Memorialas Kaizerlingo miške, įamžinęs vieną iš kelių žydų tautos skausmo vietų Panevėžio rajone. Čia prieš keturis dešimtmečius iškilę koplytstulpiai žymi 1941-ųjų liepos 21 dieną nacių organizuotos ir vokiečių kareivių bei Panevėžio baltaraiščių būrio 103 asmenims įvykdytos egzekucijos vietą. P. ŽIDONIO nuotr.

Žydų tautos randais išvagotas Panevėžio veidas

Žydų tautos randais išvagotas Panevėžio veidas

https://sekunde.lt/leidinys/paneveziobalsas/Antrasis pasaulinis karas, skaudžiai atsiliepęs visiems Lietuvos gyventojams, žydams tapo tautos tragedija.

Represijos prie žydus ir jų teisių bei laisvių suvaržymas Vokietijoje prasidėjo dar gerokai iki Antrojo pasaulinio karo. Bet jam įsiplieskus, labai greitai pasiekė visiškai naują – genocido lygį.

Ėmus žydus naikinti kaip tautą, Lietuva per labai trumpą laiką neteko didelės dalies savo gyventojų.

Vienus okupantus pakeitė kiti

Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas sako, kad respublikos laikais žydai mieste sudarė apie trečdalį gyventojų. Didžioji dalis vietos prekybininkų buvo žydai.

Sovietų represijos buvo pirmosios, pakeitusios Panevėžio demografinį veidą: tarp ištremtųjų artėjant frontui buvo nemažai žydų. Tačiau netrukus jas pakeitusi nacių okupacija atvėrė dar vieną žiaurumų kupiną puslapį tautos istorijoje.

D. Pilkausko pasakojimu, 1941 metų birželio 22 dieną prasidėjus Sovietų Sąjungos ir Vokietijos karui, Vokietijos armija žygiavo per Lietuvą. Jau pirmąją dieną vokiečių lėktuvai bombardavo Pajuosčio karinį aerodromą, kur sunaikino ne vieną sovietų orlaivį. O birželio 25-ąją Liuftvafės pilotai vėl pasirodė virš miesto – ir tąkart bombos jau krito ant gyvenamųjų namų Klaipėdos gatvės rajone.

Tai, primena istorikas, buvo vienas labiausiai sukrečiančių periodų Panevėžio istorijoje: kai iš miesto besitraukiant sovietams, prie Cukraus fabriko surengtos politinių kalinių žudynės, nukankinti keturi ligoninės medikai, vyko Birželio sukilimas.

Atėjus vokiečiams, ramiau netapo. Trumpam plykstelėjusi viltis atkurti Lietuvos nepriklausomybę buvo negailestingai sutraiškyta. Naujieji okupantai vykdė savą politiką, ir vienas jos žingsnių buvo masinis gyventojų naikinimas.

PANEVĖŽIO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS nuotr.

PANEVĖŽIO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS nuotr.

Kapas arba getas

Įsigalėjus naciams, per labai trumpą laiką Lietuva, kartu ir Panevėžys, neteko didelės dalies savo gyventojų žydų.

Represijos prieš juos, pasak G. Pilkausko, prasidėjo kone iškart, nuo vietos žydų suskirstymo į dvi kategorijas.

Į pirmąją pateko komunistinių organizacijų nariai ir joms nepriklausiusieji, tačiau užsiėmusieji komunistine veikla. Jie buvo suimami ir traukiami baudžiamojon atsakomybėn. Likusieji žydai suvaryti gyventi į getus. Jie privalėjo dėvėti skiriamuosius ženklus – specialų raištį su geltona Dovydo žvaigžde, įsigaliojo ir daugybė kitų reikalavimų bei draudimų.

„Panevėžio žydai, priskirti pirmai kategorijai, ir pateko į Panevėžio kalėjimą. Iš jų buvo tyčiojamasi ir jie pirmi pradėti čia žudyti“, – pasakoja apie tragiškus įvykius D. Pilkauskas.

Suimtieji buvo vežami į vadinamąjį Kaizerlingo miškelį prie Panevėžio ir ten šaudomi. 1941 metų liepą čia nužudyti 103 žmonės, iš kurių 70 buvo žydai, 23 lietuviai, 9 rusai, vienas lenkas.

Išlikusieji Panevėžio žydai tapo geto kaliniais. Jo ribos apėmė Klaipėdos, Krekenavos, J. Tilvyčio ir Skerdyklos gatves.

