Prabėgus dešimtmečiui nuo tada, kai prasidėjo JAV vadovaujama invazija, Irake vyrauja netolygi pažanga ir neveiksni politika
Senovinis Irako pavadinimas Mesopotamija reiškia „žemė tarp upių“. Deja, šiandien daugiausia lemia ne šalį apibrėžiančios, o ją dalijančios linijos. Šiaurėje ir pietuose žmonės bando atsigauti po triuškinančių traumų ir ieškoti galimybių ateityje. Faktiškai nepriklausomame kurdų regione ir naftos turtingose šiitų provincijose jau tvyro taika ir vidutinė arba auganti gerovė. Tačiau tarp jų esančią šalies širdį drasko etniniai ir religiniai nesutarimai, ydingas politinis susiskaldymas ir užsienio interesai. Irako ministras pirmininkas Nuri al Maliki elgiasi kaip nusikalstamos grupuotės galva, bet neką geriau atrodo ir besiriejantys jo konkurentai.
Prabėgus dešimtmečiui nuo invazijos pradžios, didingai pavadintos „Irakiečių išlaisvinimo operacija“, ir vos 15 mėnesių po to, kai šalį paliko paskutiniai JAV kariuomenės daliniai, jų atvykimo ir išvykimo ženklų beveik nematyti. Be milžiniškos amerikiečių ambasados sostinėje Bagdade, pergalės paminklų vaidmenį atlieka betoninės barikados ir patikros postai, būriai likimo valiai paliktų karinių transporto priemonių ir irakiečiai kareiviai, apsikarstę akį rėžiančiais amerikietiškais aksesuarais: akiniais nuo saulės, naktinio matymo prietaisais, lazeriniais žibintuvėliais ir M4 karabinais. Ne toks apčiuopiamas, bet labiau visuotinis palikimas yra sudaužytos viltys ir neišpildyti pažadai. „Jie išleido trilijoną dolerių ir nepastatė mums nė vieno pastato“, – šnipšteli vienas Irako politikas, kadaise palaikęs amerikiečių buvimą šalyje.
Pasakyta gal kiek per griežtai. Net irakiečiai, su kartėliu prisimenantys invaziją ir okupaciją, kurios sukeltų mirčių skaičius iki šiol aiškiai neapibrėžtas, pripažįsta, kad be užsienio karinių pajėgų jiems niekada nebūtų pavykę nuversti Saddamo Husseino – iki 2003-iųjų valdžiusio diktatoriaus, kuris per tris dešimtmečius į sunkią padėtį patekusią šalį nuvedė prie prarajos. „Jie atidarė karstą, kuriame gyvenome, – tvirtina laikraščio apžvalgininkas Sarmadas al Taie. – Ne jų kaltė, kad mums vis dar nepavyksta iš jo išlipti.“ Daugelis sutinka, kad amerikiečiai padarė šiurkščių klaidų, bet dalį kaltės priima ir patys irakiečiai.
Miestų atgimimas
Bagdadas, kur gyvena beveik penktadalis iš 33 mln. irakiečių, tebėra aptvertų teritorijų ir saugumo užkardų labirintas. Prieš kelias savaites, norint iš senojo miesto turgaus pasiekti Rojaus aikštę, esančią vos už 3 km, teko važiuoti 21 km aplinkkeliu. Kad mieste būtų mažiau sprogdinimų ir susišaudymų, irakiečiai nuolat laukia nesibaigiančiose eilėse prie patikros postų. Po kruvinųjų 2006–2007 m. religinių išpuolių labai sumažėjo ir šiuo metu 7 iš 18 Irako provincijų žmogžudysčių skaičius yra mažesnis nei Kanadoje. Tačiau Bagdade ir aplinkiniuose regionuose smurto apraiškos reguliarios. Vasario 17 d. Bagdado šiitų kvartaluose sprogus kelioms automobiliuose paslėptoms bomboms žuvo mažiausiai 30 žmonių.
