-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Panevėžys sovietmečiu garsėjo aktyviais žygeiviais, turistinę veiklą ir krašto pažinimą išnaudojusiais laisvės siekiui ugdyti. Jų istorija amžinai liks susijusi su signataro Juliaus Beinorto vardu.Žygeivių judėjimo pradžia laikomas 7-asis praėjusio amžiaus dešimtmetis. Jo iniciatoriumi buvo jaunimas, besidomintis savo krašto istorija ir tautinių tradicijų puoselėjimu. Tad nieko nuostabaus, jog pirmoji judėjimo kibirkštis įsižiebė aukštosiose mokyklose. Ir ypač ryškiai – tuomečiame Kauno politechnikos institute, kurį baigė ir prieš trejetą metų Anapilin išėjęs Nepriklausomybės akto signataras Julius Beinortas, sovietmečiu Panevėžyje subūręs grupę bendraminčių, aktyviai dalyvavusių žygeivių veikloje.
Žygeivių judėjimo pradininkais buvo žmonės, niekada nesusitaikę su Lietuvos okupacija. Jiems tai buvo būdas priešintis Sovietų Sąjungos primestai santvarkai, istorijos faktų iškraipymui, jų slėpimui, papročių, kalbos, kultūros, istorijos, tautos praeities paminklų niokojimui bei naikinimui. Ir daryti tą saugumui tiesiai po nosimi užsimaskavus visiškai legalia turizmo mėgėjų veikla.
Kaip pasakoja šviesaus atminimo signataro J. Beinorto žmona Vida Beinortienė, studijuodamas Kaune jos vyras buvo pažįstamas su Kauno politechnikos instituto (KPI) žygeivių klubo „Ąžuolas“ sekcijos vadovu Juozu Dapkevičiumi, aktyviai dalyvavo toje veikloje. Tad kai 1967-aisiais atvyko dirbti į Panevėžį, kartu atsivežė ir žygeivystės idėją.
Neilgai trukus aplink jauną inžinierių ėmė burtis bendraminčiai – žygis po žygio veikla aktyvėjo. Ir jau nuo 1974-ųjų panevėžiečiai perėmė iniciatyvą iš laikinosios sostinės žygeivių bei ėmė lyderiauti kelionėmis po Lietuvą ir net už jos ribų.
1975-aisiais Panevėžio žygių entuziastai organizavo kone metus trukusią kelionę „Simono Daukanto taku“ – iš Lenkimų, kurio apylinkėse gimė istorikas ir rašytojas, iki Vilniaus. 1976-aisiais – žygį „Liaudies dainų versmės“.
Pirmoji etnokultūrinio judėjimo kibirkštis įsižiebė 7-ajame dešimtmetyje Lietuvos universitetuose – juose studijuojantis jaunimas išaugino ir sustiprino žygeivystės tradiciją (fotografijoje – žygio Tilžė–Suostas dalyviai prie laužo, 1984-ieji). V. BEINORTIENĖS ASMENINIO ARCHYVO nuotr.
J. Beinortas buvo Panevėžio žygeivystės judėjimo branduolys – pagrindinis idėjų generuotojas, grupės būrimo, ruošimo ir fizinio bei idėjinio palaikymo kelionėse vadovas.
Jo įkvėpti, vietos žygeiviai pėstute, slidėmis, baidarėmis ar dviračiais ne tik įveikė tūkstančius kilometrų, bet ir turėjo galimybę išvysti kitokią gimtojo krašto istoriją, o sykiu – užkirsti kelią svarbiai tautinei atminčiai pradingti nežinioje.
Ypač prie to prisidėjo panevėžiečių kartu su kauniečiais nuo 1974-ųjų pradėta švęsti Rasų šventė. Vis ant kito šalies piliakalnio, kasmet plečiant baltiškojo paveldo pažinimo geografiją.
Tiesa, pasak V. Beinortienės, tuomet žygeiviams iš paskos jau beveik visą laiką sekiojo ir saugumo agentai. Jiems pavykdavo gauti informacijos, kur ketinama švęsti Rasas, netgi buvo bandoma užkirsti kelią susirinkimams, tačiau paprastai nesėkmingai.
Dar didesnę isteriją saugumui kėlė žygeivių ryžtas žūtbūt įprasminti kovų už Lietuvos nepriklausomybę istoriją. Jiems nebuvo paslaptis, kad keliautojai lankydavo 1863 metų sukilimą menančias vietoves, tačiau įamžindavo ne tik sukilėlių, bet ir Lietuvos partizanų žūties vietas, tvarkė piliakalnius, žymių žmonių kapus.