D. Pilkausko duomenimis, getas buvo skirtas 4 423 asmenims. Jame buvo 417 vaikų iki 6 metų. Vėliau geto ribos buvo praplėstos, kad apimtų dar ir Jurgio, Upytės gatves.

„Dabar galutinė geto įrengimo diena nurodoma 1941 metų liepos 11-oji 18 valanda“, – sako istorikas.

Panevėžio getas gyvavo labai trumpai: buvo baigtas 1941-ųjų liepos 11 dieną, o liepos 21-ąją jau prasidėjo masinis jo gyventojų naikinimas. P. ŽIDONIO nuotr.

Panevėžio getas gyvavo labai trumpai: buvo baigtas 1941-ųjų liepos 11 dieną, o liepos 21-ąją jau prasidėjo masinis jo gyventojų naikinimas. P. ŽIDONIO nuotr.

Masinis naikinimas

Kartu su getu, plėtėsi ir draudimų žydams sąrašas. Pagal Panevėžio komendanto nurodymą iki 1941 metų liepos 11 dienos jie turėjo pristatyti į miesto valdybą radijo imtuvus, fotoaparatus, rašomąsias mašinėles, kitas dauginimo priemones. Iš jų atimta teisė turėti spaustuves, motociklus, automobilius, net pianinus, drausta rinktis kitose miesto vietose. Šiam nutarimui nepaklusę gyventojai buvo suimami ir pristatomi į Panevėžio miesto komendantūrą.

Pasak D. Pilkausko, įrengiant getą, į jo teritoriją pateko ir dalis ne žydų. Pagal tuometę tvarką jie galėjo likti geto teritorijoje, jeigu augino gyvulius.

Žydams, gyvenusiems ne geto teritorijoje, siūlyta keistis būstais su ten atsidūrusiais lietuviais ar kitų tautybių asmenimis. Dalis tą ir padarė. Kaip paaiškėjo, kraustymasis buvo trumpalaikis: likvidavus getą, naciai lietuviams įsakė palikti žydų namus ir vėl keltis į savo buvusius būstus.

„Žydų bendruomenė, daug prisidėjusi prie Panevėžio pramonės, prekybos, kultūros, švietimo vystymo, buvo negailestingai sunaikinta.“

D. Pilkauskas

Panevėžio getas gyvavo labai trumpai – masinis jo gyventojų naikinimas prasidėjo jau liepos 21-ąją. D. Pilkausko žiniomis, tą dieną sušaudyti 59 vyrai ir 11 moterų. Žudynes organizavo SS oberšturmfiurerio Joachimo Hamano vadovaujamas būrys, bazavęsis Kaune.

Istoriko teigimu, būtent šis būrys vykdė žydų genocidą Panevėžio krašte. Tuo metu jame tarnavo keliasdešimt esesininkų ir apie 100 lietuvių.

Žmonės šaudyti ir liepos 22-ąją, 28 dienomis, taip pat rugpjūčio 11-ąją. Masiniai naikinimai vyko vos už aštuonių kilometrų nuo miesto ribos, vienoje iš kelių žydų tragediją menančių vietų Panevėžio rajone.

Didžiausios žudynės mūsų krašte organizuotos 1941 metų rugpjūčio 23-iąją.

„Tą dieną sušaudyta 1 312 vyrų, 4 602 moterys ir 1 609 vaikai. Pagal J. Hamano būrio duomenis, Panevėžio apskrityje iš viso sušaudyti 8 744 žydai“, – vardija tragiškus skaičius Kraštotyros muziejaus istorikas.

Žudynės Kaizerlingo miškelyje pradėtos tirti tik po trejų metų, karui jau einant į pabaigą. Tuomet, 1944-ųjų spalio pabaigoje pradėti atkasti ir aukų palaikai – tarp jų ir čia sušaudytų žydų. PANEVĖŽIO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS nuotr.

Žudynės Kaizerlingo miškelyje pradėtos tirti tik po trejų metų, karui jau einant į pabaigą. Tuomet, 1944-ųjų spalio pabaigoje pradėti atkasti ir aukų palaikai – tarp jų ir čia sušaudytų žydų. PANEVĖŽIO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS nuotr.

Išsigelbėjo labai nedaug

Sunaikinus didžiąją žydų dalį Panevėžio krašte, getas buvo likviduotas. Žydų turtas buvo paskelbtas reicho nuosavybe.

