Didžiausias Lietuvoje Linų muziejus, įsikūręs Panevėžio rajone, Stultiškių kaimo vėjo malūne, lankytojus traukia ne tik modernia linininkystės ekspozicija.
Jau dabar tamsiuoju paros metu pro šalį važiuojantieji stoja pasigrožėti įspūdingu reginiu.
Sutemus istorinis malūnas atgyja – iš tolo akį patraukia šviečiantys, judėjimo įspūdį kuriantys besisukantys sparnai.
Kiek nuslūgus šalčiams nušvis ir visas malūnas, anot iniciatorių, jis atrodys tarsi gyvas atvirukas.
Išplėšė iš tamsos
Panevėžio rajono savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vyriausiasis specialistas Remigijus Vilys pasakoja, kad idėja apšviesti Linų muziejų gimė įgyvendinus skaitmeninių parodų projektą. Rajone lankytojams atvėrus dvi naujas ekspozicijas – interaktyvią tradicinių liaudies instrumentų parodą Upytės tradicinių amatų centre ir modernią linininkystės ekspoziciją Stultiškių Linų muziejuje – pavyko sutaupyti dalį projektui skirtų lėšų. Tuomet ir nuspręsta jas investuoti į muziejaus apšvietimą.
„Kilo idėja išplėšti malūną iš tamsos, kad jis, net ir neveikdama
s vakare ar naktį, trauktų akį“, – sako R. Vilys.
Malūnas stovi prie judraus Upytės–Ėriškių–Ramygalos kelio. Apšviestas istorinis pastatas – savotiškas Panevėžio rajono simbolis – taip ir kviečia sustoti.
Sukasi šviečiantys sparnai
Šiuo metu labiausiai matomi malūno sparnai. Judančios šviesos sukuria įspūdį, kad jie nuolat sukasi, net ir tada, kai pats mechanizmas nejuda.
Ateityje įspūdingai turėtų atrodyti ir apšviesta likusi malūno dalis.
„Kol kas vyksta paskutiniai apšvietimo derinimo darbai. Planuojama, kad visas malūnas bus apšviestas jau atslūgus šalčiui“, – teigia specialistas.
Numatyta, kad apšvietimas bus ne tik estetiškas, bet ir kintantis.
Šviesų spalvas bus galima keisti, o valstybinių švenčių proga svarstoma malūną apšviesti trispalvės spalvomis.
„Norėjome, kad apšvietimas nebūtų statiškas, o suteiktų judėjimo, gyvybės įspūdį“, – pabrėžia R. Vilys.
Anot jo, toks šviesų žaismas ant malūno sienų didelės finansinės naštos rajono biudžetui nesukels – apšvietimui naudojamos taupios LED lempos.
Apšviestas Stultiškių malūnas – tik viena iš iniciatyvų, kuriomis siekiama sustiprinti kultūrinį Panevėžio rajono patrauklumą.
Savivaldybėje jau svarstoma netolimoje ateityje pasitelkus šiuolaikines technologijas apšviesti ir Čičinsko kalną bei taip praturtinti šios legendinės vietos lankytojų patirtį.
Traukia turistus iš didmiesčių
Naujasis malūno apšvietimas padarė įspūdį jame veikiančio Linų muziejaus muziejininkei Elvyrai Gruzdevienei.
„Vakare su vyru specialiai atvažiavome pažiūrėti – atrodo tikrai įspūdingai. Jau nuo Upytės, pavažiavus apie pusę kilometro Ėriškių link, matyti spalvoti besisukantys sparnai“, – sako E. Gruzdevienė.
Muziejininkė pažymi, kad susidomėjimas šia vieta nuosekliai auga.
„Nuo mano darbo pradžios 2023 metų gegužę lankytojų srautai tikrai didėja. Ypač dažnai atvyksta mokinių klasės, domisi menų ir gamtos mokyklos, sulaukiame ir pavienių lankytojų“, – pasakoja ji. Daugiausia turistų sulaukiam iš Kauno, Vilniaus, Šiaulių, o štai panevėžiečių, anot muziejininkės, kol kas dar nedaug.
„Juokauju, kad savame krašte pranašu nebūsi“, – šypsosi E. Gruzdevienė.
Panevėžio rajono tapatybės dalis
Panevėžio kraštui linai – itin svarbi tapatybės dalis.
„Kaip galime pamiršti linus, jei net Panevėžio rajono herbe vaizduojami sukryžiuoti jų pėdai“, – pabrėžia E. Gruzdevienė.
Vis dėlto ši mėlynžiedė kultūra iš Lietuvos laukų jau beveik išnykusi.
Sumažėjus Europos Sąjungos išmokoms už pluoštinius linus ir ūkininkams nebegavus pakankamos grąžos, linų auginimas tapo nepelningas.
Žemdirbiai perėjo prie cukrinių runkelių ir javų, o paskutiniai pluoštinių linų plotai Lietuvoje buvo deklaruoti apie 2014 metus Jurbarko rajone.
Šiandien laukuose dar galima pamatyti auginamų vadinamųjų sėmeninių linų, iš kurių spaudžiamas ir aliejus.
Tačiau ir jais užsėti plotai nėra dideli.
Vis dėlto, pasak E. Gruzdevienės, atsiranda naujų tendencijų – posėlinių augalų sėjomaina, kuriai puikiai tinka aliejiniai linai.
„Esu net spalio mėnesį prisirovusi žydinčių linų iš posėlių“, – pasakoja E. Gruzdevienė.
O pluoštinių linų auginimą bando atgaivinti Kėdainių fabrikas „Natūralus pluoštas“.
Malūną statė aplink pušį
Stultiškių vėjo malūnas skaičiuoja jau kone pusantro šimto metų. Pastatytas 1880-aisiais jis yra vienas išskirtiniausių tokio tipo statinių Lietuvoje.
Įdomu tai, kad malūnas buvo pastatytas aplink galingą pušį – vėliau medis nupjautas, o prie likusio kamieno pritvirtintos girnos. Tai keturių aukštų, išvaizdus malūnas su pasukama prieš vėją kepure.
Nors savo tikrąją paskirtį malūnas prarado jau seniai, jo istorija vingiuota.
1975 metais čia buvo įkurtas mokslo muziejus, tačiau nepriklausomybės pradžioje pastatą atsiėmė savininkas ir muziejų teko uždaryti. Kurį laiką malūnas stovėjo netgi apleistas, kol 1993 metais jį už daugiau nei 7 tūkst. litų nupirko Panevėžio rajono savivaldybė.
1994 metais rekonstruotas pastatas vėl atgijo ir šiandien kviečia lankytojus pasinerti į linininkystės pasaulį, kuriame aukštaitiškų juostų audimas ir linų apdirbimo tradicijos pristatomos pasitelkiant vaizdo, garso ir interaktyvias technologijas.
Dabar šį istorinį pasakojimą papildo ir šviesa – tamsiuoju paros metu Stultiškių malūnas tampa ne tik muziejumi, bet ir išskirtiniu Panevėžio rajono kultūriniu akcentu.