Sostinėje kyla naujų pastatų ir blizga prašmatnių parduotuvių vitrinos, bet jų nedaug, nes privačių investicijų srovelė dar labai silpna. Eismo spūstyse karaliaujantys gatvės prekeiviai tik patvirtina faktą, kad nuolatinį darbą turi mažiau nei 40 proc. suaugusių irakiečių ir kad ketvirtadalis šeimų gyvena žemiau Pasaulio banko apibrėžtos skurdo ribos – šis statistinis rodiklis beveik nepagerėjo nuo gūdžiojo XX a. paskutiniojo dešimtmečio, kai Jungtinės Tautos Irakui taikė sankcijas. Vienas al Mustansiro universiteto studentas, paklaustas, kiek studentų mokosi šioje aukštojoje mokykloje, atsakė, esą maždaug 12 tūkst., „ir tai reiškia, kad mes bedarbių gretas kasmet papildome 4000 žmonių“.
Umm Wafa, kuri su trimis dukterimis ir dar 580 šeimų gyvena apleistoje karo ligoninėje apgriuvusiame miesto pakraštyje, mano, kad nuolatines pajamas gauna vos 5 proc. čia įsikūrusių piliečių. Namas, iš kurio ji buvo priversta bėgti ir kuriame dabar gyvena priešiškai nusiteikę kaimynai šiitai, stovi visiškai netoli. Moteris negauna jokios valstybės paramos ir valdžia jau septynerius metus žada jai sumokėti kompensaciją už prarastą nekilnojamąjį turtą. Bagdade yra dar maždaug 370 tūkst. vidaus pabėgėlių, iš kurių pusė gyvena apleistuose pastatuose be komunalinių paslaugų.
Už dešimties patikros postų ir 150 km duobėto greitkelio į pietus vaizdas visiškai kitoks. Pagrindinio šiitų piligriminių kelionių miesto an Nadžafo centrą supa nauji viadukai, saulės energija maitinami šviestuvai, daugiaaukštės automobilių stovėjimo aikštelės ir prabangūs viešbučiai. Šiuo metu atnaujinamas didžiausios miesto įžymybės, Imamo Ali mečetės, paauksuotasis kupolas. Pastačius 1,6 mlrd. litų vertės ir 56 tūkst. kv. metrų priestatą, kurį suprojektavo Irano architektai, mečetė išsiplės trigubai. Prekybos rūmai teigia sulaukę 18 mlrd. litų užsienio investicijų. „Miesto ateitį vertinu optimistiškai, – sako miesto Islamiškojo universiteto profesorius Haidaras Salmanas. – Bet negaliu to paties pasakyti apie Iraką.“
Nuo seno garsėjančias an Nadžafo šiitų seminarijas S. Husseino valdymo laikotarpiu užgožė konkuruojantis Irano Komo šventasis miestas. Dabar, kaip teigia tiek S. Husseino, tiek amerikiečių kalintas imamas šeichas Fouadas al Torfi, an Nadžafas susigrąžina savo pozicijas. Beveik visi 150 mln. pasaulio šiitų pripažįsta, kad didysis an Nadžafo ajatola Ali al Sistani yra ryškiausias amžiaus šviesuolis. Daugelis šiitų religinių autoritetų, tarp jų ir iraniečiai, jau atidarė čia savo atstovybes. Kai kuriuos traukia mažesni suvaržymai nei Kome.
Šiitų Mekos atgimimą skatina aktyvus privatusis sektorius. Tą patį galima pasakyti ir apie klestintį Kurdistaną – čia elektra tiekiama visą parą. Deja, Irako centre pažangą stabdo girgždanti biurokratija, besiriejantys politikai ir tebetvyrantis nesaugumas. Valstybė įdarbina 3,5 mln. žmonių – 65 proc. visos darbo jėgos – ir sukuria 70 proc. BVP. Beveik visos pajamos gaunamos iš naftos, kuri dabar kas mėnesį atneša vidutiniškai 21 mln. litų. Tarptautinės energetikos agentūros neseniai atliktas tyrimas leidžia daryti prielaidą, kad iki 2020 m. eksportas gali padvigubėti, nors tai pasiekti bus nelengva.
