Afrikiečiai teiraujasi, ar Kinija juos maitina, ar apvalgo.
Viename Nairobio bare Zhu Liangxiu gurkšteli šviesaus keniško alaus ir pacituoja kinų aforizmą: „Į tą pačią upę dukart neįbrisi.“ Zhu Liangxiu – batsiuvys iš netoli Honkongo esančio Fošano. Į Afriką jis atvyko antrą kartą. Nors sako pamilęs šį kraštą, balse girdėti nusivylimas.
Prieš trejus metus atvykęs pirmą kartą Zhu Liangxiu užsakymų prirašė pilną užrašų knygelę ir nustebo, kad afrikiečiai ne tik norėjo su juo prekiauti, bet ir džiaugėsi jo draugija. „Teko lankytis daugelyje kontinentų, ir niekur manęs nepriėmė taip šiltai“, – sako jis. Nepažįstami žmonės sveikindavo, kad jo šalis užmezgė dinamiškus ryšius su besivystančiomis šalimis. Kinija – didžiausia Afrikos prekybos partnerė ir iš kontinento nuperka daugiau kaip trečdalį jo naftos. Už Kinijos pinigus pastatyta nesuskaičiuojama daugybė naujų mokyklų ir ligoninių. Vietiniai su pasididžiavimu Zhu Liangxiu sakė, kad Kinija prie kovos su skurdu prisidėjo labiau nei bet kuri kita šalis.
Verslas, jo manymu, tebesiseka gerai, galbūt net geriau nei praėjusį kartą. Tačiau Afrikos požiūris pasikeitė. Jo partneriai skundžiasi esą jo plėšiami. Kinijos prekės pateikiamos kaip prasto darbo pavyzdžiai. Į bendravimą prasiskverbė politika. Mėtomasi žodžiu „kolonijinis“. Vaikai šaiposi, o jų tėvai šnibždasi apie puodan papuolusius valkataujančius šunis.
Kadaise didžiojoje Afrikos dalyje kinai buvo garbinami kaip gelbėtojai, o dabar požiūris į juos dvilypis, ypač mažesnėse šalyse, kur Kinijos svarba jaučiama dar labiau. Iš dalies reikėtų kaltinti prastą verslo praktiką, importuotą kartu su prekėmis ir paslaugomis. Kinai gali statyti nerūpestingai, ir būta atvejų, kai žemyninės Kinijos bendrovių pastatyti pastatai sugriuvo. Vieną ligoninę Angolos sostinėje Luandoje atidarė su fanfaromis, bet per kelis mėnesius sienose atsirado plyšių, ir ją netrukus uždarė. Kelią, kurį iš Zambijos sostinės Lusakos kinai nutiesė į Chirundą, esantį už 130 km į pietryčius, greitai nunešė lietūs.
Verslas kiniškai
Emigrantai iš Kinijos į Afriką atvyko iš grubios ir netvarkingos verslo kultūros, kur viskas tinka ir mažai rūpinamasi taisyklėmis bei reglamentais. Jautrūs vietiniai aspektai tėvynėje paprastai ignoruojami, užsienyje irgi. Naftos bendrovė „Sinopec“ atliko žvalgymus Gabono nacionaliniame parke. Dėl kitos valstybinės naftos įmonės Sudane atsirado išsiliejusios žaliavinės naftos ežerų. Zimbabvės aplinkos ministras sakė, kad tarptautinės kinų bendrovės „dirba kaip makorokoza kalnakasiai“ – taip paniekinamai vadinami nelegaliai ieškantys aukso.
Afrikos žmonėms kartais sekasi ne ką geriau nei Afrikos gamtai. Kasyklose, kurias Zambijos vario ruože eksploatuoja kinai, prieš gaunant šalmus tenka išdirbti dvejus metus. Ventiliacija po žeme prasta, o mirtinų nelaimių būna beveik kasdien. Idant išvengtų smerkimo, vadovai iš Kinijos paperka profsąjungų galvas ir vežasi juos į „mokomuosius turus“ Kinijos masažo salonuose. Pagalius į ratus kaišiojantys profesinių sąjungų atstovai atleidžiami, o grupelėmis susibūrę darbuotojai šiurkščiai išsklaidomi. Byloms pasiekus teismus, liudininkai bauginami.