Visiems šiems darbams, pasak V. Beinortienės, drąsos teikė patriotizmas ir meilė tėvynei. Taip pat tikėjimas, jog kuo daugiau bus apie šalies praeitį bylojančių paminklų, tuo stipresnė bus ir Lietuvos žmonių istorinė atmintis.
Tad nuo pat žygeivystės judėjimo pradžios žygių ir talkų metu istorinėse vietose, dažnai paslapčia, atsirasdavo paminklai. Jie neretai buvo atvežami dalimis ir surenkami vietoje, todėl, atrodydavo, išdygdavo po nakties. Taip Žaliojoje girioje atsirado paminklų kompleksas Lietuvos partizanams.
Panevėžio žygeiviai Estijoje, ant piliakalnio. Centre – Julius Beinortas, dešinėje – Albina Saladūnaitė. 1983 metai. V. BEINORTIENĖS ASMENINIO ARCHYVO nuotr.
Tokia veikla sovietinei valdžiai, suprantama, nepatiko. Ne vienas žygeivis sulaukė susidorojimo, išmetimo iš aukštosios mokyklos. Bet jaunų lietuvių tas nesustabdė.
1975 metais J. Beinortas su bendraminčiu Donatu Samėnu sumanė žygį „Simono Daukanto taku“.
V. Beinortienės teigimu, tuomet atmintyje tebebuvo gyvi 1972-ųjų pavasario įvykiai Kaune, tad saugumas, baimindamasis galimo neramumų tęsinio, stengėsi užkirsti kelią didesniems žmonių sambūriams. Taigi ir bet kokioms turistinėms kraštotyrinėms akcijoms.
Bet žygeiviai eilinį kartą rado išeitį, kaip suklaidinti saugumiečius.
Buvo priimtas sprendimas žygį „Simono Daukanto taku“ organizuoti etapais. Maršrutas buvo padalytas net į 15 jų, stengiantis tarp etapų išlaikyti dviejų trijų savaičių pertraukas. Bet taip, kad žygio dalyviai Vilnių pasiektų būtent rugsėjo 26-ąją – tai yra dieną, kai S. Daukantas buvo įrašytas į Vilniaus universiteto knygas.
V. Beinortienė pasakoja menanti, kad šio žygio schemos braižytos naudojantis kariniais žemėlapiais, kurių gaudavo iš Pajuostyje tarnavusio pažįstamo kariškio.
Daugiausia tokių schemų atskiriems etapams paruošė Donatas Samėnas, Danguolė Šaltenytė, Regina Gadliauskaitė. Juos rengė ir pats J. Beinortas.
Sarjankos upe Latvijoje. Centre – Julius Beinortas, kairėje – Vida Beinortienė. 1972 metai. V. BEINORTIENĖS ASMENINIO ARCHYVO nuotr.
Pasak V. Beinortienės, pagal tuometę tvarką kiekvienam turistiniam žygiui organizuoti reikėjo gauti ne tik Lietuvos SSR turistinės-kvalifikacinės komisijos, bet ir gamyklos ideologinių vadų leidimą. „Daukanto taką“ inicijavo ir jam leidimą gavo Panevėžio „Ekrano“ žygeiviai. Tad pagal nuostatus galėjo dalyvauti tik gamyklos darbuotojai.
Nepaisant to, S. Daukanto keliu ėjo visi, kas tik norėjo.
Kartu keliauti buvo pakviesti kiti turistų klubai – KPI „Ąžuolas“, Kauno medicinos instituto, Vilniaus „Dainos“ klubo ir kitų vietovių žygeiviai. Iš viso daugiau nei pustrečio šimto žmonių iš Panevėžio, Kauno, Vilniaus, Klaipėdos, Skuodo, Telšių, kitų vietovių.
Bėda tik, kad norint gauti leidimą žygiui, buvo privalu įsipareigoti pasidomėti sovietinės ideologijos objektais. Tad, nori nenori, tekdavo susitikti su kurio nors krašto revoliucionieriais ar kitaip „atsižymėti“. Bet tai, žinoma, nesutrukdė keliautojams aplankyti ir Žemaičių Kalvarijos, Šiluvos, Kražių, Paberžės ar Vytauto Mačernio ir Maironio gimtinių.
Ir šio žygio dalyviams, anot V. Beinortienės, dėmesio netrūko – saugumiečiai, kaip tik galėdami, kaišiojo jiems pagalius į simbolinius ratus.
