Panevėžyje, „Galerijoje XX“, atidaryta panevėžietės dizainerės Marijos Petraitytės kostiumų paroda „RE_IMAGINE_DISTANCE“, kviečianti pažvelgti į drabužį kaip į savarankišką meno objektą.
M. Petraitytė – mados dizainerė ir kostiumų dailininkė, Kopenhagos dizaino ir technologijų mokykloje įgijusi tvarios mados dizainerio specialybę, baigusi mados dizaino studijas Vilniaus dailės akademijoje.
Jos kurti kostiumai matomi ryškiausių šalies muzikos atlikėjų sceniniuose įvaizdžiuose – juos vilkėjo Silvester Belt, Jessica Shy, Donny Montell, Evgenya Redko.
Pastaraisiais metais Marija vis aktyviau kuria ir teatrui: jos darbai pasirodė Juozo Miltinio dramos teatro, Panevėžio muzikiniame teatro pastatymuose.
Garsi drabužių dizainerė, paklausta apie savo stilių, sako labiausiai vertinanti praktiškumą. Anot jos, šiandien madingiausia būti savimi ir nesivaikyti tendencijų.
– Marija, kaip atrinkote darbus Panevėžyje atidaromai parodai? Galite trumpai pristatyti, ko žiūrovui joje tikėtis?
– Šis ,,Re_Imagine_Distance“ kolekcijos pristatymas kiek kitoks, nei įprasta madai – parodos formato. Rūbai tampa ne tik funkcionaliais ar estetiškais apdarais, bet kartu ir meniniais objektais, veikiančiais atskirai nuo žmogiško kūno.
Ši kolekcija įkvėpta mano pačios kelerių metų kūrybos. Šį kartą ji atrandama šiek tiek švelniau, lengviau ir poetiškiau, bet nenutolstant nuo savitai kuriamos estetikos.
– Kuo ši paroda išsiskiria iš ankstesnių jūsų pristatymų mados ar dizaino festivaliuose? Ką norėtumėte, kad žiūrovas „perskaitytų“ šiuose kostiumuose – emociją, idėją ar pasigilintų į formą?
– Stengiuosi išlaikyti asmeninį kūrybinį stilių, vis analizuodama save ir kūrybą.
Taip ir šį kartą. Semiuosi įkvėpimo iš ankstesnių darbų, tačiau jie šiek tiek transformuojasi – pakeičia formą, spalvą ar atrandama naujų detalių.
Noriu, kad žiūrovas „perskaitytų“ kūrybos objektus savo jausmais ir asmeninėmis vizijomis bei pojūčiais, kurie kai kam galbūt jau pažįstami iš praeitų mano darbų, kitiems tai bus nauja pažintis.
– Esate talentinga, žinoma menininkė. Ką jums reiškia pristatyti parodą gimtajame mieste? Ar jaučiatės ramesnė, ar kaip tik – daugiau jaudulio: o ką pasakys pažįstami ir kaimynai?
– Darbas darbą veja, dėl to nespėju jausti jaudulio ir apie jį galvoti.
Tai jau antroji paroda Panevėžyje, pirmoji buvo praėjusiais metasi kūrybiškumo centre „Pragiedruliai“.
Man svarbu sudėlioti parodą taip, kad žmonėms būtų įdomu ir pasižiūrėti, ir suvokti rūbą kaip nepriklausantį žmogaus kūnui objektą, individualiai veikiantį erdvę.
– Esate įgijusi tvarios mados dizainerio specialybę. Kaip tvarumo principai šiandien atsispindi jūsų kūryboje?
– Viskas yra gaminama čia, Panevėžyje, nedideliais kiekiais, taigi tvarumas šioje vietoje užkoduotas.
Taip pat visus kolekcijų drabužius nuomoju, taigi net ir neįprasti modeliai randa savo panaudojimo galimybių.
Man taip pat svarbu, kad būtų suderinta kokybė ir avangardiniai dizaino sprendimo būdai – rūbas būtų visiškai funkcionalus ir kiek įmanoma patogus.
Kartais ir ,,paprastesnius“ audinius tobulinu – naudoju dažymą, audinio tekstūros manipuliacijas, kaip karpymus, plėšymus.
– Jūsų kurtus kostiumus dėvėjo ryškiausi šalies atlikėjai. Kuo skiriasi darbas su scenos žvaigždėmis nuo mados kolekcijų kūrimo?
– Kolekcijoje galima eksperimentuoti, išsikelti iššūkius, dažniausiai prie modelių dirbi su siuvėjų komanda. Tai labai smagus procesas, atnešantis didelę kūrybinę laimę. Nors tai milžiniškas ir sunkus darbas, emociškai jis atsiperka, tai man kaip energijos perkrovimas.
Dirbant su atlikėjais ar teatre, procese dalyvauja dar daugiau žmonių – svarbu geras laiko planavimas ir betarpiška komunikacija su klientu ir visa jo komanda, įkūnyti ir sujungti komandų idėjas. Tai labai įdomus ir daug patirties atnešantis darbas.
– Kaip kuriate kostiumą konkrečiam atlikėjui? Ar pirmiausia galvojate apie jo asmenybę, sceninį įvaizdį, ar muzikinį kontekstą?
– Labai priklauso, koks tai atlikėjas (jo vidinės ir sceninės savybės) ir kokiam kontekste bus naudojamas drabužis. Tai didelis komunikacinis darbas kartu su jų stilistais ir pačiais atlikėjais, prodiuseriais ir kitais komandos žmonėmis.
– Panevėžio muzikiniame teatre jūsų kostiumai „Šikšnosparnyje“ tapo svarbia spektaklio dalimi. Ką jums reiškia kostiumas teatre – ar jis turi būti fonas, ar atskiras veikėjas?
– Manau, kad kostiumas teatre pirmiausia yra įrankis aktoriui ir pagalba režisieriui, kuriant ir atskleidžiant personažo potencialą bei kuriant kūrinio „peizažą“.
Jis turi būti tinkamas kuriamoje erdvėje ir su ja sąveikauti.
– O pati ar esate teatro gerbėja? Ar lieka laiko apsilankyti spektakliuose, Muzikinio teatro pastatymuose?
– Teatras magiška vieta tiek kūrėjui, tiek žiūrovui. Labai smagu, kad tenka dirbti teatruose, bet paskutiniu metu teatre būnu labiau kaip darbuotoja, nors stengiuosi neapleisti ir žiūrovo vietos.
– Ar yra kostiumas, kuris jums pačiai iki šiol išlieka ypatingas ar emociškai svarbiausias?
– Esu kelis kartus išgirdusi šį klausimą, vis pagalvoju, kad negalėčiau kokio nors vieno kūrinio išskirti. Kiekvienas daiktas yra savaip išjaustas.
– Save laikote labiau dizainere ar menininke? O gal tai neatskiriama?
– Aš nesu nubrėžusi tarp jų linijų, stengiuosi neklijuoti etikečių tiek sau, tiek ir kitiems.
Mano gyvenime darbas ir kūrybinės veiklos susijungia natūraliai.
– Ką jums reiškia mada – ar ji vis dar aktuali kaip industrija, ar labiau kaip meno forma?
– Drabužis yra neatsiejama žmogaus gyvenimo dalis ir būtinybė, taigi mados industrija visada bus aktuali.
Tačiau šiuo metu drabužių perteklius prekių rinkoje verčia ieškoti drabužio vertės ir jo formų už masinės gamybos ribų.
O kur baigiasi masinė gamyba, dažnai atsiranda ir kokios nors meno išraiškos.
– Marija, kaip kuriate savo stilių?
– Mano stilius yra praktiškas ir darbinis. Kurdama drabužius, tikrai ,atsižiūriu formų ir tekstūrų.
Sau esu minimalistiška, praktiška – juoda spalva populiariausia mano garderobe. Ir klasikinio kirpimo drabužiai maišomi su kiek laisvesniais – sportiniais.
– Patarkite, kaip rengtis, kaip derinti detales, kad žmogus neatrodytų nuobodžiai?
– Manau, žmogus turi labai individualiai apmąstyti, kas jis, kokią žinutę jis siunčia, o gal kaip tik nori likti nepastebėtas.
Nuobodus įvaizdis irgi įvaizdis. Tikiu, kad apranga yra labai asmeniška ir individuali. Šiais laikais nebeturime ,standartų ir žmogus gali drąsiai eksperimentuoti, o eksperimentai niekada neatrodo nuobodūs.
– Atkreipiate dėmesį į kitų aprangą? Galėtumėte apibūdinti, koks panevėžiečių stilius?
– Labai patinka, kaip rengiasi jaunimas – laisvai ir taip, kaip jiems norisi. Aprangas matau, bet dažniausiai nevertinu. Atkreipiu dėmesį į patinkamas detales ar suderintus įvaizdžius, bet kaip nors ypatingai žmonių kasdienio stiliaus nestebiu.
Svarbu patogu ir patinka pačiam žmogui. Šiuo metu madingiausia būti savimi ir nesivaikyti tendencijų.
– Kaip susidomėjote mados dizainu? Gal jūsų aplinkoje buvo kūrybiškai atrodančių žmonių?
– Mano mama siuvo, mezgė, matyt, vaikystėje tai padarė įspūdį ir pasirinkau šią specialybę. Greičiausiai sužavėjo pats procesas, kaip iš audinio atsiranda apčiuopiamas ir funkcionalus drabužis, turintis tam tikrą estetinį vaizdą – tai savotiška meno ir inžinerijos simbiozė.
– Kokią vietą jūsų gyvenime užima Panevėžys? Nesvarstėte išvykti į didmiestį ar į kitą šalį?
– Niekada nesakau niekada. Studijavau Kopenhagoje, paskui Vilniuje, o šiuo metu esu grįžusi ir patenkinta, kad galiu laisvai užsiimti kūryba bei iš to gyventi. Jau studijuodama Vilniuje nusprendžiau, kad grįšiu į Panevėžį, nes supratau, kad man bus lengviau savo karjerą pradėti čia, kad ir kaip keistai tai gali skambėti.
Labai didelę reikšmę šioje situacijoje turi internetas, nes tampa nebe taip svarbu, kur tu gyveni, jeigu kam nors patinka, ką tu darai – visada tave suras.
– Ar Panevėžys – palankus miestas kūrėjams?
– Manau, kad viskas priklauso nuo žmogaus ir jo savybių. Man sunku kalbėti apie kitus kūrėjus. Man – palankus.
– Kokie artimiausi jūsų kūrybiniai planai. Kokių laukti naujų sceninių projektų, parodų ar kolekcijų?
– Labai kviečiu sekti mano kūrybinį kelią socialiniuose tinkluose, tikrai bus šiais metais ir sceninių projektų, ir spektaklių, ir kitų kūrinių.
– O paskutinis klausimas – toks su fantazija. Jei nutiktų tokia fantastinė galimybė persikūnyti į literatūros, muzikos, filmo, animacinio filmuko personažą, kas jūs būtumėte?
– Esu pagalvojusi, ar norėčiau būti kuo nors kitu. Kad ir kiek svarstyčiau – nenorėčiau, nesugalvoju geresnio personažo nei būti savimi.
Aišku, būtų smagu prie savo personažo prisilipinti magiškų galių patobulinimų, tarkime, iš fantastinių filmų ir knygų apie Harį Poterį veikėjų (juokiasi).