Kulminaciją įtampa pasiekė pernai, kai Zambijos pietuose įsikūrusiame Sinazongvės mieste šachtininkai protestavo prieš prastas sąlygas. Du vadovai kinai šratiniais šautuvais iššovė į minią ir sužeidė bent tuziną. Kai kuriems šratai po sugijusia oda likę iki šiol. Vietinis tarybos narys Patsonas Mangunje sako, kad „žmonės pikti it pasiutę šunys“.
Pykčio ir nusivylimo yra ir kinų pusėje. Pietų Afrikos mieste Niukaslyje kinų valdomuose tekstilės fabrikuose atlyginimo mokama apie 200 JAV dolerių per mėnesį – gerokai daugiau nei būtų mokama Kinijoje, bet vietinio minimalaus atlyginimo nesiekia. Profsąjungos šiuos fabrikus mėgino uždaryti. Savininkai kinai profsąjungas ignoruoja arba apsimeta nekalbą angliškai.
Jie pažymi, kad daugybė Pietų Afrikos įmonių irgi nesilaiko minimalaus atlyginimo, nes jis per didelis, kad atsipirktų gamyba. Be kinų nedarbas Niukaslyje būtų dar didesnis nei dabar (siekia 60 proc.). Darbininkai sako, kad menkai mokamas darbas geriau nei jokio. Neseniai, kai profsąjunga laimėjo ir gavo teismo draudimą, dalis darbininkų savo fabriko policijai neleido uždaryti.
„Pažvelkite į mus, – sako jaunas fabriko savininkas Wang Jinfu. – Mes nereikalaujame vergiško darbo.“ Su žmona iš Fudziano provincijos Pietų Kinijoje jis atvyko prieš ketverius metus teturėdamas 3 tūkst. JAV dolerių. Jie miega ant fabriko grindų pasitiesę purviną čiužinį. Visi 160 jų darbuotojų dirba 40 valandų per savaitę, o pora kiekvieną dieną, visus metus pakuoti dėžes, tikrinti inventorių ir tvarkyti užsakymus pradeda brėkštant ir baigia vidurnaktį. „Kodėl žmonės mūsų dėl to nekenčia?“ – klausia Wang Jinfu.
Išties Kinija Afrikoje padidino užimtumą, o pagrindinės prekės, kaip antai batai ir radijo imtuvai, dėl kinų lengviau įperkamos. Pernai prekyba viršijo 120 mlrd. JAV dolerių (žr. 1 grafiką). Per porą pastarųjų metų Kinija vargingoms šalims, daugiausia Afrikoje, suteikė daugiau paskolų nei Pasaulio bankas. JAV idėjų kalvės „Heritage Foundation“ vertinimu, 2005–2010 metais apie 14 proc. Kinijos investicijų užsienio šalyse atsidūrė Užsachario Afrikoje (žr. 2 grafiką). Didžioji dalis iš pradžių keliauja į Honkongą. „Heritage Foundation“ pamėgino atsekti galutinį paskirties punktą.
Vienas atsakymų į Wang Jinfu klausimą – konkurentai retai populiarūs, ypač užsieniečiai. Pastaraisiais metais Nigerijoje sužlugo šimtai tekstilės fabrikų, nes nesugebėjo varžytis su pigiais kiniškais drabužiais. Prarasta daug tūkstančių darbo vietų.
Ne vien laimė
Nemenka Kinijai žeriamos kritikos dalis yra užmaskuotas protekcionizmas. Įsitvirtinusios įmonės mėgina išlaikyti privilegijuotą padėtį – vartotojų sąskaita. Kinijos prekiautojams neseniai pasirodžius prie prekystalių nešvariame Soveto turguje Lusakoje, vištienos kaina sumažėjo perpus. Kopūstų kainos nukrito 65 proc. Vietiniai prekeiviai tinklinius narvus su visais gyvūnais netrukus nutempė prie vietinės konkurencijos komisijos skųstis. „Kaip kinai drįsta trikdyti mūsų turgų“, – sako prekiautojas Justinas Muchindu. Tanzanijos komercijos sostinėje Dar es Salame kinams draudžiama prekiauti turguose. Šiais metais vyriausybė pareiškė, kad kinai laukiami kaip investuotojai, bet ne kaip „prekiautojai arba batų blizgintojai“.