Pavyzdžiui, ne vieno žygio metu nakvynei būdavo apsistojama mokyklose, tačiau „Simono Daukanto takui“ įpusėjus tekdavo tenkintis ir palapinėmis – po atitinkamų saugumo nurodymų daugelis mokymo įstaigų privengdavo įsileisti žygio dalyvius.
Galiausiai, po trečiojo etapo, buvo įsakyta žygį išvis nutraukti: pamačius, kaip vienon vieton susirenka daugiau nei du šimtai žmonių, valdžiai, matyt, visai pašlijo nervai.
Žygeiviai kelia į medį koplytėlę. 1986 metai. V. BEINORTIENĖS ASMENINIO ARCHYVO nuotr.
Vis dėlto S. Daukanto kelias – dabar jau neatsiejama lietuviškos kultūrinės rezistencijos istorijos dalis – buvo sėkmingai įveiktas.
V. Beinortienė pasakoja, jog valdžiai pradėjus intensyviai persekioti žygeivius, nuspręsta mažinti bendrų renginių skaičių ir daugiau keliauti nedidelėmis grupelėmis. Bet netrukus atėjo metas, kuomet žygeivystė buvo išvis uždrausta – už „nesuderinamą su tarybinio piliečio vardu veiklą“, kokia laikytas Lietuvos savanorių kapų pagerbimas, pažintis su bažnyčiose saugomomis meno vertybėmis ir panašūs dalykai.
Bet draudimai buvo bejėgiai užgesinti jau visoje Lietuvoje liepsnojusių judėjimo laužų. Tiesiog vietoj žygeivių buvo pradėti kurti oficialiai leistini turistiniai klubai, o nariai liko tie patys. Jie, anot V. Beinortienės, laikėsi nerašytos taisyklės viešumoje ir garsiai kalbėti tik apie oficialiai pripažįstamą kultūros paveldą, lankyti ir tvarkyti valdžiai priimtinas paminklines vietas, susijusias su 1831-ųjų, 1863 metų sukilimais, akcentuoti knygnešystės istorijos faktus. Tačiau už uždarų durų tebebuvo tyliai kalbamasi apie Nepriklausomybės kovas, dar tyliau ir itin mažose grupelėse – apie pokario partizaninį judėjimą.
„Simono Daukanto taku“. Užupės piliakalnis, 1975-ieji. V. BEINORTIENĖS ASMENINIO ARCHYVO nuotr.
V. Beinortienė taip pat buvo aktyvi žygių dalyvė, nors eidavo į juos ne taip dažnai, kaip vyras, – „Simono Daukanto tako“ sako galėjusi įveikti tik keturis etapus. Jaunoje šeimoje augo dvi mažos dukrelės.
„Be to, Julius žinojo, kad jam jau paruošta kalėjimo kamera, – pasakoja signataro našlė. – Man vyras sakydavo: jeigu klausinėtų, sakyk „nieko nežinau“. Vien dėl to, kad vaikus užauginti reikėjo – kad ir mamos kartu neuždarytų.“
Moteris prisipažįsta neįsivaizdavusi ir iki galo nesuvokusi, kiek tokia veikla gali būti pavojinga.
„Man į galvą įkalta – „nerazrušimaja strana“. Ji gi laikyta visame pasaulyje pažangiausia. Nesuvokiau, kad gali kada nors sugriūti, o Julius visą laiką tikėjo, kad ji galų gale sugrius kaip visiškai netikusi.“
V. Beinortienė
„Nei mes Sibiro matėme, nei ko. Tiesiog eini pirmyn kiekvieną dieną ir negalvoji – žiūri, ką tą dieną padaryti“, – sako gyvenusi įprastą gyvenimą ji.
Pačiai V. Beinortienei su saugumu taip ir neteko susidurti. Bet J. Beinorto atžvilgiu saugumo struktūros vien iškvietimais „pokalbiams“ neapsiribojo.
„Ekrano“ gamykloje, kur tuomet dirbo, buvo leidžiamas laikraštis „Ekranietis“.
„Juliaus straipsnių apie žygeivystę į jį nepriimdavo, – teigia V. Beinortienė. – Redaktorei buvo pasakyta, kad iš J. Beinorto nepriimtų nieko.“
Talka atstatant Barklainių koplytėlę. Dešinėje – Julius Beinortas. 1989 metai. V. BEINORTIENĖS ASMENINIO ARCHYVO nuotr.
Žygiuose V. Beinortienė teigia pasisėmusi neišdildomų įspūdžių visam likusiam gyvenimui.
Tai buvo unikali galimybė išvysti šalies gamtą – ypač didžiulį įspūdį palikdavo plaukimas baidarėmis, aplankyti istorinius paminklus. Bet į politiką moteris nesiveldavo. Atvirai sako: gūdžiais sovietmečio laikais sunku įtikėti, kad Lietuva kada nors vėl bus laisva.
