Per Artimuosius Rytus nuvilnijusi protestų banga nekelia klausimo, ar reikia turėti reikalų su autokratais. Ji kelia klausimą, kokiu būdu reikia turėti reikalų.
Prieš mažiau nei dvejus metus Didžiojo aštuoneto susitikime Akvilos mieste Italijoje premjerai ir prezidentai apie tarptautinę prekybą ir aprūpinimą maistu susėdo pasikalbėti su Muammaru Gaddafiu. Dabar šis Libijos tironas moka samdiniams už tai, kad jie šaudytų žmones gatvėse lyg žiurkes ar tarakonus.
Ieškodamos žmonių, į kuriuos galėtų pašaudyti iš automatinių ginklų, kareivių gaujos sunkvežimiuose su atviromis priekabomis išsibarstė po sostinę Tripolį. Snaiperiai pyškina nuo stogų, kalbama ir apie ginkluotų malūnsparnių iš dangaus skleidžiamą terorą. Viliamasi, kad dabar, kai jūs skaitote šias eilutes, M. Gaddafis yra nuverstas, ir Tripolis dalijasi džiaugsmu su Bengazio miestu rytuose, kuriame prasidėjo Libijos sukilimas.
Tačiau žmonės už laisvę moka siaubingą kainą. Bijoma, kad ir dabar M. Gaddafis kažkokiu būdu sugebės prasibrauti pro gatves nuklojusius kūnus, kad atgautų iš rankų išslydusią galią.
Arabų prabudimas plinta, ir kiekvienas kitas lyderis sveiką kailį mėgina išgelbėti būdamas žiauresniu nei ankstesnysis. Tunise Zine’as el-Abidine’as Ben Ali sutiko taikingas minias nusileisdamas. Egipte Hosnis Mubarakas mėgino išlaukti iki protestų pabaigos jungdamas nuolaidas su jėgos naudojimu. Bahreino karalius Hamadas bin Isa al-Khalifas griebėsi prievartos, bet neturėjo pakankamai jėgų kovai. Libijos vadovas M. Gaddafis, panašu, trokšta kraujo.
Išrėkdamas šiurpią panieką valandos trukmės tiradoje vasario 22 dieną jis žadėjo „išvalyti Libiją namas po namo“. Jeigu jis išsilaikys, viso pasaulio diktatoriai žinos, kuria kryptimi sekti.
Nafta ir geopolitiniai reikalai…
M. Gaddafiui žiaurumas ir persekiojimas nėra svetima – šitaip jis išlaikė valdžią 41 metus. Jis engė savo žmones, finansavo terorizmą ir skatino konfliktus Afrikoje. Tad kodėl pasaulio lyderiai draugiškai apkabino jį susitikime Akviloje? Išties, kodėl jie turėjo reikalų su Artimųjų Rytų autokratais ir karaliais, prieš kuriuos dabar sukyla žmonės?
Tik dabar, kai Libijos orą pripildė automatų šūviai, kyla pagunda manyti, kad pasipiktinimas pats savaime galėtų nulemti bendravimo su diktatoriais strategiją. Argumentuojama, kad vietoje jų apraminimo ir vardan naftos ir geopolitikos sudaromų nešvarių sandorių, vienintelė etiška užsienio politika būtų atstūmimas ir pasitraukimas.
Kartais taip ir būna. Būtent taip Vakarai mėgino elgtis su M. Gaddafiu prieš ketvirtį amžiaus, kai jo diplomatai pašovė britų policininkę, jo agentai sukėlė sprogimą naktiniame klube Berlyne ir jo slaptosios tarnybos pradėjo numušinėti reisinius lėktuvus.
Visgi retai kada apsimoka izoliuoti dideles pasaulio dalis visam laikui, nepaisant to, kokie nemalonūs yra jų tironai. Amerika ir Sovietų sąjunga derėjosi ir prekiavo tarpusavyje net ir per patį Šaltojo karo piką. Pasaulis kalbasi su kraugerišku Šiaurės Korėjos režimu apie jo branduolinius ginklus.
Pasaulio ūkiui reikia naftos, ir kvaila būtų manyti kitaip. Per Artimuosius Rytus nuvilnijusi protestų banga nekelia klausimo, ar reikia turėti reikalų su autokratais. Ji kelia klausimą, kokiu būdu reikia šiuos reikalus turėti.