Pasak Kinijos kritikų, kitas atsakymas – kartu su prekyba, investicijomis, darbo vietomis ir įgūdžiais kinai atsineša blogus įpročius. Žemyninės Kinijos ekonomika sunkte persunkta korupcijos netgi pagal Afrikos standartus. Tarptautiniuose kyšininkų sąrašuose vadovai iš Kinijos beveik pirmieji. Užsienyje tokie vadovai toliau kyšininkauja ir taip kenkia geram valdymui juos priėmusiose šalyse. Kai kurioms įmonėms iš žemyninės Kinijos Pasaulio bankas uždraudė dalyvauti Afrikos pirkimų konkursuose.
Kinijos gynėjai atkerta, kad žalingas jos poveikis valdymui ribotas. Afrikos lyderiams nepaprastai sunku grobstyti plėtrai skirtas lėšas. Pinigai paprastai dedami į sąlyginio deponavimo sąskaitas Pekine, tuomet sudaromas infrastruktūros projektų sąrašas, kinų įmonės laimi statybos konkursus, ir lėšos pervedamos į įmonės sąskaitas. Gerai tai ar blogai, bet Afrika gauna kelius ir uostus, o pinigų negauna. Bent jau teoriškai.
Trečiasis atsakymas – manoma, kad Kinija iš Afrikos išteklių kaupia atsargas. Kinija neabejotinai norėtų užsitikrinti kuro šaltinius, bet šiuo metu jai labiausiai rūpi pasaulinės pasiūlos didinimas. Jos valstybinės įmonės neatidėliotinų sandorių rinkose dažnai prekiauja nafta ir rūda. Be to, jos interesai Afrikoje neapsiriboja ištekliais. Geležinkelius ji tiesia ir tiltus stato toli nuo kasyklų ir naftos telkinių, nes tai apsimoka. Kinija nėra tradicinė aukotoja, bet ir ne kolonistė, kuriai rūpi tik apiplėšti kraštą.
Dviprasmiški Kinijos ryšiai su Afrika – derlinga dirva politikams. Opozicinės partijos, ypač Pietų Afrikoje, kampanijas dažnai grindžia prieš Kiniją nukreiptomis platformomis. Kiekviena šalis į pietus nuo Ruandos turėjo kandžių diskusijų apie tai, kad kinai „išnaudoja“. Netgi tokiose paprastai ramiose vietose kaip Namibija bunda antipatija. Kalbama, kad su šalies sostinėje Vindhuke kinų statybų aikštelėse dirbančiais žmonėmis elgiamasi nesąžiningai. Zambijoje opozicijos lyderis Michaelas Sata iš skeptiško požiūrio į kinus susikūrė sau prekės ženklą.
Daugelis tų dalykų gerokai prasilenkia su tiesa. Kritikai tvirtina, kad Kinija įsigijo nuosavybės teisę į gamtinius išteklius, nors sutartys dėl paslaugų ir kitos koncesijos yra standartas. Be to, Kinija dažnai kaltinama į Afriką darbams atsivežusi kalinių: vietiniai mano, kad identiškus kombinezonus vilkintys itin drausmingi kinų darbininkai, kuriuos jie mato triūsiant dieną naktį, tai daro verčiami.
Šiaip ar taip neigiama reakcija gal ir nestebina. Anot afrikiečių, jie jaučiasi apsupti. Dešimtys tūkstančių verslininkų iš vieno sėkmingiausių šių laikų ūkių pasklido visame kontinente. Buvęs aukštas pareigūnas iš Afrikos plėtros banko Sanou Mbaye sako, kad per pastaruosius 10 metų į Afriką atvyko daugiau kinų nei europiečių per pastaruosius 400 metų. Pirmiausia pasirodė kinų iš valstybinių įmonių, bet vis daugiau atvyksta savarankiškai arba lieka baigę darbą pagal sutartį.