Didžiojoje šalies dalyje privatusis sektorius suvaržytas. Pasaulio banko duomenimis, pagal verslo sąlygų palankumą Irakas yra 165-oje vietoje iš 185 valstybių. Teigiama, kad įvežti konteinerį į Iraką arba išvežti iš jo užtrunka keturis kartus ilgiau ir kainuoja tris kartus brangiau nei kitose regiono šalyse. Negana to, Pasaulio bankas tvirtina, kad per pastaruosius penkerius metus nebuvo nė vieno bandymo įstatymais palengvinti prieigą prie paskolų arba paspartinti įmonės įkūrimo procedūras. Irako įstatymų leidėjai tokiems darbams neturi laiko, nes partijos pernelyg užsiėmusios politinėmis kovomis ir grobio dalybomis. Nors statoma naujų elektrinių, Bagdade elektra retai be pertraukos tiekiama ilgiau nei kelias valandas.
An Nadžafe ir pietuose viskas klojasi geriau nei Bagdade daugiausia dėl to, kad čia vyraujantys šiitai labiau patenkinti pokario tvarka. Nuo 1564 m., kai Osmanų imperija paėmė Basros uostamiestį, iki 2003-iųjų invazijos Tigro ir Eufrato slėniuose vyravo sunitų vadovaujamos valstybės, bet tankiausiai apgyventoje šalies dalyje į pietus nuo Bagdado dauguma gyventojų visada buvo šiitai. Jie labiausiai diskriminuojami pasijuto valdant S. Husseinui ir jo statytiniams, kurių dauguma buvo sunitai: ši klika valstybę „stiprino“ vykdydama kurdų genocidą ir naikindama šiitų religinių partijų, kurias laikė Irano šalininkėmis, narius. Po nepavykusio 1991 m. šiitų sukilimo šie režimo žiaurumai virto religiniu persekiojimu.
Suprantama, šiitai jaučia pagundą teisėtai džiūgauti dėl savo dabartinio vyravimo Irako politikoje. Nuo pat pirmųjų demokratinių rinkimų 2005-aisiais dauguma vietų Irako parlamente ir ministro primininko postas atitenka šiitų vadovaujamoms partijoms, kurių daugelis yra glaudžiai susijusios su dvasininkija ir islamizmu. Taip pat jos valdo devynias pietines provincijas. Paprasti šiitai bjaurisi Bagdado politine aklaviete. Ir niekas nesiklauso sunitų pareiškimų, kad dabar jau jie tapo naujaisiais į visuomenės pakraštį nustumtais Irako varguoliais.
Nauja tvarka
Nuo gruodžio vidurio provincijas į šiaurę ir vakarus nuo Bagdado, kuriose vyrauja sunitai, krečia masiniai protestai, primenantys Arabų pavasario įvykius. Jie prasidėjo po to, kai buvo suimta daugiau nei 100 sunito finansų ministro Rafio Issawi aplinkos žmonių. Panašūs ministro pirmininko kontroliuojamų policijos dalinių veiksmai 2011 m. privertė jo pavaduotoją sunitą Tariqą al Hashemi pasitraukti tremtin. R. Issawi atveju visi žmonės, išskyrus 9 asmens sargybinius, netrukus buvo paleisti į laisvę, bet suėmimai vis tiek perpildė sunitų pykčio taurę.
