant didžiulę autonomiją. Iš įmonių bus tikimasi, kad jos pačios išsilaikys, o jei ne – bus likviduotos. Galbūt jos daugiau laisvės turės su užsienio bendrovėmis formuoti bendras įmones, steigiamas naujose „specialiosios plėtros zonose“, kurių tikslas paskatinti darbo vietų kūrimą.
Nemažai įmonių tikriausiai buvo išvalytos ruošiantis būtent tam. Cigarų gamintojos „Habanos“ vadovai buvo apklausti dėl tvirtinimų, kad trūksta 60 mln. JAV dolerių. „Alimport“, kuri rūpinasi maisto importu iš JAV, buvusį vadovą Pedro Álvarezą rugsėjį areštavo namuose ir išsivedė su antrankiais. Sakoma, jog keli ministerijos pareigūnai, prižiūrėję naftos ir nikelio produkciją, kalėjiman įkišti nustačius, kad jie ėmė ir siūlė kyšių. „Raúlio vyrai visuomet įtarė kai kuriuos Kubos verslo įmonėms vadovaujančius civilius, – sako vienas verslininkas iš Havanos. – Regis, dabar jų visų atsikratoma.“
Gairės sujungia ne visus naujojo ekonominio paveikslo taškus, bet kartu su kitais neseniai paskelbtais pranešimais jos išties pateikia Raúlio šalies vizijos eskizą: patikimų karininkų vadovaujamas galingas valstybines įmones, mėginimą leidžiant individualią veiklą apmokestinti ir reguliuoti šešėlinę rinką, su rezultatais ir našumu susietus atlyginimus, kainas, įdarbinimą. Socialinio aprūpinimo vis dažniau imsis vietiniai partijos pareigūnai. O galutinis tikslas – padidinti eksportą ir sumažinti priklausomybę nuo importo; be to, suvienyti dvilypę Kubos valiutų sistemą, kurią sudaro beverčiai vietiniai pesai ir stipresni „konvertuojamieji“.
Didžiausias dar neatsakytas klausimas – tęsėjai. Po partijos kongreso vyks atskira konferencija, kurioje bus aptarti vidaus politikos klausimai ir kuri galbūt pasiūlys užuominų. Pasislėpę ramiose sostinės gatvelėse gyvena kadaise garsūs asmenys, laikomi būsimaisiais lyderiais. Dabar jie gyvena tyliai. Buvęs užsienio reikalų ministras Roberto Robaina laiką leidžia piešdamas akvareles. Kitas buvęs užsienio reikalų ministras Felipe Pérezas Roque, sakoma, dirba elektriku. Manoma, kad dar pernai praktiškai laikytas ministru pirmininku Carlosas Lage grįžo į mediciną. Galbūt dofinu dabar pasirinktas pulkininkas L. A. Rodríguezas. O gal Castro šeima nepaskirs įpėdinio.
Bet kuriuo atveju vadžias perėmęs asmuo paveldės sistemą, kurioje pirmą kartą yra nedidelė, bet reali vietelė privačiam verslui. O sustabdyti smulkiojo verslo augimą gali būti sunkiau nei apskritai neleisti jo steigti.
