Scanpix nuotr.
Dėl nelaimės Meksikos įlankoje tarp įmonių ir aktyvistų auga įtampa.
Ekologinė katastrofa Meksikos įlankoje kritikos taikiniais pavertė ne tik Baracką Obamą ir BP vadovą Tony Haywardą. Maždaug per dešimtmetį BP pripažino poreikį stabdyti klimato kaitą ir įsipareigojimą investuoti į švaresnius energijos šaltinius paskelbė šūkiu „Daugiau nei nafta“ (angl. Beyond Petroleum). Tuomet daugelis aplinkosaugos aktyvistų ir nevyriausybinių organizacijų nuleido plakatus ir įmonei padėjo vykdyti jos žaliąsias strategijas. Dabar už šį bendradarbiavimą nevyriausybinių organizacijų (NVO) rėmėjai joms negaili gausios kritikos sakydami, kad išsiliejus naftai BP (visuomet ginčytinos) pretenzijos į žalumą tapo „daugiau nei parodija“ (angl. Beyond Parody), o įmonė „peržengė visas ribas“ (angl. Beyond the Pale. Red. – žodžių žaismas, naudojant „British Petroleum“ kompanijos inicialus).
Antai vienos NVO „The Nature Conservancy“ tinklalapį skundais atakuoja aukotojai, pasibaisėję atradimu (nors ši NVO to fakto niekuomet neslėpė), kad per kelerius metus organizacija iš BP pinigais ir žeme gavo dovanų, kurių vertė apie 10 mln. JAV dolerių, ir naftos milžinei netgi skirta vieta organizacijos Tarptautinėje lyderių taryboje. O štai „Conservation International“ iš BP priėmė daugiau kaip 2 mln. JAV dolerių, konsultavo įmonę dėl jos naftos gavybos metodų, o 2000–2006 metais šios organizacijos tarybai priklausė pagrindinis įmonės virsmo žalia iniciatorius, tuometis BP vadovas Johnas Browne’as. Kita stambi nevyriausybinė organizacija „Environmental Defense Fund“ BP padėjo išplėtoti vidinę prekybos anglies dvideginio taršos leidimais sistemą.
Ryšiams su BP patekus po didinamuoju stiklu, aktyvėja amžinos diskusijos dėl to, kokį atstumą nevyriausybinėms organizacijoms išlaikyti bendraujant su korporaciniais nelabaisiais. Vyriausybės pernai gruodį Kopenhagoje taip ir nepasistūmėjo naujo susitarimo dėl klimato link. Tarp aktyvistų tai paskatino diskusijas, ar, siekiant ištraukti pasaulį iš apatijos, per kampanijas nereikėtų daugiau konfrontacijos.
Diskusijos atnaujinamos tuo metu, kai ryšiai tarp verslo ir NVO (aplinkosaugos ir ne tik) yra glaudesni nei kada nors. Kai „Environmental Defense“ 1990-aisiais paskelbė sutinkanti „McDonald’s“ padėti mažinti jų pakuotės poveikį aplinkai, tai šokiravo ir nuliūdino ir aktyvistus, ir verslą. „Environmental Defense“ kaltinta parsidavimu, o greitojo maisto mažmenininkei, kuri anksčiau žinota kaip žaliųjų iniciatyvų priešininkė, kai kurios giminingos įmonės priekaištavo už tai, kad į valdybos posėdžius įsileido „žaliuosius“. „Teiginys, kad įmonės ir NVO gali dirbti kartu, anuomet laikytas erezija. O dabar tai dogma, bent jau „Fortune 500“ sąrašui“, – sako „Environmental Defense“ partnerystes su korporacijomis prižiūrinti Gwen Ruta. Šiuo metu organizacija bendradarbiauja su tokiomis įmonėmis, kurios dažnai tampa aktyvistų pykčio taikiniais, kaip milžiniškas profsąjungoms laiko neturintis mažmeninės prekybos tinklas „Wal-Mart“ ir privataus kapitalo įmonė „Kohlberg Kravis Roberts“ (KKR), dažnai vaizduojama kaip finansinis plėšrūnas.
Regis, išsiliejus naftai, tai iš tiesų paskatino NVO persvarstyti savo ryšius su verslu. Vienas naujo pranešimo „Formuojant ateitį: socialines problemas sprendžiame pasitelkę verslo strategiją“ autorių Lenny Mendonca iš „McKinsey“ pastebi, kad „rizikuojama patekti į užburtą antagonizmo ratą“. Bet, jo manymu, tai būtų klaida.