Tai neturėtų stebinti. Diplomatai mano, kad nesuskaičiuojamos Irako saugumo tarnybos per pastaruosius mėnesius sulaikė maždaug 10 tūkst. žmonių, daugiausia sunitų, kaltinamų terorizmu. Panašų skaičių buvo pasiekusios amerikiečių pajėgos. Amerikiečių centrinė vyriausybė nutarė nemokėti atlyginimų sunitams atsargos kareiviams. Bagdado sunitai, išvykdami iš savo gyvenamųjų rajonų, priversti kęsti žeminančias kratas, o penktadieniais – maldos bei protestų dienomis – jiems apskritai neleidžiama niekur keliauti.
Ministras pirmininkas N. al Maliki į sunitų protestus reaguoja nuolaidomis, pažadais ir netiesioginiais grasinimais. Jo sudarytas komitetas, kuriam pavesta išklausyti protestuotojų reikalavimus, paleido daugiau nei 2000 kalinių ir atnaujino arba padidino atlyginimus 74 tūkst. atsargos kareivių. Tvarkos palaikymo pajėgos iki šiol išvengė rimtesnių susidūrimų su protestuotojais, išskyrus sausį įvykusį vieną incidentą, kai policija neramiojoje sunitų tvirtovėje al Faludžoje ėmė šaudyti į minią ir nužudė penkis asmenis.
Šiitų politikai perspėja, kad net jų pačių rinkėjai vis dažniau išreiškia nerimą dėl sunitų protestuose skambančių nacionalistinių šūkių ir nešamų džihadistinių plakatų. Jiems baimę kelia tai, kad pasibaigus vis labiau religinio pobūdžio karui Sirijoje ir nuvertus Basharą al Assadą Irakas įgis priešišką sunitų vadovaujamą kaimynę. Kai kurie net kalba apie būtinybę persigrupuoti ir rengtis kitam religinio konflikto etapui.
Dėl šios įtampos daug kaltės tenka N. al Maliki, kuris 2005 m. atėjo į valdžią kaip kompromisinis ministras pirmininkas, o 2010-aisiais savo valdymo laikotarpį pratęsė sulipdęs netvirtą vyriausybę.
Veiksmai prieš R. Issawi sutrikdė Irako ir užsienio stebėtojus, kurių nuomone, šykšti N. al Maliki reakcija į kilusią pasipiktinimo bangą yra beatodairiškai neadekvati. Sunitams, kurie jaučiasi ignoruojami, nuoskaudą kelia ne tik apkarpyti atlyginimai bei griežtas teisėsaugos elgesys, bet ir bendras pyktis dėl nesuvaldomos korupcijos bei apmaudas dėl diktatoriškų N. al Maliki veiksmų.
Vis dėlto daugelis stebėtojų mano, kad Irakas gali išvengti dar vieno chaoso laikotarpio. Beveik nerasi politikų, kaip teigia vienas Londono analitikas, kurie norėtų atnaujinti konfliktą. Jis vardija teigiamus požymius: sunitų protestai tebėra taikūs, o reikalavimai atstatydinti N. al Maliki arba atšaukti 2005-ųjų konstituciją, kurios projektą savo pačių apgailestavimui daugelis sunitų politikų boikotavo, neįsisiūbuoja. Apie poreikį atsižvelgti į sunitų reikalavimus kalba net kai kurie šiitų politikai, tarp jų Muqtada al Sadras – jaunas, daug sekėjų turintis dvasininkas, ilgai laikytas pavojingu kurstytoju.
Nors nėra žūtbūtinės priežasties bijoti, kad reikalai pakryps į bloga, sunku tikėtis, kad padėtis pagerės. Irako politika yra kunkuliuojantis mikropartijų ir nuolat besikeičiančių sąjungų katilas. 2010 m. parlamento rinkimuose pasaulietinės pakraipos centro blokas „Iraqiya“ laimėjo daugiau vietų nei N. al Maliki partija, bet šią pergalę sužlugdė vidiniai nesutarimai ir keistas jų vadovo Iyado Allawi nenoras pasirodyti parlamente. N. al Maliki bei jo ryžtą skaldyti ir valdyti taip pat stiprina politikų klasės atsisakymas vykdyti, regis, pagrįstas reformas ir nuolatinės rietenos.
Nesutarimai su kaimynais
Labai liūdna matyti, kad N. al Maliki bando kontroliuoti, kurie asmenys skiriami į ginkluotųjų pajėgų postus, naudojasi savo padėtimi viliodamas politikus iš opozicinių frakcijų, piktnaudžiauja policijos galiomis ir vis įžūliau manipuliuoja šiitų emocijomis. Tačiau šiuos veiksmus galima laikyti ir natūralia reakcija į patiriamą spaudimą. „Nesu tikras, kad kiti elgtųsi kitaip. Be to, opozicija irgi nesiūlo jokių alternatyvų“, – teigia vienas Bagdade dirbantis diplomatas.
Vakarų diplomatus dažnai erzina tai, kad N. al Maliki ignoruoja Irano įtaką šalyje, nors vargu ar to galima išvengti. Islamo Respublika finansuoja kelias ginkluotas ir religinį nepakantumą sėjančias šiitų grupuotes. Taip pat, Vakarų valstybių ir sunitų nepasitenkinimui, Iranas per Irako oro erdvę reguliariai skraidina paramą svyruojančiam B. al Assado režimui Sirijoje. Tačiau tai nereiškia, kad Irakas atsidūrė po Irano sparnu. Tik nedaugelis Irako šiitų vadovų pritaria valstybinei Irano ideologijai, pagal kurią piliečių reikalus lemia islamo teisė. Plėsdamas savo naftos eksportą Irakas irgi aiškiai siekia savo, o ne kaimynės interesų. Irako eksportas stabilizavo naftos kainas ir tai piktina lėšų stokos bei sankcijų suvaržytą Irano režimą.
„Mes palaikome Irano rūpestį dėl Sirijos, bet ne jo strateginius interesus, – aiškina dvasininkas Naama Obaidi, vadovaujantis an Nadžafo idėjų kalvei. – Ir suprantame, kodėl mūsų šalyje taip aktyviai veikia Irano žvalgyba: juk mūsų valstybės ilgai kariavo ir Iranui šiuo metu gresia rimti pavojai.“ Tačiau nors Irakas pasirengęs susitaikyti su Iranu, pasak jo, tam tikras atstumas bus išlaikytas, nebent prie glaudesnės sąjungos prives baimė dėl gretimų sunitų valstybių.
Viena tokių kaimynių yra Turkija. Ši jau ne kartą leido suprasti Irako šiitų daugumos vyriausybę laikanti Irano įrankiu: Turkijos ministras pirmininkas Recepas Tayyipas Erdoganas nuolat apsižodžiuoja su N. al Maliki, o Irako pareigūnai tvirtina, kad jų šiaurinė kaimynė, kurios užsienio prekyba su Iraku sudaro 45 mlrd. litų, yra pabrėžtinai priešiška kurdams ir šiitams. Tam pritaria ir vienas Vakarų pareigūnas – jis teigia, kad Turkija elgiasi išties beatodairiškai.
N. al Maliki poste greičiausiai išsilaikys visą savo kadenciją, iki 2014 m. balandžio. Irakui ši žinia ne pati geriausia, bet ir ne blogiausia. Susiskaldžiusiai ir neramumų apsuptai valstybei realistinis planas būtų stengtis suvaldyti esamą padėtį, auginti pajamas iš naftos ir investuoti jas šalyje. Buvęs nacionalinis patarėjas saugumo klausimais Muwafaqas al Rubaie, savo gerai saugomoje viloje prie Tigro pasikabinęs kilpą, kuria buvo pakartas S. Husseinas, tvirtina, kad iš esmės Irakas juda aukštyn: gal ne itin statmenai, bet pastebimai. „Arabų kalboje „kompromisas“ yra neigiamas žodis, – sako jis, – bet mes visi išmokome jį pasiekti paskutinę akimirką.“