Daugelis svajoja apie naują gyvenimą. Šachtininkai ir statybininkai Afrikoje mato verslo galimybių ir didesnę laisvę (būti patys sau ponai ir atvirai kalbėti, bet ir teršti). Kinijos valdžiai apklausus 1,6 tūkst. įmonių paaiškėjo, kad Afrika vis dažniau naudojama kaip pramoninė bazė. Iš visų Kinijos investicijų gamybai tenkanti dalis (22 proc.) sparčiai vejasi kasybą (29 proc.).
Iš dalies tokio pasklidimo prisiprašė patys afrikiečiai. Kai kurios šalys sandoriams dėl išteklių nustatė būtiną sąlygą – investicijas į pramonę. Etiopijoje dvi iš trijų ten veikiančių kinų įmonių užsiima gamyba. Tačiau kinų labai mygti nereikėjo. Investuodami užsienyje jie visuomet norėjo ne vien kasti kurą. Jie viliasi statyti dangoraižius Tokijuje, valdyti bankus Londone ir kurti filmus Holivude. Afrikoje jie gali pasimokyti regione su silpna konkurencija. Afrikos kontinentas, kurį netrukus apjuos kinų laisvieji uostai – tai tramplinas į pasaulinius komercijos vandenis.
Šiam tikslui vyriausybė Pekine ragina įvairiausią veiklą Afrikoje. Populiariausia – statybos, kurios sudaro tris ketvirčius neseniai atliktų privačių Kinijos investicijų Afrikoje. Komercijos ministerija sako, kad kinų įmonės sandorių dėl infrastruktūros per metus pasirašo už daugiau kaip 50 mlrd. JAV dolerių. Investicijoms į Afrikos žemės ūkį Kinija paskyrė 5 mlrd. JAV dolerių. Daugybei afrikiečių tai kelia nerimą.
Galbūt reikšmingiausiai Kinija pasistūmėjo finansų sektoriuje. „Industrial and Commercial Bank of China“ nusipirko 20 proc. Pietų Afrikos skolintojo ir pagal turtą didžiausio banko kontinente „Standard Bank“, ir prekybininkams emigrantams pradėjo siūlyti sąskaitas juaniais. Padalinius atidarė ir kiti bankai iš žemyninės Kinijos, kurie iš savo spindinčių bokštų Kinijos įmonėms dalija paskolas be įkeitimo. Teoriškai tomis pačiomis sąlygomis gali skolintis ir afrikiečiai, bet taip būna retai.
Vyriausybė Pekine, kuri kontroliuoja bankus, budri tokiai kritikai. Kinijos įvaizdį Afrikoje teršia ne vien kaubojai verslininkai, pripažįsta vienas pareigūnas. Galima būtų patobulinti ne vieną pačios vyriausybės veiklos aspektą.
Labiausiai įtartina tai, kaip Kinija Afrikos šalims siūlo lėšas. Dauguma paskolų ir mokėjimų yra „pririšti“, t. y. gavėjas pinigus turi išleisti Kinijos įmonėse. (Dar neseniai panašų modelį naudojo Japonija, Ispanija ir kitos šalys.) Tačiau pririšta parama skatina prastą darbą. Neturėdamos konkurencijos, privilegijuotos bendrovės išsisuka tiesdamos prastus kelius ir statydamos pervertintas ligonines. Kreditoriai ir rėmėjai dažnai nustato netinkamus prioritetus.
O dar blogiau – apie skaidrumą Kinijos vyriausybės pinigų atžvilgiu kalbėti neverta. Paramos dydis laikomas valstybine paslaptimi. Pagrindiniai skolintojai „China Exim Bank“ ir „China Development Bank“ neskelbia jokių duomenų apie skurdžioms šalims duodamas didžiules paskolas. Tarptautiniai konsultantai Kongo Demokratinę Respubliką paskutinę minutę įtikino sumažinti kinų siūlomą skolinimosi galimybę nuo 9 mlrd. iki 6 mlrd. JAV dolerių.