Kai diktatoriški valdovai tampa pažeidžiamais, kaip kad yra dabar, prioritetu turi būti jų stumtelėjimas artyn prie reformų ir tolyn nuo jėgos naudojimo. Amerikos prezidentas Barackas Obama teisingai pasirinko stovėti protestuotojų Tunise, Egipte, Bahreine ir dabar Libijoje užnugaryje. Amerikos kariuomenės vadai teisingai nusprendė panaudoti įtaką tam, kad sulaikytų Egipto ginkluotąsias pajėgas nuo šaudymo į minias.
Ir jeigu M. Gaddafis panaudos oro pajėgas masiniam savo žmonių žudymui, pasaulis teisingai pasirinktų, jeigu paverstų oro erdvę virš Libijos neskraidymo zona.
Tačiau dauguma dabartinių diktatorių nėra pažeidžiami, o tada vertinti tampa sudėtinga. Libija su visu šios savaitės žiaurumu ir tragišku jėgos panaudojimu rodo, kodėl.
Atstūmimas devintajame dešimtmetyje, nepaisant moralinio skaidrumo, neišvertė M. Gaddafio iš sosto. Tačiau tada jis įsitikino, kad turint reikalų su pasauliu galima gauti naudos. Tai atvėrė duris miglotiems susitarimams. M. Gaddafio teroristų paleidimas iš Didžiosios Britanijos kalėjimo, ginklų pardavimas Libijai ir diktatoriaus iškėlimas iki valstybės veikėjo Didžiojo aštuoneto susitikime atrodė neprotinga jau tuo metu. Dabar tai atrodo niekinga.
Tačiau ir pats M. Gaddafis atliko kai kurių Vakarams, regionui ir pačiai Libijai naudingų veiksmų. Svarbesni iš jų – atsisakyta branduolinės programos ir suteikta pagalba išaiškinant Pakistane susikoncentravusią šešėlinę branduolinę rinką.
Be to, Libija nustojo finansuoti terorizmą Vakaruose, nors ir nenustojo kelti sąmyšio Afrikoje. Ir Libijos žmonės po to, kai šalis vėl prisijungė prie pasaulio, buvo mažiau engiami.
Iš verslo neturėtų būti tikimasi, kad jis laikytųsi aukštesnių standartų nei vyriausybė. Tačiau jis taip pat turi derinti savo praktiką su morale ir jausti, kada pusiausvyra keičiasi. Kiekvienas susitarimas, paremtas grynu melu, sugrįš atgal persekiotojo vaidmenyje. Godumas, praėjusią savaitę prisivijęs pripažinusius M. Gaddafį, vieną dieną sukels gėdą teisininkams, bankininkams ir ryšių su visuomene atstovams, kurie dabar plauna krauju suteptus Rusijos oligarchų mundurus.
Kita vertus, Libijoje dirbusios naftos įmonės gali atsakingai pareikšti, kad jos padėjo Vakarų vartotojams ir Libijos žmonėms. Ir jos niekada neapsimetė, kad M. Gaddafis buvo geras ir doras kompanionas.
… tačiau kartais cinizmas gali būti nepaprastai naivus
Tai nepateisina beširdiškumo. Arabų prabudimo pamoka pakelia dvasią. Užkietėję realiosios politikos pasekėjai linksta manyti, kad jie vieninteliai mato pasaulį tokį, koks jis yra, ir kad tie, kurie siekia žmogaus teisių ir demokratijos, nesupranta, kas vyksta.
Jų įsivaizduojamame pasaulyje Artimieji Rytai buvo nepasirengę demokratijai, arabų nedomino žmogaus teisės, o jų diktatoriški valdovai tebuvo vienintelė tvirtovė, apsauganti nuo islamo revoliucijos.
Tačiau po pilietinių sukilimų bangos būtent cinikai atrodo neturintys supratimo apie pasaulį, ir aiškėja, kad idealistai buvo realistai.
Eilinių žmonių galia retkarčiais gali sugriauti tai, ką ekspertai laiko neabejotinais faktais. Štai todėl su diktatoriais reikalų turinčios šalys neturėtų painioti susitarimų su pritarimais. Ir todėl Vakarai turėtų reikalauti žmogaus teisių ir demokratijos, net jeigu tai labai nepatogu, kaip kad yra Kinijoje ar Rusijoje. Paklauskite tų, kurie turi drąsos rizikuoti gyvybę dėl kilnaus reikalo Tripolio gatvėse.