Pranešimą paskelbė grupė, pasivadinusi „Committee Encouraging Corporate Philanthropy“, tarp kurios narių – tuzinai svarbių verslo atstovų. Jame teigiama, kad ateityje įvairūs veiksniai skatins įmones palankiau žiūrėti į kilnius darbus. Tarp jų yra tikimybė, kad veiksmų dėl klimato kaitos imsis valdžia, auganti įmonės reputacijos reikšmė sudarant sutartis ir svarba, kurią klestinčių kylančių rinkų vyriausybės teikia pilietiškoms įmonėms. Pranešime optimistiškai teigiama, kad visa tai galėtų paskatinti „savaime įsitvirtinančią pasitikėjimo vertą ir socialiniams aspektams palankią organizacinę elgseną, kartu pasiekiant esminių rezultatų ir suteikiant naudos bendruomenei.“
Verslo ir NVO bendradarbiavimas, tinkamai jį suplanavus, be abejo, gali būti gana naudingas abiem pusėms. Šią savaitę „Environmental Defense“ ir KKR pranešė, kad, sudarius partnerystę, kuria siekiama mažinti KKR priklausančių įmonių sąnaudas veiksmingai naudojant energiją ir imantis kitų žaliųjų priemonių, per pirmuosius dvejus metus jau sutaupyta 160 mln. JAV dolerių. Tokios veiklos jau ėmėsi ir bent vienas KKR varžovas – „Carlyle Group“.
Anot vieno „McDonald’s“ direktorių Walterio Massey, pirmininkaujančio šios įmonės socialinės organizacijų atsakomybės komitetui, pastangos atsakyti į NVO reiškiamą nerimą, pradedant nuo bendradarbiavimo su „Environmental Defense“, buvo „įmonės sėkmei tokios pat svarbios kaip ir „Happy Meal“. Jis buvo ypač patenkintas partneryste su „Greenpeace“, kuria siekta į įmonės tiekimo grandinę nebepriimti sojų pupelių, auginamų iškirstuose Amazonės miškų plotuose, ir dėl to „Greenpeace“ kampanijos direktorius pasveikino „McDonald’s“ už jos darbą stumiant daugiamilijoninės apyvartos industriją darnesnės ateities link.
Kelerius metus W. Massey buvo ir BP tarybos narys. Jo manymu, ši gavusi naudos iš jo darbo su NVO po 2002 metais įvykusios baisios avarijos vienoje Teksaso naftos perdirbimo įmonėje. „Įmonės prestižo vertės atsarga, ilgainiui susikaupusi atsakingai valdant organizaciją, nepaprastai pravertė atlaikant audrą“, – sakė jis kovo mėnesį. Tačiau iš pastarosios krizės aiškėja, kad atsargos nėra neišsemiamos.
BP kančios rodo entuziastingos pilietinės organizacijos veiklos ribas. Kad ir kiek BP dirbtų su NVO, kompanija vis tiek liks naftos įmone, keliančia grėsmę aplinkai. „PepsiCo“ irgi sunkiai seksis laikytis pažado skatinti sveikesnę gyvenseną, kai daugiausia pelno ji gauna iš nutukimą skatinančių gėrimų ir užkandžių.
Tikėtina, kad partnerystės, sudarytos reaguojant į NVO būgštavimus dėl įmonės tiekimo grandinės, pasirodys kur kas sėkmingesnės. Tai neabejotinai liudija „Wal-Mart“, pareikalavusi, kad jos tiekėjai laikytųsi geresnių aplinkos standartų, ir dėl to sulaukusi didžiulio pritarimo. Daug žada tokių įmonių kaip „Coca-Cola“ pastangos dirbti su NVO, siekiant taupyti vandenį ir didinti galimybes jo gauti besivystančiame pasaulyje, nes dėl to įmonė turėtų lengviau užsitikrinti patikimą apsirūpinimą pagrindine savo gėrimų sudedamąja dalimi.
Išsiliejusi nafta taip pat paryškino klausimą, ar už įmonėms duodamus patarimus NVO turėtų priimti pinigus. Tokios organizacijos kaip „The Nature Conservancy“, kuri vietas su trapia ekologine pusiausvyra saugo jas įsigydama arba įtikindama tokių teritorijų neeksploatuoti, iš komercinių įmonių gauna svarbią dalį pajamų. Bet bendradarbiaudama su susitepusiomis firmomis ji rizikuoja atgrasinti per milijoną individualių aukotojų.
Ypač rizikuoja aktyvias kampanijas organizuojančios NVO, kurios pasikliauja dorumo reputacija. „Greenpeace“, kurios aktyvistai mėgsta prisirakinti, tinklalapyje pilna priminimų, kad jie niekuomet iš įmonių nepriima pinigų. „Environmental Defense“ kritikuota irgi gana mažai, nes nuo pat ryšių su „McDonald’s“ užmezgimo ji niekuomet nepriėmė nė vieno įmonės dolerio. Ironiška, bet kaip tik dėl tokios elgsenos bambėjo kai kurie stambūs individualūs aukotojai, klausdami, kodėl galų gale jų labdarą turėtų gauti tokios turtingos įmonės kaip „Wal-Mart“ ir KKR.
Išsiliejusi nafta tokias kalbas, matyt, nutildė. Atrodo natūralu, kad partneriais tampa įmonės, kurios ieško būdų pagerinti savo įvaizdį, ir NVO, kurios viliasi pasiekti reikšmingų pokyčių. Iš bendradarbiavimo gauta nauda dažniausiai atsveria riziką. Bet kiekvienąkart pinigams perėjus iš vienų rankų į kitas negali nekilti įtarimų. Dosnias BP dovanas priėmusios NVO dabar turbūt norėtų, kad nebūtų taip suartėjusios su įmone.