Artimi draugai
Politika už finansinius reikalus gali būti dar drumstesnė. Ne vienus metus Kinija bičiuliavosi su Afrikos despotais, kurie atrodo esą patikimi partneriai. Viešai Kinija savo paramą nekenčiamiems pareigūnams vadina „nesikišimu“ ir mėgina tai laikyti dorybe. Afrikiečiai tuo tiki vis rečiau.
Keblumų santykiuose kinams kyla ypač tuomet, kai diktatoriai nesugeba išlaikyti stabilumo. 2008 metais Robertui Mugabe Zimbabvėje sabotavus rinkimus, kilo pilietinių neramumų. Kinijos investuotojai spruko, tačiau dominuojanti opozicija juos vis tiek susiejo su diktatoriumi. Sudane Omaras al-Bashiras, kuriam Tarptautinis baudžiamasis teismas pareiškė kaltinimus genocidu, ilgai buvo ištikimas Kinijos draugas. Tačiau po referendumo sausį daug naftos turintys jo šalies pietūs atsiskyrė. Pekine sėdintys valdovai pavėluotai mėgina susidraugauti su jo priešais.
Verslo santykiuose su kinais afrikiečiai nėra bejėgiai. Žinoma, kai kurie reikalus tvarkė ne itin tvirtai: paprastai linkusi nurodinėti Ruanda investuotojams iš Kinijos leidžia smarkauti. Tačiau apskritai Afrikos vyriausybių sandoriai protingi, o kai kurios, kaip antai Angola, derasi meistriškai. Jos prezidentas savo kolegai iš Kinijos viešai pasakė: „Nesate vienintelis mūsų draugas.“ Šalies sostinėje Luandoje daug brazilų ir portugalų, ir angoliečiai dažnai juos pakursto prieš kinus. Kartą vieną valstybinę Kinijos naftos bendrovę Angola išvijo po nesutarimo dėl naftos perdirbimo įmonės. Po metų bendrovė paršliaužė atgal siūlydama daugiau pinigų.
Tačiau vis dažniau būtent kinai kiršina afrikiečius tarpusavyje. Dažnėjantis politikos strategijų koordinavimas tarp Afrikos ambasadų Pekine – naudingas pirmasis žingsnis didinant Afrikos galią derėtis. Vertingi patarėjai – Pasaulio bankas ir TVF. Tačiau, kad ir kaip stengiasi Afrikos vyriausybės, jos negali susitvarkyti vien dėl naujų įmonių skaičiaus. Yra darbuotojus ir aplinką ginančių taisyklių, tačiau institucijos per silpnos priversti jų laikytis. Darbuotojus išnaudoti linkusius fabrikus Lusakoje stebintys darbo inspektoriai turi tik vieną automobilį, kuris neseniai buvo sugedęs keturis mėnesius. Per tą laiką kinų inžinieriai nuo nulio pastatė ištisą siuvimo fabrikų grupę.
Galimybė, kad Kinija ir Afrika suartės, per amžius atrodė ne iš šio pasaulio. W. H. Audenas rašė:
Mylėsiu tave aš, brangioji, mylėsiu,
Kol Kinija ir Afrika susitiks,
O upė sraunioji peršoks kalną,
Ir lašiša gatvėje dainą atliks.
Nūnai lašiša saldžiarūgščiame padaže Užsachario gatvėse niūniuoja reguliariai. Afrikiečiai priima naujas galimybes, pagamintas Kinijoje, tačiau į vilkduobes tebežiūri nepatikliai.
Vakarų šalys irgi norės stebėti, kaip sekasi Indijos vandenyną kertantiems „užkariautojams“ iš Kinijos – tokiems vyrams, kaip 31-erių Danny Lau iš Šanchajaus, kuris prieš metus paskui grupę draugų atsekė į Zambiją, o dabar ten sėkmingai prekiauja akmens anglimis ir šiek tiek užsiima nekilnojamuoju turtu. Anot jo, po kelerių metų jie persikels į turtingesnį kontinentą. Tai, ko išmoko Akroje ir Brazavilyje, jie pasiims į Vankuverį ir Zagrebą.