Sykį plaukiant baidarėmis Nerimi J. Beinortas per visada su savimi nešiotą radijo imtuvą išgirdo apie Čekoslovakijos įvykius.
„Tiek jam sugedo nuotaika, tiek jis pasipiktino, kad kelionė buvo nebesvarbi. Sakė, kada pagaliau ta Tarybų Sąjunga sugrius? – prisimena V. Beinortienė. – O aš nesuprantu. Man į galvą įkalta – „nerazrušimaja strana“. Ji gi laikyta visame pasaulyje pažangiausia. Nesuvokiau, kad gali kada nors sugriūti, o Julius visą laiką tikėjo, kad ji galų gale sugrius kaip visiškai netikusi.“
Moters teigimu, politika šeimos gyvenime visada buvo greta kasdienybės. Ir tai tapo dar labiau juntama Sovietų Sąjungos pamatams ėmus iš tikrųjų byrėti.
Kai 1991-ųjų rugpjūtį Maskvoje prasidėjo pučas, sutuoktiniai irgi dalyvavo žygyje baidarėmis. Kadangi Nepriklausomybės akto signataras J. Beinortas tuo metu buvo Aukščiausiosios Tarybos deputatas, teko skubiai apsisukti ir grįžti į Seimą.
Julius Beinortas dviračių žygyje Durbė–Pabaiskas 1985-aisiais ir metais anksčiau – žygeiviai prie Gabrielės Petkevičaitės-Bitės tėvo Jono Petkevičiaus kapo Laimučiuose. Iš dešinės – B. Chormanskis, Julius Beinortas, V. Juškevičius, R. Mažylienė. V. BEINORTIENĖS ASMENINIO ARCHYVO nuotr.
Iki istorija 1990-ųjų kovą pasuko nauja vaga, Beinortų šeimoje daugelį metų gyventas slaptas gyvenimas. Pasak V. Beinortienės, žygių metu visada būdavo kažkokių nelegalių knygų. Užmaskuotos „Komunistų partijos manifesto“ ar kokio kito sovietinio veikalo viršeliais, jos keliaudavo iš rankų į rankas, buvo skaitomos vakarais prie laužo.
Sutuoktinių namuose nelegalios knygos irgi nebuvo retenybė.
„Pamenu, kunigas Robertas Pukenis vieną kartą užėjo į svečius, o pas mus – pilnas kampas neįrištų, nesukomplektuotų „Mūsų Lietuva“ egzempliorių. Jam tiesiog akys nušvito“, – šypsosi prisiminusi V. Beinortienė.
Pasak jos, dvasininkas irgi tuo užsiėmė, tad prašė padauginti leidinių, kurių knygynuose nė su žiburiu nerasi. Tad tiek iš R. Pukenio, tiek iš bendraminčių Kaune pora gaudavo daug knygų, kurias daugindavo. Čia, V. Beinortienės teigimu, labai pagelbėjo šeimos draugė, dirbusi „Ekrane“ prie kopijavimo aparato.
„Ji mielai po darbo ar darbo metu būdama laisvesnė kopijuodavo 6 egzemplioriais, nes daugiau jau prastai matydavosi“, – pasakoja.
Išnešti iš gamyklos atspausdintus popierius problemų nebūdavo – apsauga leisdavo. Knygrišykloje, anot jos, ir prijaučiantis darbuotojas nežiūrėdavo, kas atnešama, o tiesiog atlikdavo savo darbą.
Leidiniai būdavo patys įvairiausi, pradedant A. Šapokos „Lietuvos istorija“, baigiant spaudiniais apie partizanus, „Rūpintojėliu“, kitais.
„Būdavo tų slaptaknygių… Vieną iš „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ numerių turėjome, Mindaugo Tomonio poeziją“, – vardija moteris.
V. Beinortienės teigimu, vyras daug ką nusirašydavo ir ranka. Tarkime, Maironio eilėraščius, kurių sovietinė leidykla į jo poezijos rinktinę neįdėdavo.
Slaptą literatūrą daugiausia skaitydavo prie laužo žygių metu. Be to, gyvavo tradicija – grupė žygeivių rinkdavosi vieni pas kitus arbatos.
„Alkoholio nebūdavo niekada, – pabrėžia V. Beinortienė. – Nei Rasų šventėse, nei kitur. Laikyta, kad jis – sovietinis proto apdūmimas, kad nežinotum ką veikti ir būtum paklusnus.“