„Žydų bendruomenė, daug prisidėjusi prie Panevėžio pramonės, prekybos, kultūros, švietimo vystymo, buvo negailestingai sunaikinta“, – konstatuoja D. Pilkauskas.

Karui slenkant į pabaigą, jau sovietams išstūmus nacius, 1944-ųjų spalio pabaigoje sudarytas aktas dėl žudynių Panevėžio krašte. Tada pradėti atkasti palaikai.

Pasak istoriko, aštuoni kilometrai nuo Panevėžio esančiame Karšinaukos kaime rasta dvylika masinių kapaviečių ir apie 8 000 aukų žydų. Antrojoje žinomoje žudynių vietoje – Kaizerlingo miške – aptiktos penkios masinės kapavietės. Žaliojoje girioje sušaudyta dar apie 15 000 žydų. Tiksliau, pasak istoriko, tiek aukų nurodoma komisijos protokole, tačiau kituose šaltiniuose figūruoja mažesni skaičiai: nuo 2 000 iki 4 500 asmenų.

D. Pilkausko teigimu, pasitraukti iš Lietuvos 1940–1941 metais, dar iki prasidedant karo baisumams, spėjo tik visai nedaug žydų. Labai mažai jų išsigelbėjo arba buvo išgelbėti karo metais.

Tragiški mėnesiai

Sunaikinus didelę dalį Lietuvos visuomenės, pakito gyventojų sudėtis. Prieš karą sudarę trečdalį miestelėnų, 1959 metais Panevėžyje gyveno tik 281 žydas, o dar po dvidešimties metų – vos 91.

Laikoma, kad pats tragiškiausias Lietuvos gyventojams etapas buvo 1941-ųjų birželio pabaiga – 1941 metų lapkritis, kai nužudyta apie 80 procentų šalyje gyvenusių žydų.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, pirmosios žydų žudynės prasidėjo 1941 metų birželio 24 dieną pajūryje. Po keturių dienų pradėta sistemingai žudyti žydus Kauno fortuose ir provincijoje.

Šio Centro darbuotojo, istoriko daktaro Arūno Bubnio duomenimis, karo metais šalyje nužudyta apie 95 procentai Lietuvos žydų – maždaug 195 000–196 000 žmonių. Išsigelbėjo arba buvo išgelbėti vos 3–5 procentai provincijos žydų.

Daktaro A. Bubnio manymu, vienas Lietuvos ypatumų tas, jog nebuvo aiškių ribų tarp trijų holokausto etapų – žydų teisių apribojimo, getų steigimo ir masinių žudynių. Visi trys istorijos įvykiai susipynė tarpusavyje.

Dar daugiau: teigiama, kad Lietuva buvo viena pirmųjų nacių okupuotų šalių, kurioje iš karto pradėtos vykdyti masinės žudynės. Dauguma Lietuvos žydų žuvo ne koncentracijos stovyklose, o buvo sunaikinti netoli savo namų.

A. Bubnio vertinimu, iš pradžių, baigiantis 1941 metų birželiui ir iki liepos vidurio, vyravo politiniai žudynių motyvai. Žydai dažniausiai buvo kalinami ir šaudomi kaip sovietų valdžios šalininkai, komunistai ir panašiai. Tačiau vėliau prasidėjo etninis persekiojimas.

Istorikas specifine aplinkybe vadina ir faktą, kad persekiojant žydus, naciams pavyko įtraukti ir didelį vietos institucijų bei žmonių skaičių. Nors pagrindinis provincijos žydų žudynių vykdytojas buvo SS oberšturmfiurerio J. Hamano vadovaujamas mobilusis būrys, jo pagrindą sudarė Kauno 1-ojo bataliono 3-ioji kuopa, vietinės savisaugos kuopos ir vadinamųjų partizanų būriai bei vietos nuovadų policininkai.

Komentarai

  • Prašykite ir apie kankinimų išvagotą Rainių veidą. Apie Nachmaną Dušanskį. Demokratijoje turi būti paliečiamos abi pusės (ar iš geros, ar iš blogos). Neteisiname žydšaudžių, bet netylėkime ir apie lietuvių kankinius ir vykdytojus..

    • Atsakyti
  • Vienai iš kruviniausių sovietinių struktūrų NKVD vadovavo žydai: Jegoda, Berija.

Rodyti visus komentarus (2)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų